Pamokslai

Kaip krizės metu pakviesti Kristų?

David Wilkerson
2014 March 31 d.

Persikelkime mintimis į Duros lygumą, netoli Babilono, kur karalius Nebukadnecaras sukvietė visus savo lyderius – vadovus, kunigaikščius ir teisėjus, apsirengusius nacionaliniais rūbais ir kalbančius įvairiomis kalbomis. Ir visi jie ten susirinko tik dėl vieno tikslo – pagarbinti savo karaliaus dievus! (Dan 3 sk.)

Nebukadnecaras pastatė milžinišką auksinį stabą, kurio aukštis buvo apie 28 m. Dabar visi aukščiausi vadovai, atvykę į didžiąją Duros lygumą, kai tik užgros karaliaus orkestras, turėjo pulti prieš jį ir pagarbinti. Arba pagarbinti, arba mirti!

Tačiau trys Judėjos vyrai – Šadrachas, Mešachas ir Abednegas – atsisakė garbinti. Juos chaldėjai Jeruzalėje buvo paėmę į nelaisvę, ir atvedė į karaliaus rūmus Sūzuose. Čia juos mokė suprasti knygas ir chaldėjų kalbą bei drauge su Danieliumi jiems suteikė valstybės vadovų pareigas. Aplink juos buvusieji kitų tautų žmonės, paklusdami karaliaus įsakymui, pagarbino auksinį stabą. Tik jie atsisakė paklusti!

Tačiau pavydūs kunigaikščiai pranešė Nebukadnecarui, ir tai išgirdęs, jis labai užsirūstino. Jis galvojo: „Kaip bent vienas mano vyriausybės narys drįsta man nepaklusti ir prieš mane sukilti?“

Tomis dienomis buvo visai natūralu, kad tuos, kurie nusižengdavo karaliaus įsakymui, bausdavo mesdami juos į degančią krosnį; Jeremijas rašo: „Viešpats tepadaro tau kaip Sedekijui ir Achabui, kuriuos Babilono karalius iškepė ugnyje“ (Jer 29, 22). Be abejo, Nebukadnecaras buvo įpratęs matyti gyvus žmones degančius krosnies liepsnose, stebėti, kaip akimirksniu blyksteli jų degantys kūnai ir užuosti degančių kūnų kvapą. Tačiau dabar jis buvo taip įsiutęs, kad liepė kariams įkaitinti krosnį septynis kartus karščiau negu paprastai!

Kai Judėjos vyrai buvo atvesti pas karalių, Nebukadnecaras piktai sušuko: „Taigi, jūs atsisakėte pagarbinti mano dievą, kai užgrojo muzika. Aš duodu jums dar vieną galimybę. Informuoju, kad deganti krosnis yra įkaitinta septynis kartus smarkiau. Ir jeigu jūs nepagarbinsite ir šį kartą, tai jus įmes į ugnį ir jūs sudegsite!“

Galite būti tikri, jog ten, kur jie stovėjo, šie trys vyrai pajuto įkaitusios krosnies karštį. Ir jie, tikriausiai, matė tvirtus karius, kurie kaitindami krosnį buvo labai pavargę, nes iš krosnies veržėsi didelis karštis.

Šie Judėjos vyrai nenorėjo mirti. Jie buvo tokie pat žmonės kaip ir mes su jumis. Reikia neturėti proto, kad kiltų noras būti sudegintam ugnyje! Tačiau šie vyrai turėjo pritrenkiantį tikėjimą, kurį jiems davė Šventoji Dvasia. Todėl jie atsakė karaliui: „Mums nėra reikalo atsakyti į klausimą. Jeigu taip padarysi, tai mūsų Dievas, kuriam tarnaujame, gali išgelbėti mus iš liepsnojančios krosnies (...) o jei ne, tai tebūna tau žinoma, karaliau, kad mes tavo dievams netarnausime ir auksinės statulos, kurią pastatydinai, negarbinsime!“ (Dan 3, 16-18).

Jūs žinote, kaip pasibaigė ši istorija. Tikriausiai pasklido garsas, kad degins žmones, ir smalsios minios susirinko stebėti reginio, kaip kažkada senovėje Amerikos vakaruose susirinkdavo žiūrėti korimo egzekucijos. Žmonės ištempė kaklus, kad nors trumpai pažiūrėti į tuos vyrus, kurie išdrįso nepaklusti karaliaus įsakymui ir kurie už tai bus sudeginti!

