Straipsniai

Apie pinigus

Aleksandras Tarasenko
2013 December 28 d.

Visada ir visur pinigai buvo didelė žmonių problema. Paprastai dėl pinigų prasidėdavo karai, net ir tuomet, kai jie turėjo romantiškesnį pretekstą, kaip pvz.: Trojos karas. Ši problema dažnai glūdi žmogaus pasąmonėje ir todėl yra laikoma ne fizine, o metafizine, t.y. dvasine. Šia problema  įvairiai sėkmingai užsiima tiek psichiatrai, tiek ir Bažnyčios vyresnieji.

Gerai žinoma, jog godumas yra tiek pat būdingas ir turtingiems, ir neturtingiems, ir tai tik padidina neigiamą aplinkinių įspūdį. Tačiau ypatingą priešiškumą sukelia religingų žmonių meilė pinigams. Jau senovės pamokomoje literatūroje godumas pinigams buvo ne kartą aprašytas ir pasmerktas. Ryškus godumo įvertinimas duodamas senovės graikų tragedijoje, kurią cituoja romėnų moralistas Seneka: „Žmonės neturi didesnio gėrio už pinigus: su jais negali susilyginti nei motinos glamonės, nei tėvo globa“. Toliau šis filosofas daro išvadą: „Godumas nelieka nenubaustas, nors jis jau pats savaime yra nemenka bausmė... Valdyti pinigus – yra didesnė kankynė, negu juos įsigyti“. Įdomu pastebėti, jog Seneka auklėjo imperatorių Neroną, kuris iš visų savo pavaldinių atimdavo viską, ką norėjo, net gyvybę. Kaip tik jis įsakė Senekai nusižudyti. Mokytojo išmintis pasirodė nesanti didesnė už mokinio godumą.

Šios visiems žmonėms būdingos problemos neišvengė ir išrinktoji tauta, todėl ji dažnai minima Biblijoje. Skirtingai nuo paprastos literatūros Dievo Žodis duoda gilesnį susižavėjimo turtu įvertinimą. Meilė pinigams yra pavadinta velnio gundymu: „turtų apgaulė nustelbia žodį, ir jis lieka nevaisingas“ (Mt 13, 22). Čia nėra paprastas etiškas pasmerkimas, bet duotas kategoriškas įvertinimas – turtų apgaulė yra ginklas Evangelijos priešo rankose. Dar daugiau: „Kas trokšta praturtėti, pakliūva į pagundymą ir į pinkles bei daugelį kvailų ir kenksmingų geidulių, kurie paskandina žmones sugedime ir pražūtyje. Visų blogybių šaknis yra meilė pinigams. Kai kurie, jų geisdami, nuklydo nuo tikėjimo ir patys save drasko aibe skausmų“ (1Tim 6, 9-10).

Pasirodo, visų žmonijos ydų šaknis yra meilė pinigams. Žydų istorikas Juozapas Flavijus rašo, kad Dovydo kapą du kartus buvo apiplėšę ne Dovydo dinastijos karaliai. Pirmą kartą vienas iš Hasmonėjų „liepė atidaryti Dovydo kapą, kuris turtu buvo pralenkęs visus kitus karalius, ir išėmė iš jo tris tūkstančius sidabro talentų“. Vėliau Erodas „kartą naktį labai atsargiai, kad niekas iš piliečių nesužinotų, liepė atidaryti kapą ir... įsigijo daugybę auksinių papuošalų ir įvairių brangenybių“. Dovydas, kuris gimė neturtingas, negalėjo išlaikyti savo turtų ir jų apsaugoti nuo godžių palikuonių pasikėsinimo. Iš tikrųjų, neįmanoma sunkiu darbu uždirbtų turtų pasiimti iš gyvųjų karalystės į mirusiųjų karalystę (žr. Ekl 2, 18-19). Paprasčiausiai dėl to, kad gyvieji neleis to padaryti!

Galų gale meilė pinigams sukelia dvi sunkias pasekmes – kyšius ir skolų negrąžinimą. Kyšiai tapo šios problemos neišvengiama pasekmė pagal principą: „paklausa gimdo pasiūlą“. Kaip ir visose kitose Viduržemio visuomenėse, šis reiškinys nebuvo svetimas ir Izraeliui. Kyšiai sugriovė teisėtą tvarką visuose (net pačiuose aukščiausiuose) visuomenės sluoksniuose (Iz 1, 23). Tora ir Pranašai ne vieną kartą primena teisingą teismą (Įst 1, 16-17; Ps 82; Mich 3, 11 ir kt.), Jonas Krikštytojas ragino muitininkus nereikalauti daugiau negu nustatyta (Lk 3, 12-13), o paskui apaštalas Judas, jau bendraudamas su krikščionimis, smerkė kyšininkavimą (Jud 1, 11-12). Žinoma, daugelis žmonių lieka kurti panašiems pamokymams ir raginimams, todėl nuodėmę sekė bausmė, kartais net mirtina. Be abejo, Naujojo Testamento autoriai, smerkdami šią ydą, prisimindavo žydų istorijos atsitikimą, kai godumas buvo nubaustas pagal karo laiko įstatymus.

