Straipsniai

Prarasta tapatybė

2006 July 05 d.

AR JĖZUS BUVO TIKRAS ASMUO?

Ar iš tikrųjų Jėzus egzistavo, o gal krikščionybė remiasi legendomis? Tik nedaugelis mokslininkų abejoja Jėzaus egzistavimu. Bet yra krikščionybės priešų, kurie stengiasi įrodyti, kad Jėzaus niekuomet nebuvo. Teismo ieškinyje Vatikanui Bažnyčia buvo apkaltinta išsigalvojusi Jėzaus egzistavimo istoriją. Nors teismas šią bylą atmetė 2006 m. vasarį, ieškovas Luigi Cascioli padavė apeliacinį skundą.

Apie ginčą dėl Jėzaus egzistavimo CNN pranešė pasitelkdama Ellen Johnson, Amerikos ateistų prezidentę. Ji pasakė: „Aš esu čia, kad išreikščiau požiūrį, atitinkantį tikrovę. O tikrovė tokia – nėra nė vieno lapelio pasaulietinio įrodymo, kad kada nors būtų egzistavęs Jėzus Kristus. Jėzus Kristus ir krikščionybė – šiuolaikinė religija. Jėzus Kristus surankiotas iš kitų dievų – Horo, Mitros, kurie turėjo tą pačią kilmę ir mirė tokia pačia mirtimi kaip ir mitologinis Jėzus Kristus“.

Tiesioginėje Lario Kingo CNN laidoje Ellen Johnson su žymiais religiniais vadovais diskutavo tema „Kas atsitinka po mūsų mirties?“ Šiaip niekada neprarandantis pusiausvyros Kingas susimąstęs nutilo ir po pauzės pasakė: „Taigi jūs netikite, kad buvo Jėzus Kristus?“ Labai ryžtingai ir užtikrintai Ellen Johnson atsakė: „Jo nebuvo. Tai ne tik mano nuomonė – nėra jokio pasaulietinio įrodymo, kad Jėzus Kristus kada nors egzistavo“.

Kingas daugiau nieko nepasakė ir padarė reklaminę pertraukėlę. Jokios diskusijos su argumentais už ar prieš Jėzaus egzistavimą neįvyko. Tarptautinė televizijos auditorijai teliko stebėtis. (1)

Prieš 50 metų ateistas Bertranas Raselas savo knygoje „Kodėl aš nesu krikščionis“ šokiravo žmones kvestionuodamas Jėzaus egzistavimą. Jis rašė: „Istoriškai yra gana abejotina, kad Kristus būtų kada nors egzistavęs, o jei Jis egzistavo, tai mes apie Jį nieko nežinome, ir aš daugiau nebenoriu gilintis į šį istorinį klausimą – jis yra labai sudėtingas“. (2)

Ar įmanoma, kad Jėzus, kurio egzistavimu tiki tiek daug žmonių, niekada neegzistavo? „Civilizacijos istorijoje“ pasaulietis istorikas Will Durant iškėlė tokį klausimą: „Ar Kristus egzistavo? Ar krikščionybės įkūrėjo gyvenimo istorija yra žmogiškojo liūdesio, vaizduotės ir vilties vaisius – mitas, panašus į legendas apie Krišną, Ozirį, Atį, Adonį, Dionyzą ir Mitrą? (3) Durant nurodė, kad krikščionybės istorija turi „daug įtartinų panašumų į pagoniškų dievų legendas“. (4)

Tad kaip mums iš tikrųjų sužinoti, ar šis žmogus, kurį daugelis garbina, o kiti keikia, buvo tikras? Ar teisi Ellen Johnson, tvirtindama, kad Jėzus Kristus yra „surankiotas iš istorijų apie kitus dievus“? Ir ar teisus Raselas, sakydamas, kad Jėzaus egzistavimas yra „gana abejotinas“?

