Pamokslai

Kaip sužinoti, ar žmogus yra išgelbėtas, ar ne?

Earl Poysti
2014 April 10 d.

Kaip galima žinoti, ar aš esu išgelbėtas ar ne? Pavyzdžiui, jeigu jūsų paklaustų, ar jūs esate Dievo vaikas, kaip jūs atsakytumėte į šį klausimą? Ar jūs pastebėjote, kaip yra užduotas klausimas? Klausimas ne tas, ar jūs tikintis ar ne, bet ar jūs galite pasakyti, kad esate Dievo vaikas?

Bet kuris religingas žmogus jums atsakytų taip: juk aš nesu pagonis, tikiu Dievą. Bet štai į ką aš noriu atkreipti jūsų dėmesį: vien tikėjimo į Dievą neužtenka! Apaštalas Jokūbas sako: „Tu tiki, kad yra Dievas? Gerai darai. Ir demonai tiki ir dreba!“ (Jok 2, 19), tad tikėti Dievą, tikėti Jo egzistavimu – nereiškia būti Dievo vaiku. Tokiu galima tapti tik gimus Jo šeimoje, ne kitaip.

Grįžkime prie mano pirmojo klausimo: ar galima konkrečiai žinoti, AR AŠ ESU DIEVO VAIKAS? Ir jeigu taip, tai kaip? Aš nežinau, ar yra kas nors svarbiau, negu teisingas atsakymas į šį klausimą. Kodėl? Nes nuo to, kaip mes į jį atsakysime, priklauso, kur mes praleisime amžinybę. Taip, anapusinį gyvenimą arba gyvenimą amžinoje palaimoje su Dievu, arba amžinose kančiose pragare.

Koks tai rimtas ir aktualus klausimas, mes matome iš apaštalo Pauliaus žodžių Korinto bažnyčiai. „Patikrinkite patys save, ar esate tikėjime. Ištirkite save! Ar nepažįstate savęs ir nežinote, kad jumyse Jėzus Kristus, jeigu tik nesate atmestini?“ (2 Kor 13, 5). Šiuose žodžiuose stulbina tai, kad apaštalas Paulius juos rašo savo antrojo laiško Korinto bažnyčiai pabaigoje. Atrodytų, kad visi jie yra tikintys. Paklausykite, kaip jis kreipiasi į juos pačioje savo pirmojo laiško šiai bažnyčiai pradžioje: „Dievo bažnyčiai Korinte, pašventintiems šventiesiems su visais, kurie šaukiasi mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardo (...) nuolat dėkoju dėl jūsų Dievui už Dievo malonę, suteiktą jums per Jėzų Kristų“ (1 Kor 1, 2-4).

Atrodytų keista, kad tikintiesiems, kuriems jis galėjo visa tai pasakyti, savo antrąjį laišką baigia kviesdamas juos patikrinti pačius save, ar jie yra tikėjime, pačius save ištirti, ar jie nėra atmestini?

Reiškia, jog ir mes turime save tikrinti. Tačiau kokiu matu? Ar yra toks matas, kuriuo mes galime save teisingai patikrinti? Tiksli, o ne apytikslė priemonė. Ar yra toks matavimo standartas? Yra, mano brangieji! Dievas mums jį paliko! Jis mums paliko Dievo Žodį! Tas Žodis gali mus padaryti išmintingus išgelbėjimui.

Biblija skiriasi iš visų kitų knygų tuo, kad ji yra Dievo įkvėpta! Tai reiškia, kad kiekvienas žodis joje buvo užrašytas žmonių, įkvėptų Šventosios Dvasios. Tik apie šią knygą galima pasakyti, kad ji „yra žibintas mano kojai ir šviesa mano takui“ (Ps 119, 105).

Tad štai, imkime šiandien ir patikrinkime save šiuo neklystančiu matu, ištirkime patys save, ar mes esame tikėjime, ar mes esame Dievo vaikai? Šis žodis liečia ir tuos, kurie laiko save Dievo vaikais, ir tuos kurie galvoja, jog yra tikintieji, bet kuriems neaišku, ką reiškia būti Dievo vaikais.