Netrukus karaliaus kortežas ir karalius Nebukadnecaras užėmė savo vietas – per saugų atstumą nuo ugnies, tačiau pakankamai arti, kad galėtų stebėti degančius kūnus. „Ir kuomet gi šie kvaili maištininkai ko nors pasimokys!“ – Tikriausiai tyliai jis galvojo. – Bet tuoj šie trys taps niekuo – pavirs pelenais!“

Tuomet buvo atvesdinti trys Judėjos vyrai surištomis rankomis ir kojomis. Patys stipriausi karaliaus kariuomenės kariai pakėlė juos, nunešė prie krosnies angos ir įmetė juos vidun. Tačiau ugnies liepsna buvo tokia stipri, kad metusieji vyrai taip pat nukrito mirtinai nudegę ugnimi!

Judėjos vyrai surišti įkrito į krosnį. Tačiau karalius buvo labai sumišęs ir apstulbintas. Jis nepamatė degančių kūnų blyksnio ir neužuodė degančių kūnų kvapo. Jis žiūrėjo į ugnį – ir jį pribloškė tai, ką jis pamatė!

Trys Judėjos vyrai vaikščiojo karštomis anglimis – tarsi jie vaikščiotų rožių vainiklapiais! Ugnis tik sudegino juos surišusias virves  - ir dabar jų rankos buvo pakeltos ir jie šlovino Dievą.

Nebukadnecaras paklausė vieno iš savo didžiūnų: „Kiek žmonių buvo įmesta į krosnį?“

„Trys, karaliau“, - atsakė jis.

„Bet aš matau keturis! – tarė karalius. – Ir nė vienas jų neapdegęs. Nė vienas iš jų nesužeistas. Ir ketvirtasis atrodo kaip Dievo sūnus!“ (Žr. Dan 3, 24-25).

Kyla klausimas: kaip pagonių karalius galėjo pažinti Dievo Sūnų? Tačiau jis Jį pažino, nes Kristaus šlovė negali likti nepastebėta! Mes aptinkame Raštuose, kad angelai, pasirodydami žmonėms, visuomet būdavo apsivilkę baltais rūbais ir švytėjo dangišku švytėjimu. Tačiau Šis Švytintysis nebuvo serafimas, tai nebuvo Gabrielius, nei Elijas, nei Mozė, prisikėlęs iš numirusiųjų. Tai buvo Pats Jėzus – ir Jis buvo ryškesnis už septynis kartus smarkiau įkaitintos krosnies liepsną!

Brangieji, tai paliudijo pagonio lūpos: Kritinę minutę Kristus atėjo pas Judėjus. Būna situacijos, kai iškyla gyvenimo ir mirties klausimas. Ši situacija žydų tautai buvo krizių krizė – kūniškai žiūrint, beviltiškos aplinkybės – dėl kurių reikėjo stebuklo. Tačiau Kristus nužengė pas tuos vyrus ir juos paguodė. Jis su jais kartu įėjo į ugnį, kad juos išvaduotų ir išgelbėtų!

ŠIS PAMOKSLAS APIE TAI, KAIP JŪS IR AŠ BEI KIEKVIENAS TIKINTYSIS, ESANT KRITINEI SITUACIJAI, GALI ŠAUKTIS KRISTAUS!

Jėzus neatėjo pas judėjus, jiems esant kritinėje situacijoje, kad padarytų pagonių karaliui įspūdį. Jis tai jau padarė ankstesniame skyriuje. Kai Danielius išaiškino Nebukadnecaro sapną, karalius paskelbė: „Iš tikrųjų jūsų Dievas, karalių Viešpats“ (Dan 2, 47). Tačiau kaip greitai jis tai užmiršo!

Taip pat tai nebuvo evangelinis aplankymas, kad paliudytų. Dievas žinojo dvejojančio karaliaus širdį, Jis žinojo, kad stebuklai daro įspūdį pagonių protams ilgiausiai trims dienoms. Ne, Jėzus įėjo į šių vyrų padėtį dėl vienos priežasties – tik dėl to, kad juos išgelbėtų! Jis atėjo juos paguosti ir išvaduoti todėl, kad Jis juos mylėjo. Jų pergalės valandą Viešpats apreiškė jiems savo atsidavimą, nes jie buvo visiškai atsidavę Jam!

