Straipsniai

Televizorius namuose: draugas ar priešas?

„Vera i žizn“
2013 December 03 d.

Ezechielio 14, 1-5: „Keli Izraelio vyresnieji atėjo pas mane ir atsisėdo priešais. Viešpats kalbėjo man: Žmogaus sūnau, šitie vyrai pasistatė stabus savo širdyse ir tai, kas veda į nusikaltimą, yra prieš jų akis. Argi klausiamas turėčiau atsakyti? Todėl sakyk jiems: ‚Kiekvienam izraelitui, kuris pasistato stabus savo širdyje bei žiūri į tai, kas veda į nusikaltimą, ir ateina pas pranašą, