Straipsniai

Ar iš tiesų egzistuoja vaiduokliai?

Harry Bates
2014 January 06 d.

Per visą istoriją daugelis žmonių teigė, kad jiems buvo pasirodę mirusieji. Betyrinėdamas NSO (neatpažinti skraidantys objektai) reiškinius aš aptikau daugybę panašumų su šiomis ir kitomis okultizmo apraiškomis, pavyzdžiui, su taip vadinamais vaiduokliais. Tarp žmonių yra paplitusi nuomonė, kad vaiduokliai – tai realiai egzistuojančios, klaidžiojančios mirusiųjų žmonių dvasios. Taip galvoja net kai kurie krikščionys. Tačiau pagal Bibliją yra tik vienas paaiškinimas: panašūs reiškiniai gali tikrai vykti, tačiau jie neturi nieko bendro su paplitusiu supratimu apie vaiduoklius.

Krikščionys tyrinėtojai pastebėjo, kad NSO reiškiniai „turi tas pačias apraiškas, kaip ir kiti okultizmo reiškiniai“. Kalbame apie manipuliavimą materija ir energija. „Kilę iš dvasinio pasaulio, materialiame lygyje jie gali kuriam laikui galingai fiziškai pasireikšti. Kaip bepasireikštų NSO, jie dažnai turi mažas apimtis, sritis, kuriose koncentruojasi energija“.

Vaiduoklių, kaip ir NSO, pasirodymas gali būti lydimas fizinių anomalijų, pavyzdžiui, sutrinka elektros įtampa, kartais judinami daiktai.  Panašūs reiškiniai buvo užfiksuoti foto ir video kamerų. Tačiau tai visiškai nereiškia, kad su tuo yra susijusios mirusiųjų dvasios. Garsus paranormalių reiškinių tyrėjas John Kell rašė: „Velnias ir jo pakalikai – demonai, kaip teigiama literatūroje, gali įgauti įvairias formas ir fiziškai imituoti viską: pradedant angelais ir baigiant siaubingais monstrais su liepsnojančiomis akimis. Visose istorijose, susijusiose su demonais, nuolatos materializuojasi ir dematerializuojasi visokie keisti objektai ir ne mažiau keistos būtybės, kurios, panašiai kaip NSO ir juose esantieji subjektai, pasirodo, išnyksta, praeina kiaurai sienas ir padaro daugybę antgamtiškų dalykų“.

Panašūs reiškiniai – klastingų būtybių (puolusių angelų) iš dvasinio pasaulio darbas, kurie kitąkart apstulbina savo sugebėjimu materializuotis.

Ką apie vaiduoklius (šmėklas) kalba Biblija?

Biblijoje ne kartą yra paminėtos mirusiųjų dvasios. Šventojo Rašto puslapiuose visiškai nėra prielaidos, kad šios dvasios gali „klajoti“. Iš tiesų teigiama visiškai atvirkščiai. Izaijo 26, 14 kalbama apie Izraelio praeities vadus: „Jie mirė ir nebeatgis, jie yra šešėliai ir nebeatsikels“... Išeitų, kad jie negali persikelti iš vietos į vietą.

Biblija griežtai draudžia okultinę veiklą - kontaktuoti su mirusiais, žyniauti, užsiiminėti spiritizmu arba būrimais. Kunigų knygoje 19, 31 Dievas perspėja: „Nesikreipkite į mirusiųjų dvasių iššaukėjus ir nieko nesiteiraukite žynių, kad per juos nesusiteptumėte. Aš esu Viešpats, jūsų Dievas“. Tai nėra patvirtinimas, kad mediumai turi galių iššaukti mirusiųjų dvasias, o burtininkai turi „magiškų“ jėgų. Biblija mus perspėja dėl jų ir jų okultinės praktikos, nes jų „jėgos“ šaltinis yra puolę angelai (demonai).