Tiesa, ne kiekvieną kartą,  žmogui esant kritinėje situacijoje, Jėzus skuba padėti. Raštas sako, kad „Per Paschos šventę, Jam būnant Jeruzalėje, daugelis įtikėjo Jo vardą, matydami Jo daromus ženklus. Bet Jėzus, gerai visus pažindamas, jais nepasitikėjo (...) nes Jis žinojo, kas yra žmoguje“ (Jn 2, 23-25).

Jėzus žino klastą, kuri yra žmonių širdyse. Jis žino, kad daugelis yra pasirengę Jį pripažinti Dievu, tačiau nenori pašvęsti savo gyvenimo ir jo atiduoti į Jėzaus rankas.

Viena yra tikėti, kad Jėzus yra Dievas ir Gelbėtojas, ir visai kas kita – viską pašvęsti Jam. Pašvęsti – reiškia “patikėti arba atiduoti Jo globai“. Todėl pasišventimas Kristui reiškia visiškai atiduoti jūsų gyvenimus Jam – visiškai patikėti save Jo globai. Ir tuomet Jis patiki Save tiems, kurie visiškai, visa savo esybe, Juo pasikliauja!

Mes gyvename visuomenėje, kurią viena po kitos krečia krizės. Ar jūs pažįstate bent vieną, kuris nebuvo pakliuvęs į krizę arba jos nebuvo išgyvenęs? Aš asmeniškai pažįstu daug krikščionių, kurie susidūrė su daugeliu sunkumų, kurie privedė juos prie kracho ir pražudė.

Kokią krizę šiandien jūs išgyvenate? Ar ji dvasinė, ar materialinė, protinė, o gal fizinė? Ar ji įvyko jūsų šeiminiame gyvenime, jūsų darbe ar jūsų versle? Aš turiu galvoje tokias rimtas aplinkybes, kad tik stebuklas gali jus išgelbėti – padėtį, kuri atrodo visiškai beviltiška! Kai jūs atsidursite tokioje krizėje, jums reikės Jėzaus, Kuris ateitų ir padėtų jums pereiti per tai. Tik Gyvojo Dievo Sūnus gali išspręsti šią problemą – gali padaryti neįmanomus dalykus – gali išgelbėti jus iš jus ištikusios negandos krosnies!

Galbūt, jūs atsakysite: „Taip, man reikia Jėzaus, kad Jis įveiktų drauge su manimi šią sunkią problemą. Man reikia, kad Jis įeitų į mano kritinę būklę, kaip Jis nužengė pas Judėjos vyrus. Tačiau kaip aš galėčiau to pasiekti? Ką aš turiu padaryti dėl to, kad Jis mano varge ateitų man į pagalbą?“

Jūs galite to pasiekti tuo pačiu būdų, kaip Šadrachas, Mešachas ir Abednegas. Šie vyrai prisiėmė tris nuostabias aplinkybes:

1.    GYVENDAMI APSUPTI IŠTVIRKUSIOS VISUOMENĖS, JIE SAVE PAŠVENTĖ TYRAM IR NESUTERŠTAM GYVENIMO BŪDUI!

„Bet Danielius nusprendė savo širdyje nesusitepti karaliaus valgiais nė jo geriamu vynu. Jis prašė eunuchų viršininko, kad leistų jam nesusitepti“ (Dan 1, 8).

Žodis „nesusitepti“ čia turi reikšmę „atsisakant būti laisvu“. Kitais žodžiais tariant, Danielius sakė: „Bet kokie nukrypimai nuo mano taisyklių iš manęs atims mano laisvę!“

Tokiu būdu Danielius nusprendė dešimties dienų laikotarpyje nevalgyti nieko, išskyrus daržoves ir vandenį. Nei nuo karaliaus stalo skanaus filė, nei brangaus vyno. Kai jis tai pasakė eunuchų viršininkui, šis atsakė: „Mano galva atsidurs pavojuje! Praėjus 10 dienų jūsų veidai nesveikai atrodys. Jūsų skruostai įdubs, ir karalius iš karto tai pastebės! Valgykite truputį mėsos. Jums reikia proteino. Valgykite saldumynus, kad gautumėte energijos!“

Studijuodamas šią Rašto vietą, aš mąsčiau: „Kam Danieliui buvo reikalinga tokia pasninko forma? Juk šie Judėjos vyrai nebuvo vegetarai?“ Tikriausiai atsakymas bus toks, jog kai karališkam stalui būdavo patiekiami vynas, mėsa ir gardumynai, jie būdavo stabmeldžių žynių palaiminami. Todėl judėjų jaunuoliams šis maistas dėl apeigų buvo suterštas.

