Straipsniai

Senatvės žavesys

Vasilijus Davidiukas
2013 December 22 d.

Mūsų gyvenimas (aš noriu pasakyti – nuostabus gyvenimas) taip sutvarkytas, kad jame yra amžiaus periodai: vaikystė, jaunystė, branda ir senatvė.

Nors Dievas sukūrė Adomą ir Ievą suaugusius, vis dėlto Jis sumanė juos nustebinti ir labai pradžiuginti, padarydamas jų gyvenimą besivystantį, kiekviename gyvenimo tarpsnyje turintį savo žavesį. Žmonės labai mėgsta jaunystę, grožį (išorinį grožį). Ir retai kas su entuziazmu kalba apie senatvę. Daugumas mano, kad tai liūdna, nuobodi, nelinksma gyvenimo dalis.  

Kad pratęstų jaunystę, garsūs ir turtingi žmonės, daro plastines operacijas, galvodami ir tikėdami, kad tik išorinis apvalkalas daro juos svarbiais ir gerbtinais. Jie nori patikti, arba, kas dar blogiau, pranokti kitus, kas visiškai žmogaus neišaukština. Iš to akivaizdu, jog jie taip ir nesuprato brandos ir senatvės tarpsnių gilumo, slaptingumo ir didelio turto.

Senatvė turi savo ypatingą grožį. Ne ta, kuri niurzganti, nepatenkinta, murmanti, o palaiminga, džiugi, išmintinga ir nurimusi. Senatvė ir žili plaukai – tai gyvenimo vainikas arba šlovė. Jai nėra būdingos savimi pasitikinčios svajonės, išdidūs pareiškimai ir pretenzijos, tačiau joje viskas akivaizdu: ar mes nugyvenome gyvenimą ar praegzistavome šioje žemėje. Senatvė – tai ruduo. Ją nusako ne žydėjimas ir žaluma, o vaisiai. Brandžiame amžiuje ir senatvėje požiūris į viską pasikeičia. Susitikimo su Dievu artumas ir visko apibendrinimas, visų Viešpaties malonių ir to, kas pasisekė, apmąstymas, sukuria ypatingą šio periodo jaudulį: vis mažiau žavimasi tuštybėmis, smulkmenomis, o daugiau išgyvenama dėl amžinybės ir dangiškų dalykų.

Ir visi mes, krikščionys, drauge su apaštalu Pauliumi sakome: „Mane traukia ir viena, ir kita, nors verčiau man iškeliauti ir būti su Kristumi, nes tai visų geriausia“ (Fil 1, 23). Juk senatvė – tai besiartinanti ta trokštama akimirka, viso gyvenimo viltis. Neišpasakytai sunkiose situacijose mintis apie šį susitikimą mums suteikdavo jėgų...

Visas mūsų gyvenimas susitelkia senatvėje. Aš mėgstu susiraukšlėjusius, bet švytinčius veidus. Juose yra kažkoks ypatingas žavesys – išmintingo, palaiminto gyvenimo liudijimas.

Garbė Dievui už senatvės žavesį!