Pamokslai

Tebūnie Tavo valia

Earl Poysti
2013 December 13 d.

„Tebūnie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje“ (Mt 6, 10) – moko mus melstis Viešpats.

Pasakytų žodžių tikslas - mūsų buvimas darnoje su Dievu, mūsų Dangiškuoju Tėvu, kad čia, žemėje, mūsų gyvenime vyktų Jo valia, kaip ji vyksta danguje. Nes danguje nėra nesutarimų, ten yra visiška harmonija: visi šventieji ir angelai nemurmėdami paklusta Dievo valiai. Todėl maldos žodžiai: „Tebūnie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje“ – yra svarbiausi iš visų žodžių, kuriuos mes galime pakelti aukštyn mūsų Dangiškajam Tėvui. Tiesa, ši malda yra ištariama įvairiomis formomis (turi šimtus ir tūkstančius formų) priklausomai nuo aplinkybių, kuriose mes esame ir nuo mūsų poreikių; tačiau kiekvienos tikros, tinkančios Dievui, maldos esmė - slypėti šiuose trijuose žodžiuose: „Tebūnie Tavo valia“.

Galima sakyti, jog Dievo valia yra skirstoma į du aspektus: dalis Jo valios yra aiškiai ir apibrėžtai atskleista Jo Žodyje. Ją neklystamai gali žinoti kiekvienas, ir ji liečia kiekvieną žemėje gyvenantį žmogų.

Savo Antrame laiške taip ją apibendrino apaštalas Petras: „Viešpats nedelsia ištesėti savo pažado, kaip kai kurie mano, bet kantriai elgiasi su mumis, nenorėdamas, kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų“ (1 Pt 3, 9).

Tokia yra Dievo valia. Todėl kiekvienas, Jėzaus Kristaus vardu ateinantis pas Dievą, atgailaujantis dėl savo nuodėmės, norintis ją palikti ir būti pasigailėtas Dievo, pasirengęs nusižeminti prieš Jį ir prašyti atleidimo, gali tvirtai žinoti, kad jis elgiasi pagal Dievo valią. Dėl to jam nereikia gauti specialaus apreiškimo. Dievo Žodis aiškiai sako, kad tokia Dievo valia liečia kiekvieną iš mūsų, nes „kiekvienas kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas“ (Rom 10, 13). Taigi, jeigu kas nors dar nėra išgelbėtas, nėra susitaikęs su Dievu, bet nori tapti Jo vaiku, tai jis ne tik turi teisę ateiti pas Dievą su malda: „Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui!“ (Lk 18, 13), bet ir turi teisę žinoti, kad tokia yra Dievo valia jam, ir todėl gali būti visiškai tikras, kad Dievas per Savo Sūnų Jėzų Kristų išgirs ir priims jį.

Reikia pridurti, kad žmogui, kuris jau tapo Dievo vaiku, Raštas taip pat aiškiai nurodo, kokia yra Dievo valia, ir jam nereikia prašyti ypatingo apreiškimo. Pavyzdžiui, Dievo Žodis sako, kad mes turime gyventi šventą gyvenimą, nes nebūdamas šventas nė vienas neregės Dievo; ir kad mes turime nuolatos melstis, už viską dėkoti, turime visuomet džiaugtis.

Tačiau yra kitas Dievo valios aspektas, kuris žmogaus gyvenime liečia individualių poreikių detales. Aš esu giliai įsitikinęs, kad kiekvienam žmogui Dievas turi tam tikrą planą, kad Dievas yra ypatingai suplanavęs kiekvieno žmogaus gyvenimą, ir kad Jis nori šį Savo valios planą mums atskleisti. Dievas ne iš karto jį atskleidžia, bet palaipsniui – kai mes įvykdome tai, ką Jis mums jau buvo atskleidęs. Dievas daugiau neatskleis iki tol, kol mes neįvykdysime to, ką Jis jau buvo mums aiškiai apreiškęs.

Galima neklystant pasakyti, kad dauguma pažadų, kurie yra užrašyti Biblijoje, susiję su Dievo vaikais. Tačiau mes turime išmokti juos atskirti. Klysta tie, kurie mano, kad kiekvieną Dievo Žodyje užrašytą pažadą, galime taikyti sau. Tai nėra taip. Kiekvienas be išimties Dievo pažadas yra sąlyginis. Ir šią tiesą reikėtų pabrėžti. Ar aš galiu bet kurį pažadą pritaikyti sau ir būti tikras, kad Dievas duos, ką pažadėjo? Ką sako Šventasis Raštas?

Evangelijoje pagal Joną mes skaitome Gelbėtojo žodžius: „jūs prašysite, ko tik norėsite, ir bus jums duota“ (Jn 15, 7). Prašyk, visko kas šaus į galvą – ir gausi? Tačiau ar taip iš tikrųjų yra? Žinoma, ne.

