Pamokslai

Antrasis Kristaus atėjimas

Nikolajus Vodnevskis
2014 January 03 d.

Ar jūs kada nors galvojote, kad netoli ta valanda, kai visi žmonės, gyvenantieji žemėje, bus sukrėsti nepaprasto įvykio – Antrojo Jėzaus Kristaus atėjimo?

Taip, Jėzus Kristus vėl ateis į žemę! Kokį mes, tikintieji, turime pagrindą, kad apie tai  pasitikėdami kalbėtume? Visų pirma, tai yra paties Viešpaties Jėzaus Kristaus pažadas. Dar būdamas žemėje Jis pasakė: „Vėl sugrįšiu“ (Jn 14, 3), ir netikėti Kristaus žodžiais mes neturime jokio moralinio pagrindo. Kodėl? Todėl, kad viskas, ką Kristus kalbėjo apie paskutinį laiką, absoliučiai tiksliai įvyko arba vyksta mūsų akyse. Kol kas neįvykęs liko tik Jo Antrasis atėjimas, kurio mes, tikintieji, laukiame.

Apie tai daug kartų ir įvairiai kalbėjo bei rašė Kristaus mokiniai – Jo apaštalai. Jie gyveno laukimu ir taip pat prisakė laukti mums. Apie tai, Kristui įžengiant į dangų, pasauliui paskelbė ir angelai. Jie pasakė daugybei Jo įžengimo į dangų liudininkų: „Tas pats Jėzus, paimtas nuo jūsų į dangų, sugrįš taip pat, kaip Jį matėme žengiantį į dangų“ (Apd 1, 11).

Draugai, paklausykite, kaip aiškiai ir kategoriškai Apreiškime Jonui kalba Jėzus: „Štai Aš veikiai ateinu, ir mano atlygis su manimi, kad kiekvienam atlyginčiau pagal jo darbus“ (Apr 22, 12). Kristus nepasakė nei dienos, nei valandos, kada ateis, tačiau Jis aiškiai nurodė į paskutinio laiko ženklus, vyksiančius prieš Jo atėjimą. Ir dabar šie ženklai yra akivaizdūs.

Šiandien žmonija išgyvena didžiausią ekonominę, politinę ir moralinio gyvenimo krizę. Tai žino visi, to neįmanoma paneigti. Gelbstinčios Kristaus malonės laikas eina į pabaigą. Tikrieji Dievo vaikai ruošiasi susitikti su Atpirkėju, kuris, visų pirma, nuo Žemės paims Savo Bažnyčią, o paskui sugrįš į Žemę įsteigti Tūkstantmetę karalystę.

Šiandien kaip tik yra tas laikas, kai kiekvienam reikia ieškoti Viešpaties kaip Gelbėtojo, kol Jis dar neatėjo kaip Teisėjas.

Mūsų dienomis, kai maža Izraelio valstybė vis aukščiau ir aukščiau kelia galvą, tikintiesiems vis aiškiau ir aiškiau yra matomi Jėzaus Kristaus atėjimo kontūrai. Šis atėjimas nesuteiks džiaugsmo tiems žmonėms, kuriems Jėzus buvo ir lieka tik paprastas Nazareto stalius, o ne pasaulio Mesijas.

Istorijoje nėra svarbesnio įvykio už Pirmąjį Jėzaus Kristaus atėjimą, už Dievo Sūnaus įsikūnijimą. Jo pirmojo atėjimo į Žemę tikslas buvo išgelbėti pasaulį, o ne jį teisti. Dėl to Jis nesipriešino nukryžiuojamas.

Tai buvo nesuvokiama, kaip ir dabar yra nesuvokiama ne tik žydams, bet ir daugumai žmonių. Kristus atidavė Save nukryžiuoti ne todėl, kad buvo silpnas, o todėl, kad tokia buvo Dangiškojo Tėvo valia. Vienas Kristaus žodis galėjo Jo priešus paversti pelenais, bet Jis to nepadarė. Jis laisva valia numirė už mūsų nuodėmes, pagal Raštą.

Kristus perspėjo Joną: „Neužantspauduok pranašiškų šios knygos žodžių“ (Apr 22, 10), nes Jo Antrojo atėjimo diena yra arti. Antrąjį sykį Jis ateis ne kaip silpnas Kūdikis, bet lydimas didelės Karaliaus Nugalėtojo garbės. Jis ateis ne tam, kad būtų antrą kartą nukryžiuotas, bet tam, kad teisingai teistų pasaulį, nes teisingumas yra Jo esybės esmė.

Kristus parodys Savo galybę ir Savo valdžią, kad triumfuotų Jo garbės Karalystė, kad šėtonas būtų nugalėtas amžiams.

Daugelis žmonių nepasitiki šia pranašyste dėl tos priežasties, kad apie Antrąjį Kristaus atėjimą jau yra kalbama seniai, o Jo vis nėra ir nėra. Jie klausia: „Kodėl Kristus delsia?“

Į šį klausimą aiškiai atsako Šventoji Dvasia per apaštalą Petrą: „Viešpats nedelsia ištesėti savo pažado, kaip kai kurie mano, bet kantriai elgiasi su mumis, nenorėdamas, kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų“ (2 Pt 3, 9).