Karaliaus Jokūbo Biblijoje (anglų k.) yra plačiai vartojamas žodis „ghosts“ (dvasios, šmėklos). Tai pasenęs anglų kalbos žodis, reiškiantis „spirits“ (dvasios). Vėlesniuose Biblijos vertimuose vartojamas terminas „spirits“ (dvasios). Pavyzdžiui, vietoje „Holy Ghost“ vartojamas „Holy Spirit“ (Šventoji Dvasia“). Vyksta kalbos pakitimai ir dabartinėje kultūroje žodis „ghost“ jau reiškia mirusiojo „klaidžiojanti dvasia“. Daugumoje šiuolaikinių anglų kalbos Biblijos vertimų žodis „ghost vartojamas tik tris kartus.

Jis aptinkamas tik vieną kartą Senajame Testamente, Izaijo 29, 4: „Tu būsi pažemintas ir iš dulkių prislopintu balsu kalbėsi. Tavo balsas bus girdimas kaip mirusiųjų dvasių iššaukėjo balsas, kaip šnabždesys iš po žemių“. Naujame tarptautiniame Biblijos vertime vartojamas žodis „ghostlike“ (vaiduokliškas, dvasiškas). Visiškai akivaizdu, kad kalbama ne apie kalbantį vaiduoklį arba dvasią, o paprasčiausiai duodama (pasitelkus stilistinę figūrą) Jeruzalės sugriovimo analogija. Leidžiama suprasti, jog „vaiduoklis“ yra kažkas, kas lieka po fizinės žmogaus mirties. Taip ir šioje eilutėje iš istorijos dulkių iškilęs prisiminimas - tai, kas įvyko su didingu miestu, bus tartum visais laikais nuolat pasirodanti šmėkla, kaip, beje, ir iš tiesų vyksta. Kai kas teigia, kad vaiduoklių egzistavimą patvirtina du kartus Naujajame Testamente minimas „ghost“. Pavyzdžiui, Mato 14, 26 rašoma: „Pamatę Jį (Jėzų) einantį (Galilėjos) ežero paviršiumi, mokiniai nusigando ir iš baimės ėmė šaukti: „Tai šmėkla!“ (Taip pat žr. Morkaus 6, 49). Jėzus aiškiai nepaneigė, kad egzistuoja dvasinė sfera, bet Jo atsakomoji reakcija, kuri liudijo Jo materialumą, nereiškia, kad iš tikrųjų egzistuoja šmėklos (klaidžiojančios mirusiųjų dvasios, vaiduokliai). Yra visiškai priešingai.

Galimas daiktas, šmėklomis tikėjo ir patys Kristaus mokiniai, kurių elgesys toli gražu ne visada buvo klusnumo ir tikėjimo pavyzdys. Mokiniai daug ko nesuprato. Jėzus pavalgydino 5 tūkstančius žmonių. Prieš tai Jis padarė daugybę tokių stebuklų, kokių jie nebuvo matę gyvenime. Dėl Jo dieviškosios prigimties jau buvo galima neabejoti. Ėjimas vandens paviršiumi dar sykį parodė, kad Jis, būdamas Dievas Kūrėjas, nebuvo apribotas gamtos dėsnių, kuriems buvo pavaldūs Jo kūriniai. Jėzaus mokiniai, kaip ir mes visi, buvo puolę nusidėjėliai. Tačiau Dievas dėl savo gailestingumo juos išsirinko, kad jie įvykdytų Jo valią, kaip išsirenka mokinius ir šiandien.

Kai prisikėlęs Jėzus pasirodė mokiniams uždarytame kambaryje, „Sutrikę ir išsigandę, jie tarėsi matą dvasią“ (Lk 24, 37). Kadangi mirusieji neatgyja, mokiniai griebėsi išgalvoto aiškinimo, kuris buvo padiktuotas jų kultūros.

Luko 24, 38-39 Jėzus pasakė mokiniams: „Ko taip sutrikote? Kodėl jūsų širdyse kyla abejonės? Pasižiūrėkite į mano rankas ir kojas. Juk tai Aš pats! Palieskite ir įsitikinkite: dvasia juk neturi kūno nei kaulų, kaip jūs matote mane turint”.