MITAS AR REALYBĖ

radėkime nuo labiau esminio klausimo: „Kas skiria mitą nuo realybės?“ Kaip, pavyzdžiui, mums žinoti, kad Aleksandras Didysis iš tikrųjų egzistavo? Tarkim, 336 m. pr. Kr. Aleksandras Didysis tapo Makedonijos karaliumi būdamas 20 metų. Šis karo genijus – gražus, išdidus vadas – prasiskynė kelią per graikų – persų pasaulio kaimus, miestus ir karalystes, kol užkariavo visas žemes. Per aštuonerius užkariavimo metus Aleksandro kariuomenė iš viso nukeliavo 22000 mylių. Apie Aleksandrą buvo pasakyta, kad jis verkė, kai nebeliko neužkariautų žemių. (Su tokiu žmogumi nenorėčiau žaisti Monopolio.)

Aleksandras mirė 32 metų ir atliko didesnius karo žygius negu bet kas kitas istorijoje – nei karvedžiai, gyvenę iki jo, nei – po jo. Tačiau šiandien jo palikimas beveik užmirštas, nepaisant keleto miestų, pavadintų Aleksandrijomis, nuobodaus Oliverio Stouno filmo ir keleto knygų. Tiesą sakant, Kolino Farelio vardas sutraukė daugiau žmonių prie kino teatrų kasų negu Aleksandro.
Nepaisant komercinės nesėkmės, istorikai tiki, kad Aleksandras egzistavo. Ir tai įrodo trimis priežastimis:

1.    Rašytiniais ankstyvųjų istorikų dokumentais.
2.    Įtaka istorijai.
3.    Kitais istoriniais ir archeologiniais įrodymais.

ISTORINIAI DOKUMENTAI APIE JĖZŲ

Aleksandro Didžiojo ir jo karo žygių istoriškumas kildinamas iš penkių senovinių šaltinių, kurių nė vienas autorius nebuvo tiesioginių įvykių liudininkas. Plutarcho „Aleksandro gyvenimas“, nors ir parašytas 400 metų po Aleksandro mirties, yra vienas iš pirminių jo gyvenimo aprašymų. Kadangi Plutarchas ir kiti rašytojai buvo nutolę nuo Aleksandro gyvenimo įvykių keletu šimtų metų, jie rėmėsi ankstesniais šaltiniais.

Aleksandro gyvenimo metu parašyti šaltiniai (jų buvo 20) neišliko. Yra vėlesnių šaltinių, tačiau kiekvienas reprezentuoja vis kitokį „Aleksandrą“. Daug vietos paliekama mūsų vaizduotei. Tačiau, nepaisant keleto šimtų metų tarpo, istorikai yra įsitikinę, kad Aleksandras buvo tikras žmogus ir kad pagrindinės detalės, kurias randame skaitydami apie jo gyvenimą, yra teisingos.

Laikydami Aleksandrą atskaitos tašku, mes atkreipsime dėmesį, jog apie Jėzų rašo ir religiniai, ir pasaulietiniai istoriniai šaltiniai. Tačiau mes turime užduoti klausimą; „Ar juos parašė patikimi ir objektyvūs istorikai?“ Trumpai apžvelkime.

NAUJASIS TESTAMENTAS

27 Naujojo Testamento knygos tvirtina, kad jas parašę autoriai arba pažinojo Jėzų, arba gavo žinių apie Jį iš pirmųjų lūpų. Keturiose evangelijose užrašytas Jėzaus gyvenimas; žodžiai parodyti iš skirtingų perspektyvų. Šie šaltiniai buvo kruopščiai tyrinėjami ir krikščionių, ir pasaulietinių mokslininkų.

Netgi Naujojo Testamento kritikas John Dominic Crossan tiki, kad Jėzus Kristus tikrai gyveno.

