Pamokslai

Pasitikti nežinią

Billy Graham
2013 December 31 d.

Prasidėjus naujiems metams, mes tarsi atverčiame naują sąsiuvinį: prieš mus 365 švarių lapų – neprirašytų mūsų gyvenimo dienų. Tarsi mes stovėtume prie laiko upės posūkio: už mūsų – Vakar, o už posūkio – nežinomas Rytoj.

Žmones gyvenimas mėto iš ugnies į liepsną. Sudūžta svajonės, žmonės kamuojasi prislėgti baimių, nusivylimų, nežinios. Ateitis nežinoma. Kokia ji atsiskleis? Mes gyvename tuo, į ką mus atvedė praeitis, ir šiandieną kuriame mūsų ateitį. Ir kiekviena nauja diena – tai kelionė į nežinią, kur be viso kito mūsų laukia nauji išmėginimai, gundymai ir apgailestavimai. Ir čia reikėtų paklausti: ar mes turime viltį, kad mokėsime atsiliepti į ateities poreikius ir reikalavimus?

Ant Oksfordo universiteto laikrodžio yra lotyniškas užrašas: „Pereunt et imputantur“, kuris reiškia „Jie miršta ir juos apkaltina“.

Mes praleidžiame daugybę galimybių dėl mūsų nerūpestingumo ir polinkio tuščiai prarasti laiką. Daugelis tai patyrė patys. Kaip mes prarandame laiką? Labai įprastai – dėl tingėjimo, beprasmiškų pokalbių, dėl prisirišimo prie malonumų.

Tuo tarpu laikas – yra viena iš brangiausių žmogui duotų Dievo dovanų. Kreipdamasis į Dievą psalmistas sušunka: „Pamokyk mus skaičiuoti mūsų dienas, kad įgytume išmintingą širdį!“ (Ps 90, 12). Galima branginti laiką, išmintingai jį valdyti, atskiriant, kas padeda tapti visaverte asmenybe, o kas tam trukdo. Mes visi privalome turėti naują požiūrį, koks reikšmingas yra laikas.  

Laikas – tai laukiamasis, įeinant į amžinybę. Per tuos nedaugelį mūsų gyvenimo metų, gyvendami šioje planetoje, mes turime galimybę pasiruošti amžinybei. Paklauskite savęs: „Kaip aš praleisiu man skirtą laiką?“ Ar jūs turite atsakymą, kuris patenkintų jūsų sielą ir sąžinę?

Mes visi esame įtraukti į nuolatinę būtinybę vis iš naujo įvertinti gyvenimo vertybes. O jei to nedarome, reiškia mes mirštame, mes nebesivystome. „Reikia tikėti savimi!“ – paskutiniu laiku ši frazė dažnai skamba per radiją ir televiziją bei iš visokių tribūnų. Šiandien prekybininkai siūlo milijonus knygų, kuriose yra spausdinama daugybė receptų, kaip atstatyti žmoguje kažkada parastą pasitikėjimą savimi.

Tačiau tam, kuris skęsta, nepadės pasitikėjimas savimi – jam reikalingas gelbėjimosi ratas. Nuteistajam mirti reikalingas ne pasitikėjimas savimi, o atleidimas. Pasiklydusiam miške žmogui, toks tikėjimas yra niekinis – jam reikia žinoti, kurioje pusėje yra jo namai. Biblijos išmintis moko: „Kas pasitiki savo širdimi, yra kvailas, o kas išmintingai elgiasi, bus išgelbėtas“ (Pat 28, 26). Jeigu mes ateitį sutiksime tik tikėdami klumpančia ir skęstančia žmonija, tai neišvengiamai atsidursime prie naujų tragedijų.

Šiandien, kai masinės informacijos priemonės propaguoja nedorą moralę, kai žmonės, kurie „vaikšto į kairę“ yra paversti dievaičiais, aš tikiu, kad sielos gilumoje kiekvienas žmogus ilgisi tikro, tyro gyvenimo.

Jėzus Kristus mums dovanoja gyvenimą su Dievu. Šis gyvenimas susietas su radikaliais mūsų prigimties pokyčiais – „Jums būtina gimti iš naujo“ (Jn 3, 7). Kristus, atsiskleidęs kaip Tiesa, nedviprasmiškai pašalina iliuziją, neva žmogus gali pats save išgelbėti – pamaldumu, moraliu elgesiu arba labdara. Tačiau tol, kol žmogus nepripažins savo bejėgiškumo, kol nesupras, jog visa jo esybė yra sugadinta giliai įsišaknijusios nuodėmės, kad kiekviena jo mintis ir veiksmas yra nepataisoma blogybė, tol jis negalės suvokti poreikio gimti iš naujo, atgimti.

Biblija aprašo išgelbėtą žmogų kaip nuolat mylintį kitus tyra širdimi, kaip atgimusį „ne iš pranykstančios, bet iš nenykstančios sėklos gyvu ir amžinai pasiliekančiu Dievo žodžiu“ (1 Pt 1, 23). Kiekvieno atskiro žmogaus atgimimas yra kur kas svarbesnis nei revoliucinis visos visuomenės pertvarkymas. Nes kai žmogus atgimsta per Dievo malonę, jos galia yra jaučiama ten, kur jis yra, kas, savo ruožtu, aplink jį sukelia nesibaigiančių teigiamų pokyčių grandinę.

Daugelis žmonių, kaip ir ištisos tautos, stengiasi sukurti naują pasaulį, naujas vertybes, ir Dievas tai gali pakeisti į gerą. Pats toks siekis turėtų padėti žmogui sugrįžti pas Dievą. Tik Jame įmanomos naujovės, kūryba ir gyvenimo pilnatvė. Tačiau sugrįžimas neįvyks be naujos jėgos, be mumyse gyvenimą dovanojančios Šventosios Dvasios įtakos. Kad gimimas iš naujo būtų įmanomas, reikia atgailauti dėl nuodėmių ir padaryti savo gyvenimą pavaldų Dievo planui.

Psalmistas Dovydas – išoriškai pamaldus žmogus, tačiau kaip ir mes visi viduje sugadintas nuodėmės – įvykdė svetimavimą ir žmogžudystę. Suprasdamas, kad religinio vado padėtis ir religingumo darbai jo neišgelbsti, jis meldėsi: „Dieve, tyrą širdį sutverk manyje ir teisingą dvasią atnaujink“ (Ps 51, 10). Dovydas nukrypo nuo tiesos kelio ir nusidėjo. Tačiau paskui jis krito žemyn veidu prieš Dievą, pasitikėdamas Dievo gailestingumu. Ir Dievas Dovydui atleido jo nuodėmes ir jį palaimino.  

Mums reikia atnaujintų santykiu su Dievu. Kiekvienas žmogus turi suvokti, kad Dievas jį myli nepriklausomai nuo to, kokiai tautai, religijai ar partijai jis bepriklausytų, ir turi patikėti tuo, kad Dievo Sūnus Jėzus Kristus yra Gelbėtojas ir jo gyvenimo Viešpats.

Visos negandos ištinka mus todėl, kad pasaulis yra nuodėmės prakeiktas. Jokie gydytojai, stebukladariai, televizijos ir radijo žvaigždės, kurios iškelia eteryje „aktualius“ klausimus, negalės išspręsti mūsų problemų. Tą gali padaryti tik vienas Dievas. Kad gyvenimas turėtų prasmę, mums reikia atsigręžti veidu į Dievą. Jūs tai galite padaryti tuojau pat, atiduodami savo širdį Jėzui Kristui.