Tokio pamokslo pagrindu galima paimti nemažai Dievo Žodžio vietų, kurios mums nurodys, kokie turi būti Dievo vaikai. Šiandien mes apsiribosime Kristaus palyginimu apie gailestingąjį samarietį. Manau, kad mes visi žinome šį palyginimą.

Vis dėlto išvardinsime pagrindinius šio palyginimo aspektus. Žmogus, kuris ėjo akmenuotu keliu iš Jeruzalės į Jerichą, pateko į plėšikų rankas. Šie jį apiplėšė bei sumušė ir paliko pusgyvį ant kelio. Tuo pačiu keliu ėjo vienas kunigas. Pamatęs jį plūstantį krauju, perėjo į kitą kelio pusę ir nuėjo toliau. Po kiek laiko pro šalį ėjo levitas, jis taip pat buvo iš kunigų luomo. Levitas pasižiūrėjo į nelaimingąjį žmogų ir nuėjo toliau. Tačiau tuo pačiu keliu vyko ir samarietis. Pamatęs sužeistąjį, jis pasigailėjo jo, aprišo jam žaizdas, pasodino jį ant savo asilo ir nugabeno į užeigą, apmokėjo jo priežiūros išlaidas ir pasirūpino jo būsimaisiais poreikiais.

Baigdamas pasakoti šį palyginimą Kristus paklausė: „Kas iš šitų trijų tau atrodo buvo artimas patekusiam į plėšikų rankas?“ (Lk 10, 36).

Šį palyginimą Kristus papasakojo žmogui, kuris Jam uždavė klausimą: „Mokytojau, ką turiu daryti, kad paveldėčiau amžinąjį gyvenimą?“ (Lk 10, 25). Ir štai Viešpats šiuo palyginimu apie gailestingąjį samarietį mums pavaizdavo Dievo vaiką.

Kas buvo žmogus, uždavęs klausimą, kaip paveldėti amžinąjį gyvenimą? Tai buvo įstatymų žinovas, t.y. jis buvo Šventųjų Raštų aiškinimo ekspertas. Šis žmogus visą savo gyvenimą pašventė studijuodamas Dievo Žodį. Ir atrodytų keista, kad kaip tik toks žmogus, žinantis Dievo Įstatymą, ateina pas Jėzų ir klausia: „Mokytojau, ką turiu daryti, kad paveldėčiau amžinąjį gyvenimą?“.

Ir kaip gi jam atsakė Jėzus? Atsakė klausimu: „O kas parašyta Įstatyme? Kaip skaitai?“ (Lk 10, 26). Ir štai šis Šventųjų Raštų žinovas Jėzui atsakė Šventojo Rašto žodžiais: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa savo siela, visomis savo jėgomis ir visu savo protu, ir savo artimą kaip save patį“ (Lk 10, 27). Taip, jis žinojo, kaip atsakyti, ir todėl Viešpats jam pasakė: „Gerai atsakei. Tai daryk, ir gyvensi“ (Lk 10, 28).

Tačiau, norėdamas save pateisinti, įstatymų žinovas sako Jėzui: „O kas gi mano artimas?“ (Lk 10, 29).

Šiuo klausimu jis išsidavė, nes tas, kuris iš tiesų myli Dievą, neklaus, „O kas gi mano artimas?“. Jam natūralu mylėti kiekvieną. Jis neklaus, kas jis toks. Kiekvienas žmogus yra artimas, koks jis bebūtų. Mylintis Dievą, myli ir artimą!

Įstatymų žinovas kaip savo penkis pirštus žinojo Bibliją, jis visą gyvenimą ją studijavo. Jis galėjo duoti teisingą atsakymą, tačiau jo problema buvo ta, kad jis nepažinojo Biblijos Dievo. Galima mintinai mokėti visą Bibliją, ir tuo pat metu nepažinti tikrojo Dievo, apie Kurį kalba Biblija.