Daugelis istorikų sutaria, kad Evangelijų šaltiniai pateikia mums aiškų Jėzaus Kristaus paveikslą. Ar Naujojo Testamento šaltiniai yra patikimi – tai kito straipsnio tema (žiūrėkite straipsnį „Jėzus.doc“)
Kad patvirtintume Jėzaus egzistavimą, mums reikia pirmiausia išklausyti nekrikščionių istorikų nuomones. Ir tų, kurie gyveno Jėzaus laikais, ir šių dienų. Taip pat mums reikia pasverti Jėzaus padarytą įtaką istorijai.

ANKSTYVIEJI NEKRIKŠČIONIŠKI ŠALTINIAI

Tad kurie pirmojo amžiaus istorikai, rašę apie Jėzų, nebuvo krikščionys? Visų pirma pažiūrėkime į Jėzaus priešus.

Jo priešai žydai turėjo laimėti daugiausiai, paneigę Jėzaus egzistavimą. Tačiau įrodymai veda į priešingą pusę. „Keletas žydų raštų taip pat pasakoja apie Jėzaus kūnišką egzistavimą. Both Gemaras nurodo Jėzų. Nors tai tik keletas trumpų straipsnių, paneigiančių Jėzaus dieviškumą, šie ankstyvieji žydų šaltiniai neužsimena, kad Jėzaus nebuvo.“ (5)

Flavijus Jozefus buvo žymus žydų istorikas, pradėjęs rašyti valdant romėnams 67 m. po Kr. Jis gimė tik keletui metų praėjus nuo Jėzaus mirties ir turėjo tiksliai žinoti Jėzaus reputaciją tarp romėnų ir žydų. Savo garsiame darbe „Žydų senovė“, parašytame 93 m. po Kr., Jozefus rašo apie Jėzų kaip apie realų asmenį: „Tuo metu gyveno Jėzus, šventas žmogus, jei jį tik galima pavadinti žmogumi, nes jis darė nuostabius darbus ir mokė žmones, ir džiaugsmingai priimdavo tiesą. Juo sekė daug žydų ir graikų. Jis buvo Mesijas“. (6)
Nors ir yra ginčijamasi dėl kai kurių šios ištraukos žodžių, ypač dėl frazės, kad Jėzus buvo Mesijas (mokslininkai skeptiškai žiūri į ją, manydami, kad krikščionys patys ją įterpė), bet aišku, kad Jozefus patvirtino Jėzaus egzistavimą.

O pasaulietiniai istorikai? Ypač tie, kurie gyveno senovėje, bet nebuvo religingai nusiteikę? Dabartiniais duomenimis yra mažiausiai 19 ankstyvųjų pasaulietinių rašytojų, kurie savo šaltiniuose nurodė Jėzų esantį realiu asmeniu. (7)

Vienas iš žymiausių antikos istorikų Kornelijus Tacitas patvirtino, kad Jėzus kentėjo valdant Pilotui. Tacitas gimė apie 25 metus po Jėzaus mirties. Jis matė, kaip besiplečianti krikščionybė pradėjo daryti įtaką Romoje. Romėnų istorikas apie Kristų ir krikščionis rašė negatyviai. Jis 115 m. po Kr. krikščionis pavadino kaip „žmonių rasę, pasibjaurėtiną dėl jų pragaištingo elgesio ir visų vadinamus Chrestiani. Šis vardas buvo kildinamas iš vardo Chrestaus, kuris Tiberijaus valdymo metais kentėjo prie Pontijaus Piloto, Judėjos prokuratoriaus“. (8)

Ankstyvuose nekrikščioniškuose šaltiniuose apie Jėzų buvo užrašyti tokie faktai:
•    Jėzus buvo iš Nazareto,
•    Jėzus gyveno išmintingai ir dorai,
•    Jėzus buvo nukryžiuotas Palestinoje prie Pontijaus Piloto, valdant Tiberijui Cezariui, Paschos šventės metu, nes jį laikė žydų karaliumi,
•    Jėzaus mokiniai tikėjo, kad Jėzus mirė ir po trijų dienų prisikėlė iš mirusiųjų,
•    Jėzaus priešai pripažino, kad Jis darė neįtikėtinų dalykų, kuriuos jie vadino „burtais“,
•    Maža Jėzaus mokinių grupė greitai didėjo išplisdama iki Romos,
•    Jėzaus mokiniai neigė politeizmą, gyveno moraliai ir garbino Kristų kaip Dievą.