Tačiau, aš tikiu, kad Danielius ir su juo buvusieji turėjo rimtus ketinimus – kad jų pasišventimas buvo daug didesnis negu paprasčiausiai nesusitepti maistu! Tai, ką aš toliau kalbėsiu, nepaėmiau iš jokių komentarų. Aš tikiu, kad man tai atskleidė Šventoji Dvasia. Kodėl gi šie keturi judėjų vyrai atsisakė valgyti maistą nuo karaliaus stalo?

Visų pirma, jie drauge su tūkstančiais jų tėvynainių buvo paimti į nelaisvę. Pranašas Jeremijas skatino judėjų belaisvius 70 metų apsigyventi Babilone, kol Dievas juos sugrąžins atgal į jų žemę. Tačiau, kaip ir visoje Izraelio atpuolimo istorijoje, žmonės, tikriausiai, buvo apimti nepasotinamo godumo šios žemės prabangai. Be abejo, Danielius ir jo draugai matė kaip greitai ir lengvai pirmieji atvykusieji belaisviai darė kompromisus. Veržlus Babilono gyvenimas juos pagavo į spąstus!

Kai šie keturi vyrai atvyko į Babiloną, jie negalėjo patikėti ir buvo sukrėsti to, ką pamatė. Gatvėmis visur vaikščiojo begėdės paleistuvės, ant kiekvieno kampo stovėjo pagonių šventyklos ir aukurai, visur buvo atvirai girtuokliaujama ir paleistuvaujama, liaudies tarnautojai ir viršininkai šlitinėjo gatvėse, apsvaigę nuo vyno ir paleistuvystės. Ši visuomenė buvo tokia ištvirkusi, nemorali ir pilna visokio prakeikimo, kad tai labai stipriai paveikė keturis dvasiškai jautrius vyrus!

Prieš tai Danielius buvo pranašų mokinys. Jis turėjo su savimi Jeremijo parašytas pranašystes, ir jos atskleidė jam, kad Izraelis 70 metų bus nelaisvėje. Jie žinojo, kad jie gyvena svarbiu istoriniu laiku, supažindinusiu juos su nauju gyvenimu Babilone. Danielius ir „...Vyrai, kurie buvo su manimi“ (Dan 10, 7) – trys Judėjos vyrai, tvirtai su juo stovėję kūnu ir dvasia, įsipareigojo pašvęsti savo gyvenimą Dievui.

Aš įsivaizduoju, kaip jie, susirinkę keturiese, susikrimtę kalba apie tai, kaip Izraelis sau užsitraukė gėdą, atsiduodamas Babilono žavesiui. Tuomet atsistoja Danielius ir sako: „Jūs matėte su kuo mes susidūrėme šio miesto gatvėse! Tai, kas mus taip smarkiai sukrėtė, greitai taps mūsų žmonių tarpe normaliu reiškiniu, jei mes nenuspręsime gyventi kitaip, kaip ši tauta. Nepraeis daug laiko, kaip visi mūsų tėvynainiai atrodys, kalbės ir gyvens taip, kaip chaldėjai. Kiekvienas bus apimtas gašlumo – mūsų ganytojai ieškos patogumų ir gerovės, mūsų vadai darys gėdingus kompromisus. Mūsų sinagogos bus pripildytos visokio sumišimo, netyrumo, veidmainystės ir dviprasmiškumo. Kiekvienas laikysis tik savo religijos formos, išsižadėdamas visos Dievo jėgos.

Mes turime apginti  mūsų tikėjimą! Atpuolimo laiku Dievui yra reikalingi mūsų balsai. Netgi jei mums tektų už tai atiduoti savo gyvybes; kitu atveju Izraelio šviesa užges amžiams!“

Taigi, šie keturi vyrai pasišventė gyventi tyrą gyvenimą. Jie vienas kitam pasakė: „Mes nedarysime kompromisų. Mes nepriimsime šių nemoralių standartų. Mes nedrįsime sutepti mūsų dvasios pagoniška muzika, alkoholiniais gėrimais ir nedoru gyvenimo būdu. Neleisime, kad Babilono dvasia suteptų mūsų tikėjimą. Mes atsiskirsime. Mes tvirtai laikysimės gyvenimo pagal tikėjimą!“

Tokiu būdu šie keturi Judėjų vyrai, atsisakydami Babilono gyvenimo būdo, liko laisvi. Čia klausimas ėjo netik apie maistą, tai buvo kažkas, kas buvo pats jų gyvenimas. Jiems tai reiškė turėti slaptą, atsiskyrusį gyvenimą.