Ir pirmasis faktas, su kuriuo mes susiduriame, yra tas, kad nei mūsų religingumas, nei mūsų žinios, nei supratimas to, kas parašyta, nėra pakankamas įrodymas, kad mes esame Dievo vaikai. Kaip tik tokiems Dievo garbintojams, teologams, Šventųjų Raštų aiškinimo žinovams ir ekspertams Kristus Jono Evangelijos penktame skyriuje pasakė: „Ir mane pasiuntęs Tėvas (čia Kristus kalba apie Dievą, Kuriuo jie tvirtino, kad tikėjo) pats paliudijo apie mane. Bet jūs niekad nesate girdėję Jo balso, nei regėję Jo pavidalo“ (Jn 5, 37), ir klausykite, ką toliau jiems sako Kristus: „ir neturite Jo žodžio, jumyse pasiliekančio, nes netikite Tuo, kurį Jis siuntė“ (Jn 5, 38).

Taip, jie žinojo Bibliją, ji buvo jų galvose, BET! Ir štai tas „BET“ yra pats liūdniausias: jie nežinojo, t.y. širdimi nepriėmė To, apie Kurį liudijo visa Biblija! Todėl Kristus jiems ir sako: „Jūs tyrinėjate Raštus, nes manote juose turį amžinąjį gyvenimą. O Raštai liudija apie mane“ (Jn 5, 39).

Bet, mano brangieji, koks paklydimas galvoti, kad kuo daugiau mes skaitome ir kuo daugiau mes pažįstame Biblijos turinį, tai tuo mes neva užtikriname sau amžinąjį gyvenimą. Ir štai šiems žmonėms, šiems Raštų žinovams, Kristus pasakė: Jūs tyrinėjate Raštus, nes manote juose turį amžinąjį gyvenimą. O Raštai liudija apie mane“. „BET, - toliau sako Jis, - jūs nenorite ateiti pas mane, kad turėtumėte gyvenimą“ (Jn 5, 40). Jie žinojo Raštą ir manė, kad žinojimas jiems duos amžinąjį gyvenimą. Parašyta, kad įstatymų žinovas atėjo pas Jėzų gundydamas Jį, t.y. mėgindamas Jį. Jis kreipiasi į Jėzų norėdamas save pateisinti.

Tačiau nepriimti Jo, kaip savo Gelbėtojo. Taip būna su tais, kurie grindžia savo religinį gyvenimą žinojimu: jie pasidaro pasitikintys savimi, savo teisumu, išdidūs žmonės, kurie su panieka žvelgia į supančius, nes jų nuomone, jie yra teisesni už kitus žmones. Ir tokie galų gale tampa veidmainiais. Jų religija galvoje, o jų širdis ir toliau lieka sugadinta. Dievo žodis sako: „Širdis yra labai klastinga ir be galo nedora. Kas ją supras! AŠ Viešpats, ištiriu širdį...“ (Jer 17, 9-10). Tačiau Viešpats ne tik pažįsta ją: Jis juk gali duoti mums ir naują širdį.

Čia įstatymų žinovui reikėjo pripažinti, kad jis negali taip elgtis, nes jis neturi tokios meilės Dievui, kuri Jį myli visa širdimi, visa savo esybe. Dėl to jis nesugeba mylėti artimo, kaip mylėjo samarietis. Jeigu jis būtų taip pasakęs Jėzui: „Viešpatie, duok man tokią meilę Dievui ir artimui, nes aš jos neturiu“, - tai Viešpats būtų davęs. Tačiau jam trukdė išdidumas, jis tikėjosi save pateisinti savo žinojimu, savo religija.

Aš prisiminiau kitą žmogų, kuris taip pat atėjo pas Jėzų, užduodamas panašų klausimą: „Gerasis Mokytojau, - sakė jis – ką turiu daryti, kad paveldėčiau amžinąjį gyvenimą?“ (Mk 10, 17) Ir kaip jam atsakė Jėzus? „Kam vadini mane geru? Nė vieno nėra gero, tik vienas Dievas. Žinai įsakymus: ‚Nesvetimauk, nežudyk, nevok, melagingai neliudyk, neapgaudinėk, gerbk savo tėvą ir motiną‘ “. Tas atsakė: „Mokytojau, aš viso to laikausi nuo savo jaunystės“ (Mk 10, 18-20)

Nepaisant savo nepriekaištingo gyvenimo, nepaisant to, kad jis buvo giliai religingas žmogus, turtingas jaunuolis vis dėlto pajuto, kad jam dar kažko trūksta! Jis nemelavo, kad visą, ką Kristus išvardijo, jis vykdė. Pasakyta, kas „Jėzus pažvelgęs į jį, jį pamilo...“ Ir šis jaunuolis (beje, jis taip pat buvo kunigas, iš religinių vadovų tarpo) buvo aukštos moralės žmogus. Ir vis dėlto, Kristus privalėjo jam pasakyti: „Vieno dalyko tau trūksta: eik, parduok visa ką turi, išdalink vargšams ir turėsi turtą danguje. Tada ateik, paimk kryžių ir sek paskui mane“ (Mk 10, 21).