Teologas Norman Geisler pažymėjo, kad „čia bendrais bruožais nusakyti Jėzaus gyvenimo faktai tobulai atitinka Naująjį Testamentą“. (9) Visi pasakojimai (religiniai ir pasaulietiniai) kalba apie realų asmenį, kuris labai gerai atitinka Jėzų, aprašytą Evangelijose. Encyclopaedia Britannica cituoja šiuos skirtingus šaltinius, kalbančius apie Jėzaus gyvenimą, kaip įtikinamą Jo egzistavimo įrodymą. „Šie savarankiški pasakojimai įrodo, kad senovėje netgi krikščionybės priešininkai niekada neabejojo Jėzaus istoriškumu“. (10)

ĮTAKA ISTORIJAI

Atskiriant mitą nuo realaus istorinio asmens, svarbu pasverti jo įtaką istorijai. Pavyzdžiui, Olimpinės žaidynės prasidėjo ant Olimpo kalno Graikijoje, kuriame buvo graikų dievo Dzeuso šventykla. Tačiau Dzeusas nepakeitė vyriausybių, įstatymų ar etikos.

Pasak istoriko Thomas Carlyle, „nė vienas didis žmogus negyvena veltui. Pasaulio istorija yra didžių žmonių istorija“. (11) Pagal Carlyle ne mitai, o realūs žmonės daro įtaką istorijai.

Aleksandras Didysis, tikras asmuo, padarė įtaką istorijai. Jis pakeitė tautas, valdžias ir įstatymus. O ką pasakysime apie Jėzų Kristų ir Jo įtaką mūsų pasauliui?

Pirmojo amžiaus Izraelio ir Romos vyriausybėms Jėzus nepadarė didesnės įtakos. Vidutinis Romos gyventojas nežinojo apie Jėzaus egzistavimą dar daug metų po Jo mirties. Romos kultūra buvo tolima Jo mokymui dar daug dešimtmečių, kol krikščionių žudymas koliziejuose tapo nacionaline pramoga. Likęs pasaulis turėjo labai mažai arba jokių žinių apie Jėzų. Jėzus neturėjo jokios kariuomenės, Jis neparašė knygos ir nepakeitė įstatymų. Žydų vadovai tikėjosi ištrinti Jį iš atminties ir atrodė, kad jiems pasiseks.

Tačiau šiandien senovės Roma – tik griuvėsiai. Galingi Cezario legionai ir Romos imperijos jėga pateko užmarštin. O kaip šiandien prisimenamas Jėzus? Kokia Jo įtaka?

•    Apie Jėzų parašyta daugiau knygų nei apie bet kurį kitą asmenį istorijoje.
•    Tautos pasinaudojo Jo žodžiais kaip pamatu savo vyriausybėms kurti. Pasak Duranto, „Kristaus triumfas buvo demokratijos pradžia“. (12)
•    Jo Kalno pamokslas pradėjo naują dimensiją etikoje ir moralėje.
•    Mokyklos, ligoninės ir humanitariniai darbai buvo pradėti Jo vardu. Harvardas, Jeilis, Prinstonas ir Oksfordas yra tik keletas universitetų, kurie turi būti dėkingi krikščionims už jų pradžią.
•    Pakylėta moters vieta Vakarų kultūroje turi savo šaknis Jėzaus mokyme. (Moterys Jėzaus laikais buvo laikomos žemesnėmis ir beveik ne asmenimis, kol nebuvo pasekta Jo mokymu).
•    Vergovė Britanijoje ir Amerikoje buvo panaikinta dėl Jėzaus mokymo, kad kiekvienas žmogaus gyvenimas yra vertingas.
•    Buvę narkomanai ir alkoholikai, prostitutės ir kiti ieškantys tikslo gyvenime žmonės tvirtina, kad Jis yra jų pakeistų gyvenimų priežastis.
•    Du milijardai žmonių vadina save krikščionimis. Ir nors vieni tik taip vadinasi, kiti toliau daro įtaką mūsų kultūrai mokydami Jėzaus principų, kad visų gyvenimai yra vertingi ir kad mes turime mylėti vieni kitus.