Jėzus vartoja žodį „dvasia“ („spirit“), kad pabrėžtų Savo pasirodymą kūne. Taigi, „šmėkla“ ir „dvasia“ gavosi vienas kitą pakeičiantys žodžiai, dėl ko gali įvykti šių terminų painiava. Mato ir Morkaus pasakojimuose vartojamas graikų kalbos žodis „phantasma“, kuris tiesiogiai reiškia „pasirodymas“ arba „vaiduoklis“. Tačiau Lukas vartoja žodį „pneuma“, kuris yra teisingai verčiamas žodžiu „dvasia“. Tokiu būdu, nors Matas ir Morkus pritaiko žodį „phantasma“, abiejų terminų prasmė iš dalies sutampa. Reikia pastebėti, kad supratimas „dvasia“ gali reikšti ne tik nematomą žmogaus prigimties dalį, bet ir nekūnišką antgamtinę būtybę. Kadangi angelai taip pat buvo laikomi dvasiomis, mokiniai galėjo išsigąsti, galvodami, kad prieš juos – angelas, galimas daiktas, net puolęs.

Idėja apie pasaulyje klaidžiojančias bekūnes dvasias toli gražu nėra nauja. Senovės kultūrose šmėklos nebuvo laikomos kažkuo nepaprastu. Galbūt todėl tai pirmiausiai ir atėjo mokiniams į galvą. Šiandien mažai kas nėra girdėjęs apie vaiduoklius. Dėl žiniasklaidoje pateikiamų „nekaltų“ parapsichologinių reiškinių žmonės tapo mažiau jautrūs okultizmui. Nuo seniausių laikų paslaptingi įsikūnijimai buvo aprašomi metraščiuose, ir Biblijoje yra aprašyti okultiniai veiksmai, kuriuos darė neištikimi izraelitai ir judėjai.

Suvedžiojančios (klaidinančios) dvasios dažnai pasirodo užsidėjusios mirusiųjų, tarp jų ir giminių, kaukę. Galbūt kas nors iš šio straipsnio skaitytojų yra išgyvenęs panašius įvykius. Tokia apgaulė yra veiksmingiausia, nes paliečia išgyvenusio artimojo mirtį žmogaus emocijas. Panašūs atsitikimai gali apversti gyvenimą, iškreipti realybės suvokimą, ir dėl to pakeisti pasaulėžiūrą.

Šventajame Rašte vaiduokliams nėra vietos

Tik Dievas sprendžia, kur po mirties mes nukeliausime. Vienu konkrečiu atveju Dievas pasielgė vėl antgamtiškai ir privertė pasirodyti mirusiojo žmogaus dvasią. Tai įvyko tuomet, kai Jis pasmerkė Saulių. Šis atvejis, kaip ir pavyzdys, kai Jėzus vaikščiojo vandens paviršiumi, yra išimtis iš taisyklės: Biblijoje daugiau nėra mirusiųjų pasirodymų kaip ir žmonių vaikščiojančių vandens paviršiumi.

Laiške Žydams 9, 27 sakoma: „Ir kaip žmonėms skirta vieną kartą mirti, o po to – teismas“. Po mirties „antro šanso“ jau nebus. Okultiniai „vaiduoklių“ pasireiškimai klaidina žmones ir išklibina šią svarbią tiesą. Kai puolusios dvasinės būtybės vaizduoja mirusius žmones ir kalba jų vardu, jos niekuomet net neužsimena apie pasmerkimą po mirties tų, kurie netikėjo Jėzumi Kristumi. Analogiška situacija yra ir su taip vadinamais „ateiviais“, kurie reguliariai pateikia alternatyvius „tikruosius“ išgelbėjimo kelius.