Vis dėlto šie vyrai nesiruošė kitiems žmonėms skelbti to, kad jie nusprendė šventai gyventi. Jie nereklamavo kitiems savo griežtai apibrėžto vaikščiojimo Dievo akivaizdoje. Jų sprendimas buvo tarp jų ir Dievo.

Dabar leiskite paklausti: „Kai atėjo laikas Dievui prabilti į šią tautą, ką jūs manote, Jis pasirinko, kad būtų Jo lūpomis? Kas tapo Viešpaties balsu – „Jo tyru liudijimu tai pasmerktai nuteisti imperijai?“ – Tai buvo keturi vyrai pasišventusieji Dievui!

Kai aš žvelgiu į mūsų pasmerktą visuomenę, aš matau, kad mūsų nacija taip greitai subyra į šipulius, kad net kelia siaubą. Ir įskaitant Kristaus kūną! Bažnyčia yra persisunkusi Babilono dvasia – sumaišyta pagal prasmę su nemoraliomis idėjomis, ir milijonai susitapatina su pasaulietiškais standartais. Aš dažnai, užsidaręs savo kambaryje verkiu: „Dieve, kur Tavo balsai žemėje? Kur Tavo žmonės, atsiskyrę ir pašventę savo gyvenimus Tau,  tie,  kurie atsistos ir ištars pranašiškus žodžius? Kur gi yra nepavargstantieji, kalbantieji Tavo vardu?“

Tuo metu, kai aplink mus viskas griūva, kur yra tokie balsai? Kur tokie susirinkimai ir tikintieji, kurie paskubės tapti Dievo balsu jų darbuose, jų šeimose ir jų kasdieniame vaikščiojime?

Štai ko patys savęs klausė judėjų vyrai. Ir štai kodėl jie pasišventė tyram ir nesuteptam gyvenimo būdui! Jų drąsus sprendimas ir jų pamaldaus gyvenimo liudijimas paliko neišdildomą įspūdį Ezdrai, Nehemijui ir Zorobabeliui. Vėliau tikriausiai jie įkvėpė 43 tūkstančius išėjusiųjų iš nelaisvės ir išgyvenusių įvairiausius sunkumus. Taip, keturių vyrų šventas gyvenimas paskatino šventąjį likutį būti uoliems!

Brangieji, jūs negalite tapti Dievo balsu, jeigu jūs negyvenate, atsiskyrusio nuo pasaulio, švento gyvenimo! Dievas negali jūsų panaudoti, jei jūsų širdis yra sutepta ir užsitraukusi šio ištvirkusio amžiaus gėdą. Norint pašvęsti savo gyvenimą Dievui, reikia tam ryžtis!

Aš užduosiu tokį klausimą: „Kai jūs atsiduriate kritinėje būklėje, ar jūs imate šaukti: Viešpatie, kur Tu, kai man Tavęs reikia? Argi Tu nesi žadėjęs mane išvaduoti ir išgelbėti?“

Tačiau, kas bus, jei Viešpats į tai atsakys taip: „O kur tu buvai, kai Man buvo reikalingas tavo balsas? Šiais nuodėmingais laikais Man reikia balsų, tyrų indų, per kuriuos Aš galėčiau kalbėti. Tu sakai, kad nori, kad Aš ateičiau pas tave tavo varge – tačiau tu toliau esi ištvirkusios pasaulietiškos sistemos dalimi. Pasakyk Man – ar tu pašventei savo gyvenimą Mano darbui?“

2.    JIE ĮSIPAREIGOJO TAPTI TAIS, KURIE IEŠKO DIEVO; MALDOS VYRAIS!

„Aš nukreipiau savo veidą į Viešpatį Dievą malda ir maldavimais (...) Kai aš meldžiausi ir išpažinau savo bei Izraelio tautos nuodėmę...“ (Dan 9, 3-4.20). Štai kur įrodymas, kad jie buvo maldos vyrai!

Matote, pirmasis jų įsipareigojimas buvo gyventi atskirtą gyvenimą, kuris turėjo būti palaikytas antruoju įsipareigojimu: tapti vyrais, kurie nuoširdžiai ieško Dievo. Tiesa yra ta, kad neįmanoma gyventi švento gyvenimo, nepraleidžiant laiko ant kelių, neieškant pas Dievą jėgos ir valios tokiam gyvenimui.