Nuostabu, kad Jėzus visą šią įtaką padarė per trejus viešo tarnavimo metus. Jei Jėzus neegzistavo, reiktų tik stebėtis, kaip mitas galėjo taip pakeisti istoriją. Kai pasaulio istoriko H.G.Wellso paklausė, kas paliko didžiausią palikimą istorijai, jis atsakė: „Pagal šį testą Jėzus tikrai yra pirmas“. (13)

Dokumentų įrodymai ir įtaka istorijai įrodo faktą, kad Jėzus egzistavo. Ar yra dar kitų patvirtinančių įrodymų?

AKIVAIZDŪS ĮRODYMAI

Nors filmas „Elfas“ sukurtas labai skrupulingai istoriškai, užteks kelionės į Šiaurės ašigalį, kad Kalėdų Senelį pavadintume mitu. Ir nesvarbu, kad Tomas Hanksas tvirtins, jog Kalėdų Senelis tikras filme „Poliarinis ekspresas“, viskas, kas tėra Šiaurės ašigalyje – tai ledas. Nei elnių, nei žaislų fabrikų, nei mažųjų žmogeliukų raudonais švarkeliais. Įrodymų, patvirtinančių detales, tiesiog nėra. (Prašome nerodyti mažyliams šio straipsnio).

Aleksandro gyvenimo detalės aprašytos Plutarcho ir kitų istorikų kronikose, pateikta įrodymų, kad jis egzistavo. Dėl jo užkariavimų daugiau nei 70 miestų įvairiose šalyse buvo pavadinti Aleksandrijomis. Jo generolų vardai, užkariautų vietovių pavadinimai ir kitos detalės, žinomos istorijai, piešia realaus asmens paveikslą.

Tačiau daug daugiau detalių nei Aleksandro yra apie Jėzaus gyvenimą. Šios ir kitos detalės įtikino mokslininkus, kad Jėzus iš tiesų egzistavo:

•    istorinės Naujojo Testamento vietovės,
•    Naujojo Testamento charakterių patvirtinimas,
•    staigus krikščionybės iškilimas.

Britų žurnalistas Malcolm Muggeridge buvo vienas iš skeptikų, manęs, kad Jėzus yra tik mitas. Kai televizija pasiuntė jį kurti reportažų į Izraelį, Malcolm susidūrė su įrodymais apie Jėzų Kristų, kurių jis neįtarė egzistuojant. Betikrindamas istorines vietas – Jėzaus gimimo vietą, Nazaretą, nukryžiavimo vietą ir tuščią kapą – jis pradėjo suvokti Jėzaus realumą.

Vėliau jis pasakė: „Tuo metu, kai buvau Šventojoje žemėje rengti trijų laidų apie Naująjį Testamentą BBC televizijai, mane nusmelkė aiškumo jausmas dėl Jėzaus gimimo, tarnystės ir nukryžiavimo. Aš suvokiau, kad iš tikrųjų buvo toks žmogus Jėzus, kuris taip pat buvo ir Dievas“. (14)

Kai kurie 18–19 amžiaus vokiečių mokslininkai kritikai kvestionavo Jėzaus egzistavimą, nurodydami, kad tokių svarbių asmenų kaip Pontijaus Piloto ir Juozapo Kajafo, minimų Evangelijose, realumas niekada nebuvo įrodytas. Šios prielaidos paneigti buvo neįmanoma iki 20 a. vidurio.