Jam kliūtimi buvo kitas dievas, kurį jis garbino, - turto dievas. Kai Kristus jam pasakė: „Kam vadini mane geru? Nė vieno nėra gero, tik vienas Dievas“, Kristus taip sakydamas, nepasakė, kad Jis nėra Dievas. Atkreipkite dėmesį, jaunuolis pažino Jėzuje Dievą.

Skirtingai negu įstatymų žinovas, šis jaunuolis negundė Jėzaus, neieškojo preteksto, kaip įstatymų žinovas, kad pateisintų save, bet nuoširdžiai troško turėti amžinąjį gyvenimą. Jo klausimas buvo sielos ieškančios Dievo šauksmas, sielos ieškančios amžinojo gyvenimo šauksmas. Jaunuolis atėjo pas Jėzų ir pavadino Jį geru. Skirtingai negu įstatymų žinovas, jis Jėzaus asmenyje pamatė Dievą.

Matote, Kristus neneigia savo dieviškumo, atvirkščiai, Jis sako: „kadangi tu manyje pažinai Dievą, tuomet palik viską, pašalink nuo savo altoriaus svetimą dievą, turto dievaitį, ir sek mane“. Kas kitas, išskyrus Dievą, galėjo to pareikalauti? „Tada ateik, paimk kryžių ir sek paskui mane.“ Ir kas pasakyta toliau? O, kokie liūdni žodžiai: „Jis nuliūdo ir nusiminęs pasitraukė, nes turėjo daug turto“. Ir ką pasakė Jėzus? „Kaip sunkiai turtingieji įeis į Dievo karalystę!” (Mk 10, 22-23).

Meilė turtui neleido šiam nuostabiam jaunuoliui visa širdimi mylėti Jėzų ir Jį sekti. Įstatymų žinovas žinojo Raštus, tačiau jis nenorėjo ateiti pas Jėzų, apie Kurį liudijo Raštai, kad gautų tai, apie ką klausė Jėzaus – amžinąjį gyvenimą.

Ir štai palyginimu apie Samarietį Jėzus parodė, koks yra Dievo vaikas, kuris turi Dievo gyvenimą. Šiame palyginime Kristus palygina kunigą ir levitą, religingus žmones (juk juos galima pavadinti tikinčiais ta prasme, kad jie tikėjo Dievo egzistavimu) su žmogumi, apie kurio religiją nebuvo nieko pasakyta. Ir nepaisant to, šis žmogus turėjo visus Dievo vaiko požymius. Kodėl aš taip užtikrintai sakau, kad gailestingojo samariečio pavyzdžiu, Viešpats mums pavaizdavo žmogų turintį Dievo gyvenimą? O todėl, kad šiuo pavyzdžiu Kristus atsakė į Įstatymų žinovo klausimą, ką jam daryti, kad turėtų amžinąjį gyvenimą, ir kas yra jo artimas.

Iš palyginimo aišku, kad nei kunigas, nei levitas nebuvo tokie pavyzdžiai. Jų religija buvo išreikšta tik žodžiais, bet ne darbais. Tikrasis tikėjimas pažįstamas iš vaisių, arba, kaip sako Jokūbas, „tikėjimas be darbų miręs“ (Jok 2, 20).

Ir kunigas, ir levitas matė reikalingą pagalbos žmogų, bet, nepažvelgę į jį, nuėjo toliau savo keliais.

O samarietis, jį pamatęs pasigailėjo. Jis turėjo Kristaus jausmus. Prisiminkite, kaip pasakyta apie Kristų? „Jėzus pamatė didžiulę minią, ir Jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens“ (Mk 6, 34). Samarietis būtent taip matė žmones, t.y. Dievo akimis.

