Straipsniai

Neteiskite

"Vera i žizn" 04/2009
2013 December 08 d.

Kartą, dar būdamas neseniai atgimęs, aš patekau tarp patyrusių brolių, kurie gan aštriai kritikavo kitų tarnautojų elgesį. Toks pokalbis mane gerokai suglumino ir aš uždaviau jiems klausimą: „Argi Šventasis Raštas mūsų nemoko, kad mes kitų neteistume?“ Į ką jie atsakė: „O mes neteisiame, mes paprasčiausiai svarstome...“ Tuomet aš susimąsčiau, o koks skirtumas tarp tokių svarstymų ir teismo? Ir kaip man elgtis, kad nenusidėčiau Kristaus žodžiams? Ieškodamas į šiuos klausimus atsakymų, aš stengiausi suprasti draudimo teisti esmę, kad nenuteisčiau tų, kurie svarsto.

Taigi, kodėl Viešpats mus moko neteisti kitų žmonių?

Tu esi neobjektyvus, todėl neskubėk vertinti

Kiekvienas teismas yra susietas su tuo, kad mes įvertiname. Mes sprendžiame apie prekės kokybę, svarstome žmonių elgesį, ekonomikos būklę, apie pačius žmones ir net apie Dievą. Kaip tik apie tai kartą pasisakė apaštalas Paulius: „Man labai mažai rūpi, ką jūs ar žmonių teismas spręstų apie mane. Ir aš pats savęs neteisiu. Nors nematau nieko netinkamo savyje, bet to dar nesu išteisintas. Mano teisėjas yra Viešpats. Todėl neteiskite nieko prieš laiką, iki ateis Viešpats, kuris nušvies, kas tamsoje paslėpta, ir atskleis širdžių sumanymus. Tada kiekvienam teks pagyrimas iš Dievo“ (1 Kor 4, 3-5).

Taigi, apaštalas pataria mums neskubėti vertinti kitus žmones ir jų poelgius, juk mes nežinome visų jų gyvenimo aplinkybių, negalime pažvelgti į jų širdį ir suprasti motyvų. Tokiu būdu, Jobo draugai, spręsdami pagal nelaimes, į kurias jis pateko, palaikė Jobą nusidėjėliu. Tačiau jie suklydo. Žinoma, Viešpats gali atskleisti tikruosius žmogaus motyvus ir padėti įvertinti jo elgesį. Tačiau man kartais atrodo, kad mūsų bažnyčiose yra per daug pranašų. Aš dažnai stebiuosi, kaip brolis ar sesuo, visai neseniai susipažinę su kokiu nors žmogumi ir iš pašalies išgirdę jo istoriją, gali taip aiškiai vertinti jo darbą ar patį žmogų.

Šis klausimas turi ir kitą medalio pusę. Kartą, kaip vyskupas lankydamas vieną iš bažnyčių, aš pasakiau: „Tarp jūsų yra žmogus, kuris, turėdamas šeimą, gyvena su kita moterimi, o bažnyčia, žinodama apie šią nuodėmę, nieko nedaro“.  Ir aš išgirdau atsakymą: „O kodėl tu teisi kitą žmogų? Kas tau davė teisę?“

Mūsų gyvenime yra akivaizdūs dalykai, kuriuos mes privalome įvertinti, kitu atveju mes apskritai negalėtume kalbėti apie tai, kas yra gerai ir kas - blogai. Tik tai daryti reikia taktiškai, stengiantis kaip galima objektyviau matyti klausimą Dievo Žodžio šviesoje, suvokiant, kad mes teisdami galime suklysti.

Tu nesi geresnis už kitus, todėl nežiūrėk į juos iš aukšto

Nuodėmingo pasmerkimo klausimas – tai nėra paprasčiausiai neteisingo vertinimo klausimas. Ir tai galima matyti studijuojant Kristaus Kalno pamokslą. Galimas daiktas, elgesio vertinimas bus gan teisingas, tačiau koks bus požiūris į patį žmogų?

Taip, Kristus kartą fariziejams parodė vietą, sakydamas: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegul pirmas sviedžia į ją akmenį“ (Jn 8,7). Ne, Jis neneigė, kad ta moteris nusidėjo, tačiau Jis matė, kad kaltintojai į ją žiūrėjo su panieka, nors patys iš esmės nebuvo geresni.

Išdidus žmogus mėgsta sėdėti teisėjo kėdėje, tačiau išdidumo rąstas nesuteikia jam galimybės pamatyti savo apverktinos būklės, ir dėl to jis negali turėti teisingo požiūrio į kitus nusidėjėlius. Kaip dažnai tenka sutikti tokius „teisybės mylėtojus“, kurie iš kairės ir iš dešinės savo „nuoširdžiais“ kaltinimais sužeidžia artimuosius. Tokios pozicijos požymiai yra griežtumas, kategoriškumas ir tai, kad jis kaltajam tikisi deramos bausmės.