Tik neklyskite – ištikima malda jūsų neapsaugos nuo krizių. Atvirkščiai, ji greičiausiai tik priartins jus prie liepsnojančios krosnies ir liūtų duobės. Tačiau malda išmokys viską pasitikti pasitikint – padės tapti gyvąja auka Jėzui!

Danieliaus maldos atvedė jį tiesiai į liūtų duobę ir šis išmėginimas įvyko praėjus daug metų po trijų vyrų išmėginimo – kai Danielius jau buvo aštuoniasdešimties metų! Tai jus gali net gąsdinti, ypač jeigu jums iškyla klausimas, kiek dar praeis laiko, kol liausis visi jūsų išmėginimai? Galimas daiktas, jūs manote, kad tam tikrą laiką tarnaujant Viešpačiui, jūs jau išmokote visas svarbias pamokas. Tačiau Dievas leidžia, kad vienam iš Jo didžiausių maldos kovotojų – romios ir tylios dvasios žmogui – po dešimtmečius trukusių ištikimų ir tarpininkaujančių maldų, tenka asmeniškame gyvenime išgyventi kritinę būklę!

Mielieji, išmėginimai baigsis tik tuomet, kai ateis Jėzus – arba kai jūs mirsite Kristuje! Tokio laiko, kai nustos grasinti liepsnojanti krosnis arba liūtų duobė, šioje žemėje niekuomet nebus. To neįvyks iki tos akimirkos, kai jūsų galva nurims ant Jo krūtinės!

Štai kodėl yra svarbi malda. Jūs galite duoti pažadą gyventi Dievui tyrą ir nepriekaištingą gyvenimą – bet to pažado neįmanoma išpildyti taip pat nepasižadėjus ieškoti Dievo ir veržtis prie Jo. Jokie įtikinantys pamokslai, jokios galingos knygos, rašančios apie šventumą, jokie romūs pamokymai negalės apsaugoti jūsų gyventi pagal pažadą atskirtą, šventą gyvenimą. Viskas baigsis nesėkme, jeigu jūs nepasišvęsite ištikimai ir nuolatos siekti Dievo!

Prieš kelias savaites aš kreipiausi į Dangiškąjį Tėvą klausdamas: „Viešpatie, kodėl Tu visais atvejais reikalauji maldos? Kodėl Tu nenori nieko daryti be maldos?“

Viešpats atsakė: „Dovydai, neįmanoma Manęs mylėti be troškimo Manęs ieškoti. Kaip gali Mano vaikas pasakyti, kad jis Mane myli, jeigu jis ištisas dienas nekreipia į Mane dėmesio? Malda yra atsidavimo Man barometras. Tikroji meilė trauks tave ten, kur esu Aš!“

Žinoma, tikėjimas turi įsižiebti nuo Dievo Žodžio, juk tikėjimas iš girdėjimo. Tačiau kai tik tikėjimas įsižiebia, malda įkuria jo liepsną! Ji sukelia tikėjimo sprogimą. Ką galima pasakyti apie septynis kartus stipriau įkaitintą krosnį, jeigu malda įkaitino trijų Judėjos vyrų tikėjimą stipriau net už ugnies liepsną!

Kai karalius Nebukadnecaras pašaukė juos išeiti iš krosnies, jis pasakė: „Palaimintas Šadracho, Mešacho ir Abednego Dievas, kuris atsiuntė angelą ir išgelbėjo savo tarnus, pasitikėjusius Juo. Jie sulaužė karaliaus įsakymą ir atidavė savo kūnus, kad netarnautų ir negarbintų kito dievo, išskyrus savąjį Dievą“ (Dan 3, 28). Ir vėl liudijimas buvo pasakytas pagoniškomis lūpomis: šie vyrai atidavė savo kūnus Dievui!

Tačiau jie tai padarė dar gerokai prieš tai, kai buvo įmesti į krosnį. Matote, malda yra procesas, atiduodant mūsų kūnus – kaip gyvąją auką - Viešpačiui. Šie vyrai tapdavo tokiomis aukomis kiekvieną dieną. Jie ištisas dienas ir savaites meldėsi, taip būdami asmeniškai artimi su Viešpačiu.

Praėjo tam tikras laikas ir jie suprato, kad mirtis yra laimėjimas. Mirtis tik suartins su Tuo, kurį jie taip stipriai mylėjo!

