Straipsniai

Kuklus kyšio žavesys

L. Sergejeva
2013 December 06 d.

Kas iš jūsų nėra davęs kyšio? Neklausiu, kas nėra ėmęs, nes į tokį klausimą nemalonu atsakyti. Ir jeigu staiga tektų pritariamai linktelti galvą, tai jau būtų visiškas įžeidimas. Todėl pakartosiu retorinį klausimą: kas iš jūsų nėra davęs kyšio!? Na, galbūt kalba neina apie pluoštus žalių banknotų, ir net nekalbama apie kurtų veislės šuniukus, kuriuos mėgo vienas labai žinomo antikorupcinio kūrinio herojus. O štai kukli šokolado plytelė, saldainių dėžutė, gėdingas trisdešimties metų senumo „trirublis“ arba šiuolaikinis euro dvidešimtukas... Žinoma, čia neverta minėti šimto, penkių šimtų vertės banknotų, atiduotų tėvynės magistralėse ir kaimo keliuose „automobilininkų draugams“, kas gi šią duoklę laiko kyšiu?!

Prisiminkime visagales didelių viršininkų sekretores, visokių komisijų narius, pašauktus spręsti svarbius gyventojų reikalus, buhalterius, išduodančius pažymas, norint gauti kreditą, medicinos personalą, kurie apiformina medicininės patikros dokumentus, įvairių egzaminų komisijų pirmininkus, pradedant teisėmis vairuoti automobilį ir baigiant valstybiniais egzaminais, visų mylimus muitininkus, kurie pasienyje iškrato mūsų daiktus ir sielas. Ir ne visuomet reikalai baigiasi tik „trirubliais“ ir „dvidešimtukais“, ar ne? Jau nekalbant apie transporto techninę apžiūrą.

O dar daugybė „draugų“ ir „reikalingų pažįstamų“, kurie gavo „dovanėles“, kaip padėką už laiko gaišinimą. Galima paprieštarauti: na, bet kodėl juos reikėtų įtraukti į šį mūsų nemalonų kompromisų su įstatymu ir sąžine sąrašą? Manau, jie užims jame pelnytą vietą, nes jų gautos dovanos, nebuvo duotos šiaip sau. Jie buvo vedliai į įvairiausias įstaigas ir kontoras, į kurias ėjome per užpakalines duris, skirtas saviškiams. O tai „brangiai kainuoja“, kiekvienas žino. Ir kiekvienas gali pratęsti šį sąrašą, pasiremdamas savo asmeniška turtinga patirtimi.

Ko gero, mūsų gyvenime nėra tokios srities, kur nuodėmės supratimas būtų taip suniveliuotas, nutrintas, nuglaistytas, kaip ta, kurioje kalbama apie kyšius. Bet kokius – aiškius ir slaptus, atvirus ir užmaskuotus, duotus „prieš“ ir „po“, už materialias vertybes ir dvasinį komfortą, už prekes ir paslaugas. O dar už mūsų nuodėmes, prasižengimus ir nusikaltimus. Dažnai menamus, o kartais ir realius...

Žinau, žinau,. Žinau visus prieštaravimus, po kuriais ir pati nekartą esu pasirašiusi: „Kitaip negalima“, „Kitaip - nėra išeities“, „Tokia mūsų šalis“, „Be kyšio (niekinės pažymos, netikro parašo) mes nieko neturėtume, nieko neišspręstume, nepasiektume“. Ir yra sprendžiama, pasiekiama, gaunama, rutuliojama, sutvarkoma, pagrindžiama kažkas, ko mums labai reikia. Kas ginčijasi? Ir tuo remiantis metai iš metų mūsų tikėjimas kyšių visagalybe auga ir tvirtėja. Ir kas dabar sugriaus tą mūsų tikėjimą, pagrįstą mūsų abejonėmis (duoti ar neduoti), mūsų baimėmis (o jeigu neišdegs?), mūsų kančiomis (kam, kiek, kuomet, o svarbiausia, KAIP).

Mūsų tikėjimas kyšiais yra nesugriaunamas. Tai taiklus snaiperio šūvis, paskutinis karalių įrodymas, bet kokio ginčo lemiamas argumentas, mūsų atsarginis požeminis praėjimas, kozirinis tūzas rankovėje, skęstančiojo šiaudas, chirurgo skalpelis kritinės situacijos metu. Ir pirmieji mūsų kyšiai buvo duoti kaip tik su tokiais drąsaus beviltiškumo pojūčiais, suprakaitavusiais delnais, neraiškia kalba ir karštligiškai įkaitusiu veidu. Bet viskas baigėsi gerai, viskas pavyko, išsisprendė, pasisekė. Išdegė! Ir žengti antrą žingsnį jau buvo žymiai lengviau, o dabar mes jau beveik esame gyvenimo problemų pašalinimo profesionalai.

Kiekvieną veiksmą reikia pagrįsti, o kiekvienai praktikai yra reikalinga teorija, kaip turtingam pirkliui, norint padaryti kilnų savo kapitalą, reikalingas bajoro herbas. Ir palaipsniui mes surikiuojame doktrinas, kurios pateisina visus abejotinus veiksmus. Be abejo, niekas iš mūsų netampame ginklų prekeivių arba tabako mafijos lobistais, nepapirkinėjame parsidavusių politikų, nepervežame į užsienį tonų narkotikų. Tai amoralu ir nuodėminga. „Visas pasaulis yra piktojo“ (1 Jn 5, 19). Be to ir apie savo kyšių reikalus mes pasakojame piktindamiesi, kaip apie eilinį supančios visuomenės, kuri kartais – labai, labai retai – mus priverčia elgtis pagal jos taisykles, nedorumo ir moralinio supuvimo liudijimą. Ir jaučiamės kaip Lotas, priverstas gyventi Sodomoje, nes kasdien kankinamės savo teisioje sieloje.

Taip jau yra surėdytas žmogus, kad jis kūniško gyvenimo patirtį perkelia į dvasinį gyvenimą. Ir mėgina duoti kyšius Dievui. Kartą, save pagavau, kad jausdamasi kalta dėl nuodėmės, ėmiau skaityti vietoje įprastų trijų keturių Biblijos skyrių, penkis šešis. Taip sakant, stengiausi užglaistyti. Tarp pažįstamų turiu tikėjimo brolį, kuris suvokęs, kad prasižengė, praktikuoja savo rūšies pasninką: tą pačią akimirką, kai supranta, kad nusidėjo, atsisako valgio. Ir aiškina taip: „Viešpats mato, kad kankinuosi, užskaitys“. Kiekvienas gali prisiminti panašius pavyzdžius, nors nė vienas tame neįžvelgia, jog tai yra Kūrėjo papirkimas.

***
-    Nežinau, kaip išspręsti klausimą, problema yra tokia...

Išklausiusi, draugė su nuostaba pakelia antakius:

-    Na tu ir klausi! Ką čia spręsti? Įeini į kabinetą, ištiesi pasą, o jame ... Tuoj sužinosiu pas vyrą, kiek šiai dienai reikia duoti.

Štai dabar galvoju, stengiuosi dvasiškai susikaupti. Galbūt ir gausis... O ką jūs patarsite?

„Vera i žizn“ – 2010 m. Nr. 3