Pamokslai

Malda pragare

Earl Poysti
2014 March 17 d.

Ar egzistuoja pomirtinis gyvenimas? Ar žmogus yra nemirtingas? Jei taip, tai kai jis peržengs mirties slenkstį, kur bus jo siela?

Per visą žmonijos istoriją šie klausimai domino žmones. Ar galima rasti į šiuos klausimus tikslų atsakymą? Taip, galima. Yra vienas patikimas šaltinis, kuriuo mes visiškai pasitikime, jis yra neklystantis – tai Biblija. Dievo Žodis. Į klausimą apie amžinybę ir apie tai, kur siela (iškeliavusi iš šio žemiško gyvenimo) leis amžinybę, gali atsakyti tik Dievas. Ir Jis tai daro Savo Žodyje, Šventajame Rašte. Visus kitus pomirtinio gyvenimo aiškinimus, kurie skiriasi nuo to, kas pasakyta Biblijoje, mes privalome kategoriškai atmesti, kaip žmonių pasakas.

Tačiau, ką apie pomirtinį gyvenimą kalba Dievo Žodis? Tai yra labai svarbu, nes kiekvieno iš mūsų laukia amžinybė. Pagal Šventąjį Raštą yra tik dvi galimos vietos: rojus ir pragaras. Biblija niekur nenurodo kokios nors trečios vietos, ko nors panašaus į skaistyklą. Tai žmonių išgalvojimas, kurį įteigė velnias. Jis, kaip niekas kitas, nenori, kad žmogus susimąstytų apie amžinybę, o jeigu ir ims mąstyti, tai kad nebūtų per daug susirūpinęs šiuo klausimu, nes ten neva dar yra galimybė pasitaisyti. Tai žmonių sielų priešo melas!

Dievo Žodis sako, kad atgailauti amžinybėje nėra galimybės, taip pat nėra ir kitų galimybių pasitaisyti. Jeigu po mirties būtų galimybė atgailauti, tai žemiškas gyvenimas pomirtiniam gyvenimui neturėtų įtakos. Tačiau Laiške Galatams Paulius sako: „Neapsigaukite! Iš Dievo nepasišaipysi. Ką žmogus sėja, tą ir pjaus. Kas sėja savo kūnui, tas iš kūno pjaus supuvimą, o kas sėja Dvasiai, tas iš Dvasios pjaus amžinąjį gyvenimą“ (Gal 6, 7-8).

Jėzus Kristus duoda aiškų pomirtinio gyvenimo pavyzdį. Tai turtuolio ir Lozoriaus istorija. Po mirties Lozorius buvo angelų nuneštas į rojų, o turtuolis po mirties pateko į pragarą. Ir ką daro turtuolis pragare, liepsnų kančiose? Ši nelaiminga siela meldžiasi: „Tėve Abraomai, pasigailėk manęs! Atsiųsk Lozorių, kad suvilgęs vandenyje piršto galą, atvėsintų man liežuvį, nes baisiai kenčiu šioje liepsnoje“ (Lk 16, 24).

Ką veikė turtuolis savo žemiškame gyvenime? „Jis vilkėjo purpuru bei ploniausia drobe ir kasdien ištaigingai linksminosi“ – sako Kristus. Aiškiai pasakyta, kad jis sėjo savo kūnui. Jis galvojo tik apie dabartį, apie žemiškus dalykus, apie tai, kaip geriau įtikti savo kūnui. Jis negalvojo nei apie Dievą, nei apie amžinybę.

Būdamas čia žemėje, jis nesimeldė. Melstis? O kam? Aš turiu viską, aš visiškai patenkintas savo padėtimi, man Dievas yra nereikalingas. Ko aš Jo prašysiu, jeigu aš viską turiu? Todėl man nėra reikalo melstis. Biblijoje du kartus parašyta: „Kvailys pasakė savo širdyje: ‚Nėra Dievo‘ “ (Ps 14,1; 53, 1). Dievas vadina kvailiu tą, kuris savo širdyje neigia Dievą. Tačiau yra žmonės, kurie savo lūpomis meldžiasi, o jų širdis yra toli nuo Dievo. Jie mintinai kartoja Viešpaties maldą ir ją moka taip, kad net pakelti iš miego gali nesuklydę ją pakartoti. Ir keisčiausia, kad kaskart ją kartodami, jie nusižengia trečiam Dievo įsakymui: „Netark Viešpaties, savo Dievo, vardo be reikalo“ (Iš 20, 7). Melstis nenuoširdžiai, o automatiškai, nesuvokiant dėl ko tu meldiesi, - tai bjaurastis Dievo akivaizdoje. Būdamas izraelitas, šis turtuolis, be abejo, lankydavo Dievo namus, atlikdavo pamaldų ritualus, kartojo maldas bei viešai skelbė pagrindinius tikėjimo principus, tačiau jo širdis buvo tuščia.

