Straipsniai

Ar galima meluoti „dėl gerų tikslų“?

www.emmanuel.org.ua
2014 April 11 d.

Melas – tai sąmoningas mėginimas apgauti, naudojant bet kokią netiesos formą. Žmonės, naudodami žodžius, judesius, poelgius ir tylėjimą, gali stengtis įtikinti kitus dėl kažko, kas neatitinka tikrovės.  

Apaštalo Jokūbo laiške pasakyta: „Tebūnie jūsų „taip“ – taip ir jūsų „ne“ – ne, kad nepakliūtumėte į teismą“ (Jok 5, 12). Mūsų žodis turi būti mūsų čekis. Jeigu žmogus simuliuoja ligą, kad nedirbtų, - jis meluoja. Jei žmogus liepa sekretorei pasakyti, kad jo nėra darbe, tuo tarpu, kai jis iš tiesų yra, - jis meluoja pats ir priverčia meluoti ją. Tas, kuris prisigalvoja sau gerų ypatybių arba keičia amžių – meluoja. Kas slepia arba perdeda faktus – meluoja. Kas per daug išgiria savo prekę – meluoja. Kas klaidingai liudija prieš kitą žmogų – peržengia devintąjį Dievo įsakymą, o tas, kuris tai daro teisme – yra priesaikos laužytojas.

Kartą moteris atėjo pas evangelistą ir paklausė: „Pastoriau, kaip man atprasti nuo perdėjimo?“ Jis pažvelgė į ją ir atsakė: „Paprasčiausiai laikykite tai melu“. Tas pats liečia ir taip vadinamą „mažą ir nekaltą melą“. Melas – visuomet yra melas.

Nepaisant to, melas tapo neatskiriama visuomeninio gyvenimo dalis. Mes net savo vaikus mokome meluoti! Tarkim, kad jūs pietaujate svečiuose ir jus vaišina labai skaniu patiekalu. Jūs sakote: „Tai nuostabiai skanu“ - ir tai bus tiesa. Tačiau tuo atveju, jeigu jums pasiūlys kažką visiškai nevalgomą ir jūs pasakysite: „Tai pats skaniausias patiekalas iš visų, kuriuos man teko ragauti“, - jūs paprasčiausiai sumeluosite. Galbūt, jūs tai padarysite dėl vertų pagarbos priežasčių, bet vis dėlto, melas liks melu. Arba sąžiningai girkite, arba tylėkite, bet nemeluokite! Biblija mus moko, kad „kalbėdami tiesą meilėje, augtume visame kame į Jį, kuris yra galva – Kristus“ (Ef 4, 15).

Kartais žmonės, eidami į svečius pas gimines, pasiima kartu ir savo vaikus, bet prieš tai jiems prisako, kaip kalbėti, kad nuslėptų tikrąją padėtį. Tokiu būdu jie moko vaikus meluoti. Žmonės lanko bažnyčią ir gieda giesmes, kuriomis patys netiki. Mes giedame giesmę, kuri vadinasi: „Mūsų tvirtovė – galingas Dievas“. Vienas kupletas skamba taip: „Tegul pranyksta mano artimieji ir visas gėris, o taip pat visas žemiškas gyvenimas“. Ši eilutė buvo parašyta žmogaus, kuris buvo įkalintas ir dėl savo tikėjimo rizikavo gyvybe. Tačiau ar daug jo įkurtos bažnyčios narių (arba kitos bažnyčios) yra pasirengę aukoti tokią auką? Tokiu būdu mes meluojame Dievui giesmėse.

Mums reikia būti teisingiems Dievo ir artimųjų atžvilgiu. Neįmanoma, kad Šventoji Dvasia dalyvautų pilname melo žmogaus gyvenime. „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6). Mums, evangelistams, yra didelis priekaištas dėl to, kad posakis „kalbėti, kaip skelbėjas“ (evangelically speaking) reiškia pompastišką, labai perdėtą kalbą. Mes tik tuomet garbiname Dievą, kai visuose dalykuose, ką kalbame bei darome, esame sąžiningi ir teisingi.

Parengta pagal www.emmanuel.org.ua