3.    JIE ĮSIPAREIGOJO VISIŠKAI – AR MIRTYJE AR GYVENIME - PASIKLIAUTI DIEVU!

„Nebukadnecaras klausė: (...) O jei nepagarbinsite, tuojau būsite įmesti į liepsnojančią krosnį. Ir koks Dievas išgelbės jus iš mano rankos?“ (Dan 3, 14-15).

Šie vyrai išgyveno pačią baisiausią krizę iš visų, kurias kada nors teko išgyventi žmonėms. Jeigu Dievas nebūtų atėjęs ir jų stebuklingai išgelbėjęs, jie būtų žuvę!

Būtent apie tokią krizę aš šiandien ir kalbu. Galbūt jūs kenčiate sunkias fizines kančias. Galimas daiktas, jūsų vedybinis gyvenimas yra tokioje kritinėje būklėje, kad jūs nebegalite ką nors  pakeisti. Galbūt jūs sakote: „Aš meldžiausi, aš pasninkavau, aš jau padariau viską kas įmanoma. Jeigu Dievas dabar neįeis į mano padėtį, aš to neišgyvensiu!“

Kas gi gali paskatinti Kristų įeiti į jūsų varganą padėtį – į jūsų krizę? Jis ateina, kai jūs atsiduodate tokiam pasišventimui, kokiam kažkada atsidavė Judėjos jaunuoliai: „(Jie)...atsakė: „Mums nėra reikalo atsakyti į klausimą. Jeigu taip padarysi, tai mūsų Dievas, kuriam tarnaujame, gali išgelbėti mus iš liepsnojančios krosnies ir Jis išgelbės mus iš tavo rankos! O jei ne, tai tebūna tau žinoma, karaliau, kad mes tavo dievams netarnausime ir auksinės statulos, kurią pastatydinai, negarbinsime!“ (Dan 3, 16-18).

Kitais žodžiais tariant: „Mūsų padėtis yra beviltiška. Jeigu Dievas nepadarys stebuklo, mes žūsime. Vis dėlto Dievas yra galingas mus išgelbėti iš šios ugninės krizės! Tačiau net jeigu Jis nepadarys to, mes nesiliausime Jam tarnavę. Ar gyvenimas, ar mirtis, mes pasikliausime tik Juo!

Mielieji, toks pasitikėjimas sukelia angelams džiaugsmą ir yra malonus Dievo širdžiai. Tai tikėjimas, kuris sako: „Viešpatie, aš esu įsitikinęs, visiškai įsitikinęs, kad Tu gali mane išgelbėti. Pasakyk tik žodį, ir mano krizė liks praeityje. Tačiau jeigu ir nutiks ne taip, aš nebėgsiu. Aš neimsiu Tavęs kaltinti, kad Tu palikai mane vieną. Aš toliau tikėsiu ir laikysiuosi tiesos. Tavo keliai – ne mano keliai. Viešpatie, mano gyvenimas yra Tavo rankose. Tegul Tu leisi man mirti – aš vis tiek pasitikėsiu Tavimi!“

Štai kas paskatina Kristų ateiti į mūsų krizę – visiškas pasitikėjimas, kad Jis gali išgelbėti ir išvaduoti mus iš bet kokios bėdos! Tai toks pasitikėjimas, kuris, kas beįvyktų, laiko mus Jo rankose.

Prašau suprasti, kad Dievas galėjo tuos tris vyrus išgelbėti daugybe būdų. Jis galėjo paprasčiausiai pakeisti Nebukadnecaro ketinimus arba galėjo padėti jiems pabėgti. Savo laiku nuo pavojaus bėgo Mozė, taip pat ir Juozapas bei Dovydas.

Tačiau, šie trys Judėjų vyrai turėjo ypatingą tikėjimą, į kurį Viešpats greitai reaguoja: „jie tikėjo Dievo ištikimybe!“. Jie buvo įsitikinę, kad Jis padarys tai, kas bus gerai jiems ir Jo paties garbei.