Tačiau pragare jo malda nuoširdi, dabar tai jis tiki, kad egzistuoja Dievas, jis mato tai, ko niekuomet anksčiau nematė: Dangaus Karalystę. Ir jo kančios darosi dar stipresnės, nes jis rojuje mato Lozorių, o pats ten pakliūti negali: tarp pragaro ir rojaus didžiulė praraja. Dabar jis kartoja kažkokius išmoktus maldos žodžius. Jis meldžiasi kaštai raudodamas, taip kaip niekad anksčiau nesimeldė.

Ir kas svarbiausia, jis savo pirmoje maldoje prašo vandens! Jei žemėje jis būtų taip nuoširdžiai prašęs vandens, kurį siūlė Kristus, tai būtų jo gavęs. Tačiau, deja! Čia, žemėje, jis nemanė, kad jam reikia to vandens, kuris duotų jam amžinąjį gyvenimą. O dabar jis ten, kur nėra vandens, ten kur amžinai deganti ugnis!

Galimas daiktas, kad atlikdamas savo religines pareigas, jis ir tą dieną buvo šventykloje, kai Kristus garsiai šaukė: „Jei kas trokšta, teateina pas mane ir tegeria! Kas mane tiki, kaip Raštas sako, iš jo vidaus plūs gyvojo vandens upės“ (Jn 7, 37-38). Jeigu jis būtų atkreipęs nors mažiausią dėmesį į šiuos Kristaus žodžius, tai tikriausiai, būtų numojęs ranka, ir pagalvojęs: „Apie kokį vandenį Jis kalba, kam jis man? Aš visko turiu, kasdien ištaigingai puotauju, ne vandenį geriu, o geriausią vyną. Ką Jis man gali duoti, ko aš neturėčiau?“

O, jeigu jis būtų patikėjęs Kristumi: „O kas gers vandenį, kurį Aš jam duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą“ (Jn 4, 14)! Jeigu jis būtų pasielgęs taip, kaip elgėsi samarietė, kuri pasakė: „Viešpatie, duok man to vandens“, tai Viešpats būtų jam davęs. Ji nuėjo linksma, jai buvo atleista, ji gavo gyvojo vandens šaltinį. Vos pirmą kartą paprašiusi, ji gavo amžinąjį gyvenimą!

Tačiau turtuolis niekuomet neprašė, niekuomet iš tikrųjų nesimeldė ir nuėjo į amžinybę be Dievo ir be Kristaus.

O kaip yra su tavo nemirtinga siela? Ar tu kada nors meldeisi? Aš neklausiu, ar tu kartojai maldas. Gal būt, tu net mintinai moki kelias maldas. Aš tavęs neklausiu, kiek kartų tu ėjai į bažnyčią, kiek žvakučių uždegei arba kiek kartu tu lanksteisi prieš paveikslus. Ne. Tačiau ar tu meldeisi? Ar tu jautei tokį poreikį, tokį troškimą pažinti Dievą, kad iš tavo širdies gilumos išsiveržė šauksmas, kurio tu negalėjai sulaikyti?

Jeigu taip, tai tu širdyje žinai, kad tai buvo tikra malda! Tai buvo tavo sielos šauksmas, tai buvo Dievo ilgesys! Taip tu dar nė karto nebuvai kreipęsis į Dievą. Ar tau buvo nutikę kas panašaus? Ar tu nuoširdžiai trokšti rasti Dievą, su Juo susitaikyti? Ar tu jauti, kad be Jo negali apsieiti? Jeigu taip, tai, mano drauge, džiaukis. Tokiu atveju tu palaimintas. Taip sako Kristus: „Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisumo, nes jie bus pasotinti“ (Mt 5, 6). Palaiminti kurie trokšta dabar, šiame gyvenime. Ir ką tu turi daryti, jei tu trokšti? Paprasčiausiai ateiti pas Jėzų, ir Jis tau duos šį gyvąjį vandenį. Jis virs tavyje vandens šaltiniu, tekančiu į amžinąjį gyvenimą!

Kaip žmogus gali save patikrinti, ar jis iš tikrųjų yra išgelbėtas, ar turi amžinąjį gyvenimą, ar jis yra Dievo vaikas?

Antrame Laiške Korintiečiams apaštalas Paulius, kreipdamasis į tikinčiuosius, rašo: „Patikrinkite patys save, ar esate tikėjime. Ištirkite save! Ar nepažįstate savęs ir nežinote, kad jumyse yra Jėzus Kristus, jeigu tik nesate atmestini?“ (2 Kor 13, 5).

Kokį būtinai reikalingą Dievo vaikų požymį čia pateikia apaštalas Paulius, kuriuo jie gali save patikrinti, ar yra tikintys ar ne? Ar juose gyvena Kristus? Jeigu tu, drauge, neturi Dievo, jeigu Kristaus Dvasia negyvena tavyje, tai tu nesi Dievo vaikas. Tik tas, kuris turi Kristaus Dvasią yra išgelbėtas. Tai tikriausias įrodymas, kad tu esi krikščionis. Kaip svarbu būti užtikrintam šiame svarbiausiame iš visų klausimų. Nuo to, kaip tu į jį atsakysi, priklauso ir tai, kur tu praleisi amžinybę!

Tačiau ar egzistuoja tikras požymis, kad Kristus gyvena tavyje? Egzistuoja. Yra visa eilė požymių, tačiau aš noriu aptarti vieną iš labiausiai užtikrintų požymių.

Šis tikras požymis yra malda. Kad įtikintų abejojantį Ananiją, jog Saulius (bažnyčios persekiotojas) iš tiesų tapo krikščionimi, naujai atgimusius žmogumi, Viešpats jam pasakė tokius tris žodžius: „Štai jis meldžiasi“. Bet nejaugi Saulius iki tol nesimeldė? Dar ir kaip! Pagal įstatymo reikalavimus jis ne tik kelis kartus per dieną meldėsi, bet ir reguliariai pasninkavo. Tačiau Dievo akyse tai buvo tiktai forma, tušti žodžiai, mirusi apeiga. Tačiau Saulius iš karto po to, kai kelyje į Damaską susitiko su prisikėlusiu Kristumi, pirmą kartą gyvenime ėmė melstis taip, kad Dievas atkreipė į jo maldą dėmesį ir todėl pasakė: „Štai jis meldžiasi“ (Apd 9, 11).

Jeigu mes esame Dievo vaikai, tai mumyse gyvena Šventoji Dvasia, o Ji yra maldos Dvasia. Ir „Pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai“, - sako Dievo Žodis (Rom 8, 16). Tai Dievo Dvasia meldžiasi mumyse „neišsakomom dejonėm“ (Rom 8, 26).  Tikras požymis, kad tu esi Dievo vaikas, yra jausmas, jog esi priklausomas nuo Dievo, kad tau nuolatos, visuose dalykuose Jo reikia ir tu nori, kad Jis visuomet būtų su tavimi.

Turtuolis nepatyrė tokio jausmo. Čia, žemėje, jis nematė reikalo ateiti pas Jėzų, kuris būtų jam davęs upes gyvojo vandens. Jeigu jis būtų šį vandenį gėręs čia, jam nebūtų reikėję dabar prašyti lašelio vandens, kurio jis jau du tūkstančius metų prašo ir jo negauna.

Tačiau jo malda buvo bergždžia. Jis per vėlai kreipėsi šia malda. Be to, jis kreipėsi į tą, kuris negalėjo jam atsakyti, į žmogų Abraomą, į vieną iš šventųjų. Koks bebūtų buvęs šventas Abraomas, tačiau jis buvo tik žmogus, o Dievas savo Žodyje griežtai draudžia garbinti žmogų.

Kiek kartų Šventajame Rašte mes aptinkame žodį „ateikite“! Biblijoje taip pat pasakyta pas ką reikia ateiti su savo poreikiais, į ką reikia kreiptis dėl savo sielos išgelbėjimo. Ne į šventuosius, ne į angelus, ne į mirusiuosius, bet tik į Jėzų Kristų! Tarp Dievo ir žmogaus nėra kito tarpininko, tik Jėzus Kristus. Jis vienas galėjo pasakyti, kad niekas neateina pas Tėvą kitaip, kaip tik per Jį. Nė vienas šventasis negali užimti Jo vietos. Todėl Dievo Sūnus tapo Žmogumi, kad taptų Tarpininku tarp Dievo ir žmonių. Jis vienas galėjo mus išpirkti taip, kaip tinka Dievui. Biblijoje mes skaitome: „Nes yra vienas Dievas ir vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas – Žmogus Kristus Jėzus, kuris atidavė save kaip išpirką už visus“ (1 Tim 2, 5-6).

Turtuolio malda Abraomui – vienintelis atvejis Šventajame Rašte, kai malda kreipiamasi į šventąjį. Ir kaip ši malda buvo bergždžia pragare, taip ir čia, žemėje, malda į šventuosius negali duoti jokių rezultatų. Tokia malda Dievo akivaizdoje yra bjaurastis. Tokia malda į šventuosius arba prašymas, kad jie tarpininkautų yra niekas kitas, kaip pasityčiojimas iš Dievo ir Jo Sūnaus, kurį Jis paskyrė tarp Jo ir žmonių vieninteliu Tarpininku. Dievo Žodis griežtai draudžia garbinti kūrinius. Vienas Kūrėjas, Dievas trejuose asmenyse: Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Dievas Šventoji Dvasia – yra verti šlovės ir garbinimo, ir tik į Jį mes turime kreiptis maldoje.

Ar tu meldiesi, mano drauge? Ar tu esi kada nors iš visos širdies, nuoširdžiai pakvietęs Dievą? Ar Tu jauti, kad tau Jo būtinai reikia? Ar tu trokšti būti Juo pripildytas, kad Jis gyventų tavo širdyje? Jei taip, tu palaimintas, tu laimingas, kad jauti Jo poreikį. Tau tik reikia atverti tavo širdies duris, pakviesti Jį ir atiduoti save į Jo rankas. Jei taip padarysi, tu niekuomet nesigailėsi. Padaryk tai dabar. Tegul pati Dievo Dvasia tau padeda. Kristus pasakė: „Štai Aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, Aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi“ (Apr 3, 20).