1962 m. archeologai patvirtino Piloto egzistavimą, kai rado jo vardą užrašytą ant akmens. Ir Kajafo egzistavimas buvo neaiškus iki 1990 metų, kol rado dėžę su kaulais, ant kurios buvo užrašytas jo vardas. Archeologai taip pat surado namo liekanas ir jie tiki, kad tai Simono Petro namai. Rado ir urvą, kuriame Jonas Krikštytojas krikštijo.

Ko gero, įtikinamiausias istorinis įrodymas, kad Jėzus tikrai egzistavo – tai staigus krikščionybės išplitimas. Kaip jį būtų galima paaiškinti be Kristaus? Kaip būtų ši žvejų ir kitų darbo žmonių grupė išgalvojusi Jėzų per keletą trumpų metų? Durantas atsako į paties iškeltą klausimą – ar Kristus egzistavo? – prieidamas prie tokios išvados:

„Tai, kad keletas paprastų žmonių per vienos kartos gyvenimą būtų sukūrę tokią galingą ir žavią asmenybę, tokią aukštą moralę ir tokią įkvepiančią žmonių brolybės viziją, būtų dar didesnis stebuklas nei bet kuris užrašytas Evangelijose. Po dviejų amžių trukusios kritikos Kristaus gyvenimo, charakterio ir mokymo gairės išliko labai aiškios ir suformuoja nuostabiausią asmenybę Vakarų žmogaus istorijoje“.

Vienas iš pagrindinių dalykų Durantui ir kitiems mokslininkams yra laiko faktorius. Mitai ir legendos paprastai formuojasi šimtus metų. Pavyzdžiui, istorija, kad Džordžas Vašingtonas niekada nebuvo sumelavęs, tikriausiai buvo melas, kol du amžiai jos nepavertė legenda. Naujienos apie krikščionybę tikriausiai sklido greičiau nei gandai apie Brado Pitto ir Jennifer Aniston skyrybas. Jei Jėzus nebūtų egzistavęs, tie, kurie priešinosi krikščionybei nuo pradžių, būtų jį pavadinę mitu. Bet jie to nepadarė.

Tokie įrodymai, kartu su ankstyvaisiais rašytiniais šaltiniais ir Jėzaus įtaka istorijai įtikina netgi skeptiškiausius istorikus, kad krikščionybės įkūrėjas nebuvo nei mitas, nei legenda. Tačiau vienas profesionalus mitų žinovas nebuvo toks užtikrintas.

Kaip ir Muggeridge, taip ir Oksfordo profesorius C.S.Lewis iš pradžių buvo įsitikinęs, kad Jėzus buvo tik mitas. Kartą Lewis pasakė: „Visos religijos, t.y. visos mitologijos... yra tik žmogaus išradimai – Kristus niekuo nesiskiria nuo Loki“. (15) (Loki yra senovės norvegų dievas, kaip ir Toras, tik be plaukų, surištų į uodegėlę.)

Praėjus dešimčiai metų po šio teiginio, Lewis atrado, kad istorinės detalės, kaip ir keletas tiesiogiai liudijančių dokumentų, patvirtina Jėzaus egzistavimą.

Jėzus Kristus paveikė istorijos kraštovaizdį kaip galingas žemės drebėjimas. Ir šis žemės drebėjimas paliko pėdsaką, gilesnį nei Didysis Kanjonas. Tai istorinių įrodymų pėdsakas, kuris įtikina mokslininkus, kad Jėzus iš tikrųjų egzistavo ir iš tikrųjų prieš 2000 metų stipriai paveikė mūsų pasaulį.