O štai žmogus, kuris aiškiai mato savo nuodėmingos prigimties supuvimą, paskiausiai teis kitus. Jis tam neturi nei laiko, nei noro. Tai nereiškia, kad jis nepastebi kituose problemų. Toks žmogus ne tik mato, bet ir užjaučia tuos, kurie pakliuvo į bėdą. O kadangi jis pats nuolatos savo gyvenime kovoja su nuodėmės apraiškomis, tai remdamasis pasiekimais, gali ir kitiems padėti jas įveikti.
Tokio išdidaus teisėjo poziciją Viešpats aiškiai iliustravo savo palyginime: „Du žmonės atėjo į šventyklą melstis: vienas – fariziejus, o kitas – muitininkas. Fariziejus stovėdamas taip sau vienas meldėsi: ‚Dėkoju Tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės – plėšikai, sukčiai, svetimautojai – arba kaip šis va, muitininkas. Aš pasninkauju du kartus per savaitę, duodu dešimtinę iš visko, ką įgyju‘. O muitininkas, atokiai stovėdamas, nedrįso nė akių pakelti į dangų, tik mušdamasis į krūtinę, maldavo: „Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui!’ “ (Lk 18, 10-13).

Dažnai darome klaidą dėl to, kad vertindami save ir kitus, mes žmones lyginame su savimi. O tai yra tiesus kelias į paklydimą. Šventasis Raštas sako, kad Dievo akyse „Nėra teisaus, nėra nė vieno. Nėra išmanančio, nėra kas Dievo ieškotų. Visi paklydo ir tapo netikusiais; nėra kas darytų gera, nėra nė vieno!“ (Rom 3, 10-12). Todėl kaskart, kai mes žiūrime į žmones iš aukšto, mes klystame.

Patikrinti, ar aš neatsidūriau šventeivos vietoje, galima sprendžiant iš maldos, kuri yra mano širdyje, kai aš žiūriu į puolusį žmogų. Ką jūs girdite širdyje: „Jis pats kaltas, taip jam ir reikia. Dėkoju Tau, Viešpatie, kad aš nesu toks, koks jis“ arba „Viešpatie, pasigailėk jo, kaip Tu pasigailėjai manęs nusidėjėlio“?

Būk kitiems gailestingas, juk tu nelinki sau blogo

Bet koks teismas yra susietas ne tik su vertinimu, bet, pagaliau, ir su nuosprendžiu. Šis nuosprendis gali tiesiog nuskambėti mintyse, padaryti įtaką mano požiūriui į žmogų arba išsilieti į kokią nors bausmę.

Šventasis Raštas daug kartų aiškiai mums liudija, kad Dievas yra teisingas Teisėjas. Jis vienodai elgiasi su visais žmonėmis. Jis vienodai visus myli, vienodai visiems atleidžia, kai tiki Jėzumi Kristumi ir kiekvienam teisingai atlygins pagal tai, kaip mes gyvenome žemėje. Todėl savo pamoksle Viešpats stoja prieš neteisybę, kuri karaliauja tarp vienas kitą smerkiančių žmonių.

Savo grąžinančiais į sveiką protą žodžiais: „Kokiu teismu teisiate, tokiu ir patys būsite teisiami“ (Mt 7, 2) – Viešpats pasisako prieš dvigubus standartus, kurių dažnai griebiasi žmonės. Juk reikia pripažinti, kad kiekvienas iš mūsų, koks nusikaltėlis bebūtų, nesakys: „Teiskite mane visu įstatymo griežtumu. Ko nusipelniau, tą ir gausiu“. Mes tikimės sau supratimo, atlaidumo ir gailestingumo net ir tuomet, kai įvykdėme sąmoningą nusikaltimą. Todėl Jėzus ir nurodo į mūsų dvigubus standartus. Viešpats lyg ir sako mums: „Drauge, jeigu tu lauki sau atlaidumo ir gailestingumo, tuomet, kodėl taip griežtai teisi kitus? Juk tai yra neteisinga“. O kaip tuomet mes turėtume elgtis?

Yra Biblijos aksioma: kiekvienas žmogus myli save. Kaip tik jos pagrindu yra sukurta auksinė taisyklė, kurią suformulavo Jėzus Kristus: „Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite; nes tai Įstatymas ir Pranašai“ (Mt 7, 12). Kadangi žmonės prarado Dievo meilės standartus, Viešpats pasiūlė tokiu paprastu būdu apibrėžti savo elgesį su kitais. Šiai universaliai taisyklei paklūsta ir mokymas apie savo artimo teisimą. Nori teisingai elgtis su žmogumi, iš pradžių pastatyk save į jo vietą. Tik atsidūrę kaltinamojo vietoje, mes imame suprasti visą Kristaus pamokymų žavesį: „Neteiskite ir nebūsite teisiami“ (Lk 6, 37). Taigi, jeigu aš nenoriu, kad mane kiti teistų, tuomet neturiu pats to daryti. Tai bus teisinga.