Kristus mus mokė melstis: „Tebūnie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje“. Tai yra kiekvieno mūsų prašymo sąlyga, kiekvieno pažado sąlyga. Kristus šią sąlygą ir pateikia prieš Savo pažadą: „Jei pasiliksite manyje ir mano žodžiai pasiliks jumyse, - jūs prašysite, ko tik norėsite, ir bus jums duota“ (Jn 15, 7). Iš to išeina, kad atsakymas į bet kurį prašymą priklauso nuo mano pasilikimo Kristuje, t.y. nuo darnių tarpusavio santykių su mano Gelbėtoju. „Tebūnie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje“. Lygiai taip pat danguje viešpatauja visiška darna tarp Dievo ir gyvenančiųjų ten, tokioje pat darnoje su Juo turime būti ir mes, gyvenantieji čia, žemėje.

Šios maldos tikslas – nuvesti mus į tokį glaudų bendravimą su Dievu, kad Jis galėtų per mus įgyvendinti Savo valią čia, žemėje.

O, kiek daug yra žmonių, kurie neteisingai supranta šiuos maldos žodžius: „Tebūnie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje“! Jie galvoja, kad reikia skaudama širdimi, šauktis Dievo, kad Jis mums duotų nuolankiai iškęsti Jo valią. „Tebūnie Tavo valia, - jie guodžiasi Dievui, - bet padėk, kaip dera geram krikščioniui, mums ją priimti ir su ja susitaikyti“. Tokia malda nepatinka Dievui. Tai yra ne kas kita, kaip murmėjimas. Tokia malda – įžeidžia Dievą. Žmogus savo puolusioje, nuodėmingoje būklėje sukūrė sau klaidingą ir iškreiptą nuomonę apie tai, koks yra Dievas, ir todėl murma prieš Jį, kaltindamas Jį dėl visų negandų, nelaimių bei nesėkmių. Tie kurie taip koneveikia Dievą, yra panašūs į netikusį ir blogą tarną, kuris paslėpė savo talentą žemėje. Kai kurie mano, kad šeimininkas neteisingai pasielgė su šiuo tarnu, duodamas jam vieną talentą, kai tuo tarpu kitiems jis davė penkis ir du. Tačiau atidžiai perskaitę palyginimą, mes įsitikiname, kad ne talentų kiekis buvo neteisingo netikusio tarno poelgio priežastis.

Visų pirma, pasakyta, kad kiekvienam iš jų šeimininkas davė pagal jų jėgas. Jis iš kiekvieno reikalavo tik pagal jam duotus sugebėjimus. Taigi, ne tokia buvo jo poelgio priežastis, o kad jis turėjo klaidingą supratimą apie savo šeimininką. Juk jo paties žodžiai jį teisia. Perskaitykite, ką jis sako: „Šeimininke, aš žinojau, kad tu – žmogus  kietas: pjauni, kur nesėjai, ir renki, kur nebarstei. Pabijojęs nuėjau ir paslėpiau tavo talentą žemėje. Še, turėk, kas tavo“ (Mt 25, 24-25).

Daugelis taip galvoja apie Dievą. Jie Jo nepažįsta ir mano, kad paklusti Dievo valiai, reiškia pašvęsti save liūdnam, apgailėtinam ir nuobodžiam egzistavimui. O, jeigu mes turėtume teisingą supratimą apie Dievą, kad suprastume, koks nuostabus ir puikus Jis yra Savo darbuose ir bendraudamas su žmonių sūnumis! Mūsų Dievas – yra meilės Dievas, ir Jis mums nori tik pačių geriausių dalykų. Kaip yra teisingai pasakyta: „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į širdį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie Jį myli“ (1 Kor 2, 9).

Visuomet prisiminkime, kad mūsų Dievas yra geras turintiems tyrą širdį. Todėl psalmistas sako: „Man gera artėti prie Dievo“ (Ps 73, 28). Tai reiškia, visuose savo keliuose pažinti Dievo valią. Ir kuomet mes taip elgiamės, išsipildo malda: „Tebūnie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje“.

Ir čia laikas paminėti svarbią tiesą apie Dievo valią. Dievas nori, kad Jo valia įvyktų mumyse taip tobulai, kaip ji įvyksta danguje. Deja, mes ne visuomet gebame priimti tobulą Dievo valią. Ir tuomet Dievas ateina pas mus, Jis nusileidžia iki tokio lygio, kokiame mes galime priimti Jo tobulą valią. Suprantama, dėl to mes patys daug ko netenkame ir iš Dievo atimame tą garbę, kurios Jis yra vertas.

Laiške Romiečiams pasakyta: „Neprisitaikykite prie šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo protą, kad galėtumėte ištirti, kas yra gera, priimtina ir tobula Dievo valia“ (Rom 12, 2).

Kaip matome, apaštalas Paulius nurodo į aukščiausią Dievo valios kokybės laipsnį. Dievas nori, kad mes išsirinktume Jo tobulą valią. O kaip dažnai mes atsisakome geresnių dalykų, sutikdami su tuo, kas yra blogiau! Tačiau ir tuo atveju Dievas per didį Savo gailestingumą nužengia pas mus. Jis trokšta mus laiminti.

Prisiminkime pavyzdį iš Senojo Testamento Izraelio tautos istorijos. Dievas turėjo Izraeliui apibrėžtą planą ir nenorėjo, kad jis supanašėtų su pagonių tautomis. Tai buvo išrinktoji giminė, ypatingi žmonės, ir Dievas buvo jų Karalius. Tačiau Izraelis nenorėjo skirtis nuo kitų tautų ir pareikalavo, kad juos valdytų žmonių karalius. Kai Samuelis maldoje apie tai pasakė Dievui, tai Viešpats jam atsakė: „Klausyk tautos balso visame, ką jie tau sako. Juk ne tave atmetė, bet mane, kad jiems nekaraliaučiau“ (1 Sam 8,7). Ir Dievas davė karalių. Pirmasis karalius buvo Saulius, ir mes iš Šventojo Rašto žinome, kad Saulius nebuvo žmogus pagal Dievo širdį. Taip, tauta norėjo, kad jie, kaip ir kitos tautos, turėtų karalių, tačiau jie patys sau pakenkė. Kiek kartėlio patyrė izraelitai, nes nenorėjo paklusti tobulai Dievo valiai! Tačiau Dievo meilė ir Jo gailestingumas yra beribiai: Jis davė jiems kitą karalių, Dovydą, žmogų pagal Dievo širdį.

Visiškai kitaip negu Sauliaus dienomis izraelitai, pasielgė apaštalas Paulius. Jis prašė Dievo, kad pašalintų iš jo kūno dyglį. Paulius manė, kad jeigu jis jo atsikratys, tai jo tarnystė Dievui bus sėkmingesnė. Jis tris kartus meldė Viešpaties. Tai nereiškia, kad Paulius meldėsi tris kartus trumpomis maldomis ir liovėsi. Tikriausiai, jis prašė, kad Dievas pašalintų dyglį, pasninkaudamas ir melsdamasis. Paulius galvojo: jeigu Kristus išvaduos jį iš dyglio, tai jis kaip Viešpaties tarnas savo veikloje nebus suvaržytas ir apribotas. Tačiau Viešpats jam atsakė: „Pakanka tau  mano malonės, nes mano stiprybė tampa tobula silpnume“ (2 Kor 12, 9).

„Galbūt aš neteisingai supratau“, – pagalvojo Paulius ir antrą sykį prašė to paties. Tačiau ir antrą kartą jis gavo tą patį atsakymą. Ir tuomet jis ryžosi trečią kartą prašyti, kad Viešpats pašalintų dyglį, tačiau Viešpats nepakeitė Savo sprendimo: „Pakanka tau mano malonės, nes mano stiprybė tampa tobula silpnume“. Ir Paulius pakluso, priėmė tobulą Dievo valią, o būtent: jis sutiko, kad dyglys liktų jame. Ir kai Paulius pasakė Viešpačiui: „taip“, tuomet įvyko stebuklas. Nes tame dyglyje jis aptiko Dievo palaiminimą, nes tik per jį galėjo jame gyventi Dievo jėga. Taip, kai mes priimame Dievo valią, tobulą Dievo valią, tai Dievas visuomet, nepaisant visų lūkesčių, duoda nepalyginamai daugiau negu mes prašome arba apie ką svajojame. Todėl apaštalas Paulius galėjo pasakyti: „Patenkintas tad silpnumu, paniekinimais, sunkumais, persekiojimais ir priespauda dėl Kristaus, nes, būdamas silpnas, esu galingas“ (2 Kor 12, 10). Dėkojame Dievui.

Dievas dėl Savo šventos ir tobulos valios nepalieka mūsų nežinioje. Jis mums ją atskleidžia Savo Žodyje, ir Jis mums davė Šventąją Dvasią, patį Biblijos Autorių, kad Ji mums paaiškintų šios nuostabios knygos reikšmę ir tai, kaip mes galime pažinti Jo valią. Koks nuostabus pažadas yra mums duotas: „Taip pat ir Dvasia padeda mūsų silpnumui. Nes mes nežinome, ko turėtume melsti, bet pati Dvasia užtaria mus neišsakomom dejonėm. Širdžių Tyrėjas žino Dvasios mintis, nes Ji užtaria šventuosius pagal Dievo valią“ (Rom 8, 26-27)!

Taip, mes esame silpni ir nežinome, ko turėtume melsti. Mes turime troškimą, tačiau nemokame. Mes esame priklausomi nuo Dievo Dvasios. Ji tobulai žino Dievo valią. Tad prašykime Šventosios Dvasios, kad Ji per mus melstųsi, nes Ji žino, kas yra mums geriausia. Būkime visuomet jautrūs mumyse gyvenančiai Šventajai Dvasiai, maldos Dvasiai ir tarkime su džiaugsmu: „Mūsų mylimas Tėve, tebūnie Tavo valia!”