Štai kodėl jūs niekur nerandate, kad jie „siekė savo teisių“, neva priklausančių tikintiesiems. Taip pat jie neleido savo laiko, mokydami vienas kitą tikėjimo, cituodami Dievo pažadus.  Ne, jie nuolankiai ramūs ir orūs nuėjo į krosnį, sakydami: „Mūsų Dievas gali! O jei ne...“ Be abejo, ši paskutinė frazė papiktins daugelį žmonių. Aš net girdžiu, kaip jie sakys: „Ne, pastoriau, - tai neigiamas požiūris! Tokie žodžiai sukelia abejones. Mes privalome sakyti: „Dievas gali – ir taškas!“

Aš iš visos širdies tikiu, kad mūsų Viešpats galingas. Aš tikiu, kad Jis gali pasakyti Žodį ir akimirksniu išgelbėti bet kurį žmogų. Vis dėlto, atsižvelkite į tai, kad jeigu Judėjų vyrai nebūtų galėję pasakyti: „O jei ne...“, jeigu jie nebūtų turėję tokio tikėjimo – ką jie būtų darę tą jiems kritinę minutę? Ar jie protestuotų, matydami ugnį? Ar jie klykdami šauktų: „Dieve, Tu nesilaikai Savo Žodžio. Tu nepateisinai mūsų vilčių!»?

Ne, jie buvo pasiruošę mirti! Jie galėjo pasakyti: „Viešpatie, net jei man teks kentėti, jeigu užsiliepsnos mano kūnas ir oras prisipildys degėsių kvapo nuo mano kūno, aš išeisiu tikėdamas Tavimi. Aš tikėsiu Tavimi, net jeigu negausiu atsakymo į savo maldą!“

Dauguma iš mūsų neturi tokio tikėjimo, kuris galėtų pasakyti tokius drąsius žodžius, kokius kažkada pasakė Judėjos vyrai: „O jei ne...“ Kyla klausimas, ką jūs darysite, jeigu negausite jūsų norimo atsakymo? Ar imsite kaltinti Dievą, kad nevykdo Savo žodžio ir kad nemyli jūsų? Juk kokia bus tragedija, jei jums teks įeiti į jūsų degančią krosnį, šaukiant: „Dieve, kur Tu? Tu mane palikai!“

Trys judėjų vyrai nuėjo į ugnį, tačiau jų kūnai buvo mirę pasauliui jau prieš tai. Jie su džiaugsmu atidavė savo kūnus gyvai ir šventai aukai. Ir Kristus tiesiogine prasme juos pasitiko jų krizėje! Koks neįtikėtinas atlyginimas – turėti greta savęs Kristų pačiu sunkiausiu jų gyvenimo metu.

Ką jūs galvojate, jie sakė Jėzui, kai Jis atsistojo prieš juos krosnyje? – „Mes Tau dėkojame, Viešpatie! Dėkojame už tai, kad Tu neleidai mums pajusti skausmo. Dėkojame už tai, kad Tu mums davei šansą dar bent keletą metų gyventi!“?

Ne – jokiais būdais! Aš tikiu, kad jie kalbėjo: “Viešpatie, paimk mus su savimi! Nepalik mūsų čia. Mes prisilietėme prie Tavo šlovės džiaugsmo ir mums jau nebesinori atgal! Vesk mus į dangaus namus, kad mes būtume su Tavimi!“

Jie teikė pirmenybę būti drauge su Juo! Jėzus mato tokią atsidavusią širdį – ir tik tokiai širdžiai patiki Save!

Ar jūs galite pasakyti: „Viešpatie, vesk mane namo“? Galbūt jūs niekuomet anksčiau neatidavėte savo kūno, savo verslo, savo šeiminio gyvenimo, savo krizės į Dievo rankas. Taip, mes visuomet turime melstis su tikėjimu, tikėdami, kad Viešpats atsakys; tačiau mes turime mūsų susiklosčiusioje situacijoje visiškai pasikliauti Juo ir iš širdies sakyti: „O jei ne, Viešpatie, aš vis taip pat pasitikėsiu Tavimi!“

Dabar melskitės drauge su manimi: „Viešpatie, Tu gali išgelbėti mane iš šios liepsnojančios krosnies. O jei ir ne, tai aš būsiu ištikimas Tau! Net jeigu man reikės eiti per siaubingus išmėginimus ir aš patirsiu dar sunkesnį išmėginimą – aš viską atiduodu į Tavo rankas. Tik ateik ir būk greta manęs!“

Aš pažadu – Jėzus Kristus įeis į jūsų kritinę padėtį. Jis paims jus už rankos ir praves per ugnį!

Kai Kristus ateina pas mane mano krizės metu, aš tame įžvelgiu patį didžiausią atsakymą į mano maldą – nes, kai Jis ateina, Jo buvimas pakelia mane aukščiau už mano skausmą, aukščiau mano žaizdų, aukščiau mano sutrikimo. Kai Kristus stovi greta jūsų, Jis ima jus už rankos ir suteikia jums jėgos. Aleliuja!