Pamokslai

Velykos: šventės prasmė ir istorija

Sergej Kirejev
2014 April 18 d.

Velykos – svarbiausia visų krikščionių šventė. Išsiaiškinkime, kokia yra Velykų prasmė.

Tikėjimas realiu Jėzaus Kristaus Prisikėlimu - pamatas, ant kurio yra pastatytas visas krikščionybės mokslas. „O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas“ (1 Kor 15, 14), - moko apaštalas Paulius.

Tik tikėdamas Kristaus Prisikėlimu, žmogus gali tikėti ir turėti viltį dėl savo asmeninio išgelbėjimo. „Jeigu lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas Jį prikėlė iš numirusiųjų, būsi išgelbėtas“ (Rom 10, 9).

Žodis „Pascha“ (Velykos) yra kilęs iš žydiško žodžio „Pesach“, kuris tiesiogiai reiškia „aplenkti, praeiti pro šalį“.

Pesach – išlaisvinimas iš vergovės, su pranašišku žvilgsniu į ateitį.

Apie Senojo Testamento Velykas (Pesach) pasakoja Išėjimo knyga. Dievas įsakė, kad mėnulio kalendoriaus pirmojo mėnesio 14 dienos išvakarių naktį kiekviena žydų šeima aukotų Dievui vienerių metų avinėlį, kuris privalo būti be trūkumų. Jo mėsą reikia kepti ant ugnies ir suvalgyti su karčiomis žolėmis bei nerauginta duona. Visus raugintos duonos likučius reikėjo sunaikinti.

Senovėje, kepant duoną, į užmaišomą tešlą būdavo pridedama senos, raugintos tešlos (raugo), kuri buvo laikoma nuo praėjusio maišymo. Ši tešla suraugindavo naują tešlą. Todėl Biblijoje raugas simbolizuoja ankstesnį, prieš atsigręžiant į Dievą, gyvenimą, o nerauginta duona  simbolizuoja naują gyvenimą Jėzuje Kristuje.

Dievas liepė izraelitams avinėlio krauju patepti lauko durų staktas, nes ketino ištikti Egiptą baisia bausme dėl faraono, kuris nenorėjo išleisti Izraelio į laisvę, širdies užkietinimo. Tą naktį Mirties angelas ėjo pro kiekvieną namą Egipte ir išžudė visus žmonių ir gyvulių pirmagimius, bet aplenkė žydų būstus, kurių namai buvo patepti Velykų avinėlio krauju.

Tokia Senojo Testamento Pesch (Velykų) esmė – žydų tautos išėjimo iš Egipto nelaisvės simbolis.

Dievas liepė izraelitams kiekvienais metais švęsti Velykas (Pesach), kaip prisiminimą apie savo išlaisvinimą iš Egipto vergovės, kad įgytų pažadėtąją žemę. Tačiau Pesach (Velykų) šventė žydams buvo ne tik praeities prisiminimas. Dievas per tai parodė jiems ir mums, šiuolaikiniams tikintiesiems, Naujojo Testamento Velykų (Pesach) vaizdus.

Naujojo Testamento Velykų (Pesach) esmė – amžinasis gyvenimas per tikėjimą Gelbėtojo prisikėlimu.

Avinėlio aukojimas ir durų staktų tepimas jo krauju turėjo pranašišką prasmę, pavaizduojant Mesijo kentėjimus, kuris praliedamas savo šventą kraują, suteikia išgelbėjimą.

700 metų prieš Kristaus gimimą pranašas Izaijas Mesiją prilygino romiam Avinėliui: „Jis buvo kankinamas ir žeminamas, bet neatvėrė savo burnos. Kaip avinėlis, vedamas pjauti ir kaip avis, kuri tyli prieš kirpėjus, jis neatvėrė savo burnos...“ (Iz 53, 7-10). Kristaus, kaip aukojamo Avinėlio, paveikslas eina per visą Bibliją.

Naujų Velykų (Pesach) laukimas išsipildė, kai į pasaulį atėjo Gelbėtojas, Kuris tuo pat metu buvo tikras Dievas ir tikras žmogus, panašus į mus visus visuose dalykuose, išskyrus nuodėmę. Per savo 33 žemiško gyvenimo metus Kristus davė žmonėms nepralenkiamą dvasinį mokslą, padarė daugybę stebuklų ir, iškentėjęs baisias kančias, numirė ant kryžiaus, atiduodamas save kaip išpirkimo auką už visos žmonijos nuodėmes. Nukryžiavimas įvyko žydų Pesach (Velykų) išvakarėse – taip išsipildė senovinis pirmavaizdis – Avinėlis dėl žmonių išgelbėjimo praliejo savo kraują.

Po mirties Gelbėtojas nuėjo į pragarą, kur skelbė kalėjime esančioms dvasioms (1 Pt 3, 19-20), o po to, sutriuškinęs pragaro jėgas, prisikėlė iš numirusiųjų, drauge su savimi išvesdamas iš pragaro Senojo Testamento teisiųjų ir visų, kurie tikėjo Jo Žodžiu, sielas.

Kristus prisikėlė, kad dovanotų išgelbėjimą ir amžinąjį gyvenimą visiems, kurie įtikėjo Jį. „Jeigu tikime, kad Jėzus mirė ir prisikėlė, tai Dievas ir tuos, kurie užmigo su Jėzumi, atves kartu su Juo“ (1 Tes 4, 14), - Šventasis Raštas dovanoja mums viltį prisikelti iš mirties.

Per Jėzaus Kristaus Kraują, pralietą Golgotoje, tikinčiojo gyvenime yra sugriaunami velnio prakeiksmai ir suteikiama malonė – jėga įgyti naują gyvenimą, ir jį aplenkia amžinosios bausmės lemtis.

Ar jūs prisimenate, kad Dievas liepė žydams suvalgyti avinėlį? Velykų (Pesach) dieną Paskutinės vakarienės metu Kristus perlaužęs duoną, tarė savo mokiniams: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui“ (Lk 22, 19). Viešpats prisakė atlikti bažnytinę Viešpaties Vakarienę (eucharistiją), kurią priimdami mes patys tampame „Jo kūno – bažnyčios“ dalimi (Kol 1, 24).

Nuo seno Dievas nori, kad kiekvienas žmogus Jį tikėtų, šioje žemėje būtų Dievo Bažnyčios dalis, o per Jėzaus Kristaus mirtį ir prisikėlimą įgytų amžinojo gyvenimo viltį!