MOKSLININKŲ NUOSPRENDIS

Harvardo universiteto profesorius Clifford Herschel Moore pastebėjo, kad Jėzaus istoriškumas tikras: „Krikščionybė pažinojo savo Gelbėtoją ir Atpirkėją ne kaip kažkokį dievą, kurio istorija talpinama mitologiniame tikėjime... Jėzus buvo istorinė, o ne mistinė figūra. Joks menkas ar nesąžiningas mitas neturėjo įtakos tikinčiam krikščioniui – jo tikėjimas rėmėsi pozityviais, istoriniais ir priimtinais faktais“. (16)

Vargu, ar iš viso yra rimtų istorikų, kurie sutinka su Ellen Johnson ar B. Raselo tvirtinimais, kad Jėzus neegzistavo. Daugybė dokumentų apie Jėzaus gyvenimą, parašytų Jo amžininkų, Jo stipri įtaka istorijai ir tai patvirtinantys akivaizdūs įrodymai įtikino mokslininkus, kad Jėzus iš tikrųjų egzistavo. Ar mitas būtų galėjęs tai padaryti? Visi, išskyrus keletą skeptiškai nusiteikusių mokslininkų, sako – ne.

Daktaras Michael Grant iš Kembridžo yra parašęs: „Šių dienų kritikos metodai negali remti Kristaus – kaip mito – teorijos. Įžymiausi mokslininkai paneigia tokią teoriją. Pastaraisiais metais joks rimtas mokslininkas nerizikavo teigti Jėzaus neistoriškumo“. (17)

Jeilio istorikas Jaroslav Pelikan pareiškė: „Nepriklausomai nuo to, ką kiekvienas mąsto ar tiki apie Jį, Jėzus iš Nazareto jau dvidešimt amžių yra Vakarų kultūros dominuojanti figūra... Nuo Jo gimimo didesnė dalis žmonijos skaičiuoja savo kalendorius, Jo vardu milijonai keikiasi ir Jo vardu milijonai meldžiasi“. (18)

Nuorodos
1 Ellen Johnson and Larry King, “What Happens After We Die?” Larry King Live, CNN, April 14, 2005.
2 Bertrand Russell, Why I Am Not a Christian (New York: Simon & Schuster, 1957), 16.
3 Will Durant, Caesar and Christ, vol. 3 of The Story of Civilization (New York: Simon & Schuster, 1972), 553.
4 Durant, Caesar and Christ, 557.
5 D. James Kennedy, Skeptics Answered (Sisters, OR: Multnomah, 1977), 76. The Gemaras are early rabbinical commentaries of the Jewish Talmud, a body of theological writings, dated a.d. 200-500.
6 Quoted in Durant, Caesar and Christ, 554.
7 Durant, Caesar and Christ, 73.
8 Quoted in Duran, Caesar and Christ, 281.
9 Norman Geisler and Peter Bocchino, Unshakable Foundations (Grand Rapids, MI: Bethany House, 2001), 269.
10 Quoted in Josh McDowell, Evidence That Demands a Verdict, vol. 1 (Nashville: Nelson, 1979), 87.
11 Quoted in Christopher Lee, The Sceptred Isle, 55 B.C. – 1901 (London: Penguin, 1997), 1.
12 Will Durant, The Sory of Philosophy (New York: Pocket, 1961), 428.
13 Quoted in Bernard Ramm, Protestant Christian Evidences (Chicago: Moody Press, 1957), 163.
14 Malcolm Muggeridge, Jesus Rediscovered (Bungay, Suffolk, U.K.: Fontana, 1969), 8.
15 David C. Dowining, The Most Reluctant Convert (Downers Grove, IL: InterVarsity 2002), 57.
16 Quoted in McDowell, 193.
17 Michael Grant, Jesus (London: Rigel, 2004), 200.
18 Jaroslav Pelikan, Jesus through the Centuries (New York: Harper & Row, 1987), 1.

Straipsnis paimtas iš „Y-Jesus“ („Kodėl Jėzus“) žurnalo gavus leidimą.
www.JesusMystery.com
www.y-jesus.com