Baigiamasis žodis ir išvados

Tradicinė krikščionių teologija atmeta mirusiųjų žmonių dvasių klaidžiojimo žemėje galimybę. Tačiau egzistuoja daugybė maištingų dvasių (angelų), kurios įgauna apgaulingas okultines formas. Šiandien jas galima sutikti kaip „ateivius“ arba mirusiųjų dvasias. Kaip tik dėl apgaulingos vaiduoklių (kuriais apsimeta demonai) kilmės, Dievo Žodis tiesiogiai draudžia visas spiritizmo arba kontaktų su mirusiais užmezgimo formas.

Nors karalius Saulius ir išvarė iš šalies visus mirusiųjų dvasių iššaukėjus ir burtininkus, vis dėlto jis kreipėsi pagalbos į vieną burtininkę (1 Sam 28, 3-25). Dievo tautai buvo griežtai uždrausta iššaukti mirusiųjų dvasias  - pvz., Įst 18, 10-12; Kun 19, 31 (žr. tekstus).

Saulius liepė mirusiųjų dvasių iššaukėjai iškviesti Samuelio  - vieno iš didžiausių Dievo pranašų -  dvasią. Biblijoje parašyta, kad Samuelio dvasia iš tiesų pasirodė. Maištaujančio Sauliaus pavyzdyje mes matome, kaip Dievas demonstruoja Savo suverenią valią ir, nubaudžia karalių, paskelbdamas jam pasmerkimą. Saulius gavo tai, ko atėjo: „Tu norėjai, kad Samuelis tau pasakytų ateitį? Gerai, bet vargu, ar tau ji patiks“. Burtininkė buvo netikėtai užklupta ir „garsiai sušuko“, kai Samuelis pasirodė iš tikrųjų. Galbūt ji taip nustebo, nes nenumatė, jog pamatys dvasią, su kuria jai anksčiau neteko „turėti reikalų“. Arba ji buvo apgavikė ir pati nesitikėjo ką nors pamatyti.

Samuelis paskelbė, kad Sauliaus laukia bausmė: „Jis (Viešpats) atėmė iš tavęs karalystę ir ją atidavė tavo artimui Dovydui. Kadangi tu nepaklusai Viešpaties balsui (...) Viešpats šiandien tau taip padarė. Be to, Viešpats atiduos su tavimi ir Izraelį į filistinų rankas. Rytoj tu ir tavo sūnūs būsite pas mane. Taip pat ir Izraelio pulkus Viešpats atiduos į filistinų rankas“ (1 Sam 28, 17-19).

Pranašystė apie Saulių išsipildė. Kitą dieną Sauliaus armija buvo nugalėta ir Saulius baigė savo gyvenimą savižudybe. Šmėkla nebuvo užsimaskavęs velnias. Biblijoje nėra patvirtinimo, kad velniai gali išpranašauti ateitį, nors daugybė klaidingų pranašų ir slepiasi po įvairiausiomis kaukėmis. Be to, Samuelis nedavė patarimų. Jis kaltino Saulių, kad šis neklausė Dievo. Klaidingos dvasios niekuomet neperspėja dėl to, kad kreipiamasi į mirusiųjų dvasias, o atvirkščiai, palaiko.

Tokie veiksmai atima iš Dievo žmonių palaiminimus ir liudija jų neklusnumą bei norą sekti savo pačių įnoriais. Šiuo konkrečiu atveju pats Dievas liepė mirusiojo žmogaus dvasiai prabilti gyvųjų pasaulyje. Ir išimtis tik dar kartą patvirtina taisyklę: mirusieji neprisikelia. Pasakojimas apie „moterį, iššaukiančią mirusiųjų dvasias“ nepatvirtina to, kad mirusios dvasios gali pasirodyti kaip šmėklos. Be to, jis nėra įrodymas, kad kas nors, išskyrus Dievą, turi valdžią tą padaryti. Dievas tai padarė tik vieną kartą ir turėdamas ypatingą tikslą. Todėl nereikia, remiantis šia Biblijos ištrauka, manyti, kad mirusiųjų dvasios gali pasirodyti kaip vaiduokliai, ir kad  būtybės, kurias iššaukia ir su kuriomis neva bendrauja okultistai, iš tiesų yra – mirusiųjų dvasios.