Tačiau jo jausmai neapsiribojo emocijomis: ne, jis iš karto ėmėsi darbo. Jis aptvarstė nelaimingam žmogui žaizdas, užpildamas aliejaus ir vyno. Jis patarnavo sužeistajam tuo, ką turėjo; jis pasodino jį ant savo asilo („ANT SAVO“, o ne ant valdiško). Pats jis eina pėsčias ir atgabena vos gyvą žmogų į užeigą. Jis pats pasirūpino nukentėjusiuoju, iš savo kišenės (ne iš bažnyčios kasos) davė pinigų, apmokėjo už užeigą, sužeistojo maistą ir paprašė užeigos šeimininko ir toliau juo rūpintis, pridurdamas: „Slaugyk jį, o jeigu ką išleisi viršaus, sugrįžęs atlyginsiu“ (Lk 10, 35).

Apie samarietį pasakyta, kad “jis užtiko jį“. Nors kiti taip pat žiūrėjo, bet nematė. Skirtumas tarp Dievo vaiko ir paprasčiausiai religingo žmogaus yra tas, kad vienas žiūri ir mato, o kitas žiūri ir nemato. Apie pastaruosius taip pranašavo Izaijas: „Ir toliau žiūrėkite, bet nematykite. Sukietink širdį šios tautos“ (Iz 6, 9-10). Matote, tai širdies problema.

Samarietis pažvelgė į sužeistąjį ir pamatė žmogų reikalingą pagalbos. O juk jis galėjo pasakyti, kad tai, girdi, žydas, o ne samarietis. Tegul guli ten, tegul žydas jam ir padeda. Juk jis galėjo prigalvoti visą eilę priežasčių, kodėl neturi jam padėti. Tačiau, kaip pasakė Kristus: „Geras žmogus iš gero savo širdies lobyno iškelia gera, o blogas iš blogo savo širdies lobyno iškelia bloga. Jo lūpos kalba tai, ko pertekusi širdis“ (Lk 6, 45).

Papasakojęs palyginimą apie gailestingą samarietį, Kristus jį pabaigia, klausdamas įstatymų žinovo: „Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?“ (Lk 10, 36). Įstatymų žinovas, žinoma, negalėjo nesuprasti – kas! Buvo tik vienas įmanomas atsakymas. Ir vis dėlto jis išsidavė. Jis atsakė teisingai, tačiau negalėjo samariečio įtraukti į artimųjų skaičių.

Pasiklausykite, kaip jis atsakė. Išvengdamas žodžio „samarietis“, jis panaudojo apgailėtiną frazę: „Tas, kuris jo pasigailėjo“. Kristus, nekreipdamas į tai dėmesio, jam sako: „Eik ir tu taip daryk!“ (Lk 10, 37). T.y. Viešpats vėl atveria jam malonės duris, suteikdamas jam galimybę atsigręžti į Jėzų ir pripažinti: „Viešpatie, aš neturiu to gyvenimo, Dievo gyvenimo, duok man jį!“ Bet deja, išdidumas sutrukdė įstatymų žinovui, o savo paties teisumas, jo nacionalinis šališkumas, jo religija, jo išpuikimas, kitaip tariant, - jo valdingas, išdidus „AŠ“ sukliudė jam ateiti pas Jėzų, kad iš Jo gautų amžinąjį gyvenimą.

Mano brangus drauge, patikrink save, ar tu patyrei asmeninį susitikimą su Jėzumi Kristumi? Aš neklausiu tavęs, ar tu gerai žinai Šventuosius Raštus, ar laikaisi savo religijos apeigų, kiek kartų tu išpažįsti savo nuodėmes ir ar vaikštai į bažnyčią. Aš klausiu, ar Jėzus yra tavo asmeninis Gelbėtojas? Ar tu gali pasakyti, kad Jis tau brangesnis, už bet ką kitą? Jeigu ne, tai ateik dabar pas Jį, atsiklaupk, išpažink Jėzui Kristui savo nuodėmes ir priimk iš Jo amžinąjį gyvenimą. Padaryk tai dabar.

Tegul pati Dievo Dvasia tau padeda tai padaryti.