Straipsniai

Homeopatija ir dvasinė sveikata

„Vera i žyznj“ Nr.2010/5
2014 January 02 d.

Šiuolaikinė medicina siūlo ir netradicinius gydymo metodus, iš kurių vienas – homeopatija. Dėl savo neįprastos kilmės homeopatiniai produktai yra prieštaringai vertinami. Mokslininkai homeopatiją vertina skeptiškai, kai kurie ją laiko šarlataniškumu. Tačiau daugelyje šalių dėl akivaizdžiai teigiamų rezultatų ji yra labai populiari. Daugelis krikščionių gydosi panašiais vaistais, nepaisydami to, kad jiems nėra aiški jų kilmė. Kas iš esmės yra homeopatija ir kokiais diagnozavimo metodais naudojasi homeopatai? Atsakymai į šiuos klausimus padės krikščionims suprasti, ar homeopatija nekenkia jų dvasinei sveikatai.

Kaip gaminami homeopatiniai vaistai

Žaliava (augalinės, gyvulinės ar mineralinės kilmės produktai) yra sumaišoma su alkoholio tirpalu ir tokiu būdu yra gaunamas taip vadinamas „motininis“ skiedinys. Vaistų gamyba vyksta juos skiedžiant daug kartų. Pirmą kartą skiedžiant, viena aktyvioji dalis yra sumaišoma su 99 alkoholio ir vandens tirpalo dalimis. Skiedžiant kitą kartą, viena gautojo skysčio dalis vėl yra sumaišoma su 99 vandens ir alkoholio dalimis. Taip yra kartojama daug kartų. Paprastai ant pakuotės yra pažymėta 5 CH, 15 CH, tie skaičiai reiškia, kiek kartų vaistas buvo skiestas. Homeopatiniai vaistai yra gaminami tablečių, sirupų, granulių ir kt. pavidalu. Pagamintos iš sacharozės ir laktozės granulės prisodrinamos homeopatiškai aktyviomis medžiagomis. Pradinės substancijos kiekis vaistuose yra nedidelis, patys homeopatai jį apibūdina kaip „be galo maža dozė“. Bulgarų fizikas Vasilis Tinčevas rašo: „Homeopatiniuose vaistuose aktyvioji medžiaga yra taip stipriai atskiesta, kad vienam jos atomui tenka milijonai skiediklio atomų“. Tai viena ypatybė, kuri priverčia mus užduoti klausimą, ką būtent gydo vaistai, jeigu pačių vaistų medikamente beveik nėra?

Kita ypatybė – pats gaminimo procesas. Tai skysčio suplakimas (potenciacija arba dinamizacija), kuris, homeopatų nuomone, padidina gydomąsias skiedinio galias. Ši ypatybė taip pat mus verčia ieškoti kažkokio paaiškinimo. Stačiatikiškoje Graikijoje pasirodė leidiniai, kuriuose teigiama, kad suplakant tirpalus, yra slapta tariami užkeikimai, t.y. kalbama apie magiją. Patys homeopatai neigia būtinybę užkeikti ar turėti ryšį su magija. Kai kurie stengiasi paaiškinti moksliškai: „Dinamiško aktyviosios medžiagos skiedimo procese homeopatiniuose vaistuose vyksta mikroskopiškas pasikeitimas iš klasikinio į kvantinį lygį“, t.y. gydomąsias savybes susieja su mikroskopinėmis kvantinio efekto apraiškomis. Vasilis Tinčevas apie tai rašo: „Vaizdžiai kalbant, tarp klasikinės fizikos aprašomo kvantinio pasaulio ir mums pažįstamo pasaulio yra skiriamoji linija. Garsus matematikos ir fizikos specialistas Rodžeris Penrouzas (Roger Penrose) mano, kad taisyklės, kurios parodo, kada vyksta perėjimas tarp kvantinio ir klasikinio lygių, turi būti susietos su kvantinės teorijos ir bendrosios Einšteino tikimybių teorijos, apbūdinančios gravitacijos lauką, aiškinimu. Tai taip vadinamoji kvantinės gravitacijos teorija. Tačiau tokios teorijos nėra. Netgi nėra numatyti (planuojami) tokios teorijos kontūrai“.

Per vaistus veikia specifinė gydomoji jėga

Homeopatijos įkūrėjas Samuelis Hanemanas (Christian Friedrich Samuel Hahnemann, 1755-1843) savo veikale „Gydymo meno konspektai“ rašo: „Gydančiosios energijos kiekis negali būti siejamas nei su potencialaus vaisto atomais, nei su kokiomis nors fizikinėmis arba matematinėmis jų išorės sandaros  savybėmis, kuriomis daugelis stengiasi paaiškinti, kad atliekant potenciaciją auga energija, nes remiamasi per daug materialistine nuomone. Greičiausiai gydomuosiuose skiediniuose nematomai dalyvauja išlaisvinta specifinė gydomoji galia, kuri per kontaktą su gyvomis nervinėmis skaidulomis dinamiškai veikia visą organizmą. Tačiau, nepriklausomai nuo to, kiek vaistas bebūtų praskiestas jis neperduoda nieko materialaus“.

Iš to išeina, kad niekuomet nebus duotas mokslinis homeopatijos paaiškinimas, nes ji neturi mokslinio pagrindo. Jos kilmė nesiremia moksliniais tyrimais ar išradimais, o yra grynai eksperimentinė.