Jeigu Kristus būtų atėjęs 1948 metų rugpjūčio 14 dienos 7 val. vakaro, aš būčiau amžinai likęs nusidėjėliu, nes tik tą dieną Jis mane pasiekė, mane pažadino, pabudino manyje atgailos dvasią ir dovanojo man išgelbėjimą. Tai tapo didžiausiu mano gyvenimo džiaugsmu. Jeigu Kristus būtų atėjęs vakar, daugelis žmonių būtų praradę galimybę išsigelbėti šiandien.

Tačiau Dievo Dvasia nebus nepaisoma žmonių amžinai („Mano dvasia nekovos su žmonėmis amžinai“ Pr 6, 3). Kristus vis dar renka Savo šeimą, Savo Bažnyčią, ir kai ji pasieks Jo nustatytą skaičių, tuomet Jis nebedels ateiti ir pasiims Savuosius. Ir kas žino, galbūt Jis baigs rinkti savo Bažnyčią šiandien...

Paskutiniame Apreiškimo skyriuje Kristus sako: „Neteisus toliau tesielgia neteisiai“ (Apr 22, 11). Kaip tai suprasti? Kas yra tie neteisūs? Tai tie žmonės, kurie perdaug geri savo akyse ir todėl nepaklūsta Dievo valiai. Jie apskritai nemyli tiesos, o ypač tiesos, kad kiekvienas žmogus –nusidėjėlis, kuriam reikia atgailauti ir būti išgelbėtam. Jie nepriima Evangelijos tiesos. Jiems tradicijos yra svarbesnės už tiesą. Jie persekioja tuos, kurie atvirai išpažįsta tiesą.

Kaip mes skaitome Laiške romiečiams, Dievas leido jiems vadovautis netikusiu išmanymu (Rom 1, 28). Tai tie „išminčiai“, kurie toliau yra užsikietinę savo nuodėmėse, garbina stabus, jeigu ne akmeninius, tai kitokius. Pavyzdžiui, tokius koks milijonams žmonių buvo Stalinas.

Šie „išminčiai“ pakeitė tiesą į melą. Jie nesirūpino ir nesirūpina, kad pažintų Dievą, todėl parašyta, kad „Dievas leido jiems (...) daryti, kas nepridera“ (Rom 1, 28). Dievas nuo jų atsitraukė. Tokių žmonių Dievas nesulaiko nuo pikto: ką norite, tą darykite - žudykite, verskite kentėti, tarpusavyje kariaukite, girtuokliaukite, mėgaukitės nuodėmėmis, tačiau laukite atlygio! Nuo jo niekur nepabėgsite, nes, ką žmogus pasėjo, tą ir pjaus.

Toliau Viešpats sako: „teisusi toliau tevykdo teisumą, ir šventasis dar tešventėja“ (Apr 22, 11). Teisusi tegul ne tik kalba apie tiesą, bet tegul ją vykdo, t.y. tegul įkūnija tiesą savo gyvenime.

Kas gi tie žmonės, kuriuos Kristus vadina teisiais?

Teisieji – tai tie, kurie visų pirma myli tiesą ir kenčia dėl tiesos. Tai tie žmonės, kurie neturėdami savo teisumo, apsivilko Kristaus teisumu. Jie priėmė Jį tikėjimu. Jų teisumas – nėra žmogaus nuopelnas. Jie neturi kuo girtis, bet jie ir nesigiria, išskyrus tik Kristumi. Jų šventumas - nėra žmogiška ypatybė. Jie patys savęs nevadina šventais, tačiau Dievas juos regi šventus, nes jie, priėmę Kristų, atsiskyrė nuo pasmerkto teismui pasaulio.

Daugelis žmonių įsivaizduoja šventuosius kaip nepriekaištingus (skaisčius), pasiekusius tobulybės ribą, kurie neva, kaip Dievas, gali girdėti ir atsakyti į maldas, tarpininkaudami už paprastus žmones prieš Dievą. Tačiau Raštas sako: „šventasis dar tešventėja“, nes tik Dievas yra absoliučiai tobulas ir absoliučiai šventas. Dievas ragina tikinčiuosius tapti šventais ir siekti šventumo, „be kurio niekas neregės Viešpaties“ (Hbr 12, 14).

Toliau apie trokštančius žmones: „Ir kas trokšta, teateina, ir kas nori, tesemia dovanai gyvenimo vandens“ (Apr 22, 17). Kas gi tie trokštantys? Tai neišgelbėti nusidėjėliai, bet norintys tapti išgelbėtais. Jie ieško tiesos, trokšta tiesos pažinimo, veržiasi pas Dievą, nors dar gyvena nuodėmės valdžioje. Šiandien jiems Viešpats sako: „Ir kas trokšta, teateina, ir kas nori, tesemia dovanai gyvenimo vandens“. Labai pavojinga trokštančiajam delsti, nes Antrasis Viešpaties atėjimas yra arti.

Mano drauge, mano broli, jeigu tu vienas iš tų, kurie trokšta rasti išgelbėjimą, ateik pas Jėzų dabar, nes „Štai dabar yra priimtinas metas, štai dabar išgelbėjimo diena!“ (2 Kor 6, 2).