Antroje Makabėjų knygoje skaitome, kad papirkę „godžius“ žydų lyderius, apgultieji stabmeldžiai pabėgo nuo apgulos, todėl Judas Makabėjus „sušaukė visus dalinių vadus ir apkaltino tuos vyrus, kad jie pardavė savo brolius, už pinigus paleisdami priešus su jais kovoti. Nubaudęs išdavikais tapusius vyrus mirtimi...“ (2Mak 10, 19-22). Panašaus nacionalinio didvyrio atlygio kyšininkams (kuris pagal įstatymus buvo teisingas) fone, Dievo bausmė Ananijui ir Sapfyrai (Apd 5, 1-10) visai neatrodo per didelė. Ši pora nusprendė Dievui dovanoti tai, kas Jam teisėtai priklausė (Ps 24, 1; 50, 12).

Meilė pinigams kartais taip užtemdydavo kai kurių tikinčiųjų protus, kad jie neskubėdavo grąžinti skolų. Kreditų ir jų atidavimo problema buvo gerai aprašyta vieno Jeruzalės mokytojo beveik 200 m. pr. Kr. Pamokymas toks taiklus, jog vertą pacituoti jį visą: „Kas savo artimui skolina, tas gailestingai elgiasi, kas tiesia pagalbos ranką, tas laikosi įsakymų. Skolink savo artimui, kai jis varge, laiku grąžink paskolą savo artimui. Laikykis savo žodžio, būk sąžiningas artimui, ir visados turėsi, ko tau reikia.

Daugelis skolininkų prašo paskolos, o vėliau apsunkina jiems padėjusius žmones. Skolindamasis jis bučiuoja skolintojui ranką ir pagarbiai kalba apie jo turtą. Bet atėjus laikui grąžinti jis uždelsia, teisinasi ir prašo daugiau laiko. Net jei jis ir gali grąžinti, skolininkas atima pinigus, ir skolintojas be jokio reikalo įgyja priešą. Skolininkas atmokės jam keiksmais bei priekaištais ir užuot pagerbęs išplūs. Daugelis atsisako skolinti ne iš širdies kietumo, bet iš baimės būti be reikalo apgauti. Nepaisydamas to, būk dosnus vargšui; neversk jo laukti tavo išmaldos. Pagal įsakymą padėk beturčiui, nepavaryk jo tuščiomis rankomis skurde. Naudok savo pinigus broliui ar bičiuliui, neslėpk jų rūdyti po akmeniu“ (Antrojo kanono knyga, Siracido 29, 1-10). Šiame labai praktiškame pastebėjime autorius sudėjo viską: ir kaip religinę prievolę artimui kredito davimą, ir savalaikės skolos grąžinimo svarbą, ir nesąžiningų skolininkų veidmainystę, ir sugadintus žmonių tarpusavio santykius.

Ši problema iškilo Bažnyčioj, todėl apaštalas Paulius buvo priverstas priminti romiečiams krikščionims (apskritai jie nebuvo beturčiai): „Niekam nebūkite ką nors skolingi, išskyrus meilę vienas kitam, nes kas myli, tas įvykdo įstatymą“ (Rom 13, 8). Iš to išeina, kad skolos grąžinimas yra meilės apraiška skolintojui, o reiškia – įstatymo (t.y. Toros) vykdymas. Įdomu, jog Jėzus, Kuriam krikščionys yra skolingi daugiau negu tos dešimtinės, kurias jie kas mėnesį atiduoda, pavaizduotas kaip  skolintojas, griežtai vykdantis Torą.

Paprastai Apreiškimo frazė (Apr. 3, 20) yra traktuojama abstrakčiai, tik kaip kreipimasis į netikintįjį. Tačiau reikia prisiminti, kad Apreiškimas parašytas septynių bažnyčių vyresniesiems, todėl kaip tik į juos, didžiausius skolininkus, kreipiasi Jėzus: „Štai Aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, Aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi“ (palyginkite su Lk 12, 48). Ši frazė primena seną įsaką kreditoriui: „Ką nors skolindamas savo broliui, neik į jo namus užstato pasiimti, bet palauk lauke, kol jis atneš“ (Įst 24, 10-11). Rabinai taip griežtai vykdė šį įsakymą, kad neleisdavo įeiti į skolininko namus net teismo įgaliotiniui. Todėl toje kultūroje šie Apreiškimo knygos žodžiai skambėjo labai stipriai – net Įstatymų Leidėjas vykdo Savo Torą.

O tai mus pakelia į visai kitą skolintojo ir skolininko lygmenį. Pagal laišką Filipiečiams galima pastebėti, jog materialūs dalykai yra akivaizdžiai žemiau dvasinių. Autorius primena vergo šeimininkui, kad ir jis pats yra jam dvasinis skolininkas, nes jis, turtingas žmogus, buvo išpirktas iš nuodėmės vergijos. Be to, apaštalas yra pasirengęs prisiimti svetimas skolas! Visa tai reiškia, kad Jėzus, įvykdęs Torą ir Pranašus, pasiėmęs mūsų skolas, kantriai laukia nusidėjėlio atgailos, kaip realaus skolos grąžinimo. Įskaitant ir kiekvieno iš mūsų.