Tai, ką šiandien vadiname medicina, iš pagrindų skiriasi nuo Hanemano „medicinos“, kuri vadinama homeopatija. Jeigu tradicinėje medicinoje, norint nustatyti diagnozę, reikalingi tam tikri tyrimai, tai Hanemanui to visiškai nereikėjo – jam buvo reikalingi tik simptomai. Žinodamas, kokie preparatai gali sveikam žmogui sukelti panašius simptomus, jis išrašydavo ligoniui labai mažas to preparato dozes. Pagrindinis homeopatijos principas: panašaus gydymas panašiu. Tam daug kartų prieštaravo (kaip juos vadino Hanemanas) senosios mokyklos gydytojai: „Homeopatija gali pašalinti simptomus, tačiau liga išlieka“ (Hufelandas [Ch. W. Hufeland]).
 
Hanemanas ligą suprato taip: „Natūralios ligos nereikia vertinti kaip kažkokios žalingos  materialios medžiagos, kuri yra žmogaus viduje arba jo išorėje (§§ 11-13), o vertinti, kaip kažką, kas yra sukelta tam tikro priešiško dvasinio faktoriaus. Jis, kaip infekcija, pažeidžia organizmo gyvybės dvasinį principą, kankindamas jį, kaip piktoji dvasia ir sukeldamas normalios gyvenimo eigos sutrikimus“. Išeitų, jog be to, kad liga nėra materialus dalykas, jos nesukelia ir jokia materiali medžiaga.  

Taigi, Hanemanas ją apibūdina, kaip „organizmo dvasinio principo sutrikdymą“, „dvasiniai dinamišką gyvybės sutrikimą“ ir „gyvybinės galios pakenkimą“. Šie posakiai gali būti tarpusavyje sukeičiami.

Pagal Hanemaną ligos gydymas taip pat yra dvasinis: „Ligos negali būti pašalinamos kitaip, kaip pasitelkus dvasinius (dinamiškus, potencijuotus) paveikiančius dvasinę gyvybės galią vaistus“.

Hanemanas savo veikale teigia, jog „vaistiniuose tirpaluose nematomai dalyvauja išlaisvinančioji, specifinė gydomoji galia“. Reikia pasakyti, kad ši galia yra ta pati, kuria gydo ekstrasensai. Tokia išvada išplaukia iš fakto, kad §§289 – 291 Hanemanas rekomenduoja paveikti gyvybės jėgą taip pat ir magnetizmu: „Ši gydomoji jėga (magnetizmas), taip kvailai ištįsus amžius neigta ir ignoruota, veikia įvairiais metodais...

Magnetizmo pagalba stipri žmogaus, kuris veikia ligonį kontakto būdu ar net per atstumą, valia gali perduoti jam (ligoniui) gyvybės energiją iš sveiko, tokia galia apdovanoto magnetizuotojo“. Hanemano nuomone, magnetizmas yra skirstomas į teigiamą ir neigiamą. Esant teigiamam magnetizmui sukeliamas gyvybinės energijos antplūdis, o esant neigiamai – jos įtampa silpnėja.

Skirtumas tarp gydymo magnetizmu ir gydymo homeopatiniais vaistais yra tik metodinis, kurį pasitelkus, yra perduodama gydomoji jėga, o jėga išlieka ta pati ir objektas – tas pats (ligonio gyvybės jėga).

Tačiau gydomosios galios šaltinis nėra įvardijamas ir tai verčia žmones galvoti, kad gydomoji jėga išeina iš vaistų arba magnetizuotojo, o iš tiesų jos kilmė yra antgamtinė, demoniška.

Kai buvusioje Sovietų Sąjungoje pasirodė pirmieji ekstrasensai, daugelis krikščionių, nežinodami, kokia yra gydomosios galios kilmė, naudojosi jų paslaugomis. Dabar aišku, kad mes su panašiu gydymu neturime turėti nieko bendro. Laikas suprasti, jog tokia pat pavojinga mums yra ir homeopatija. Šiandienos homeopatai nepaaiškina, iš kur gaunama jų preparatų gydomoji galia. Viename iš reklaminių bukletų skaitome: „Net jeigu homeopatinių vaistų poveikio mechanizmas ir nėra visiškai žinomas, manoma, kad jis stimuliuoja organizmą ir aktyvina mumyse esančios sveikatos potencialą“. Todėl verta įsiklausyti į vieno straipsnio apie homeopatiją išvadas: „Reikia turėti galvoje, kad  homeopatijos pradininkai ir daugelis šiuolaikinių homeopatijos autoritetų turi potraukį alchemijai, astrologijai ir okultizmui. Netgi pragmatiškai ir pozityviai orientuotos mokyklos (pvz. prancūzų homeopatijos mokykla), kurios deklaruoja, jog nepriklauso jokioms ideologijoms ir mokymams ir pabrėžia, kad jų kilmė jų nedomina, iš esmės turi okultizmo praktikai būdingus siekius tiesiogiai gauti rezultatus“.

Nereikėtų vartoti siūlomų vaistų, kol neįsitikinsime, kad jie nėra paveikti „paslaptingų“ dvasinių jėgų, nes juos vartodami mes rizikuojame savo dvasine sveikata, ir nėra jokių garantijų, jog ir fizinė sveikata stabilizuosis ilgam.

„Juk kiekvienas geras medis duoda gerus vaisius“ (Mt.7,17).    

„Vera i žyznj“ Nr.2010/5