Lyg ir šioje mintyje viskas yra teisinga ir logiška, bet jaučiame, jog kažko trūksta. Duosiu pavyzdį. Kartą mūsų tuomet dar labai jaunoje bendruomenėje už labai rimtą nuodėmę reikėjo atskirti nuo bažnyčios žmogų. Pastorius paaiškino situaciją ir pasiūlė surinkimui nuspręsti Šventojo Rašto pagrindu. Tačiau, didelei jo nuostabai, keli aktyvūs krikščionys pasisakė prieš bausmę. Aš tuomet iš karto nesupratau, kokia buvo tokios reakcijos priežastis. O vėliau, kalbėdamasis su žmonėmis, išgirdau iš vieno brolio: „Aš suprantu, kad pagal Bibliją jį reikia atskirti nuo bažnyčios, tačiau aš buvau prieš, nes išsigandau: o jeigu štai taip kada nors ir mane atskirs?“

Iš tiesų, būna ir taip, kad mes pridengiame kažkokią nuodėmę tik dėl to, kad patys norime išvengti bausmės, neva: „aš neteisiu, ir manęs neteiskite“. Akivaizdu, kad toks požiūris galiausiai padarys mums visiems didelę žalą. Pagaliau ir Raštas daug kartų kalba, kad būtina nusikaltusįjį nubausti. Štai viena ir žinomų Rašto vietų: „Kas gailisi rykštės, nekenčia savo sūnaus, bet kas jį myli, laiku jį baudžia“ (Pat 13, 24).

Čia reikia paaiškinti tokį dalyką. Reikalas tas, kad yra du skirtingi pagal savo charakterį teismai – tai disciplinos teismas ir atpildo (bausmės) teismas. Atpildo teismas nenumato, kad žmogus būtų pataisytas per bausmę, tai atsiskaitymas už padarytus prasikaltimus. Štai ką apie tokį teismą kalba Raštas: „Nekeršykite patys, mylimieji, bet palikite tai rūstybei, nes parašyta: ‚Mano kerštas, Aš atmokėsiu‘, - sako Viešpats“ (Rom 12, 19). Remiantis šiais žodžiais, atlyginantis teismas yra Dievo prerogatyva. Ir tai yra teisinga, juk tik Jis gali teisingai kiekvienam žmogui atlyginti už jo darbus. Todėl Dievo Žodis ragina, kad mes neteistume vienas kito atmokėjimo teismu.

Kitas dalykas disciplinos teismas, kurio tikslas, nubaudžiant padaryti kaltajam ir esantiems bendruomenėje įtaką, kad toliau toks blogas elgesys nebesikartotų. Apie tokį teismą pasakyta: „Nes kurį Viešpats myli, tą griežtai auklėja, ir plaka kiekvieną sūnų, kurį priima“ (Hbr 12, 6). Čia mes patenkame į šeimos atmosferą, kurioje mylintis tėvas baudžia sūnų, norėdamas jam padėti atsikratyti blogų įpročių. Ir dar daugiau, tokia procedūra padarys teigiamą įtaką ne tik nusikaltusiam, bet ir kitiems šių namų vaikams. Taip pagal Dangiškojo Tėvo pavyzdį reikia elgtis ir mums.

Bausmė, kaip kartūs vaistai, visuomet yra nemalonus dalykas, bet aš suprantu, kad man, mano vaikams ir mano tikėjimo broliams ir seserims jie yra būtinai reikalingi. Todėl aš pirmenybę teikiu bendruomenei, kurioje yra disciplinos teismas, vykdomas mylinčių ir išmintingų mokytojų, besirūpinančių dvasinės šeimos sveikata, o ne bažnyčiai, kur kiekvienas yra kas sau.

Taigi, aš darau tokią išvadą: mes nesame įgalioti teisti atmokėjimo, keršto teismu, tačiau disciplinos bausmė neprieštarauja Viešpaties valiai. Tik reikia prisiminti, kad patekęs į teisiamųjų suolą, kiekvienas iš mūsų tikimės gailestingumo. Todėl verta dažniau atleisti kaltiesiems, o bausti lygiai tiek, kiek reikia, kad bausmė pataisytų. Kitaip bus „Teismas negailestingas tam, kuris neparodė gailestingumo“ (Jok 2, 13).

Baigdamas noriu prieš jus išpažinti, kad pasmerkimo nuodėmė mane persekioja per visus gyvenimo metus. Aš pastebiu, jog imu griežčiau ir kritiškiau elgtis su kitais, kai kovoju sunkią kovą su įstatymu, kuris smerkia mano netobulą gyvenimą. Tačiau, kai aš tik nuolankiai pakeliu akis į Dievą, pripažįstu savo visišką niekingumą ir su tikėjimu priimu viską atleidžiančią malonę, noras teisti išnyksta. Norisi visiems atleisti, visus mylėti, laiminti.

Vis iš naujo sužinau, kad visi Dievo įsakymai savo šaknimis siekia patį svarbiausią įsakymą: „Mylėk...“ Telaimina mus Viešpats vienas kitą mylėti taip, kaip Jis mus pamilo!

„Vera i žizn“ 04/2009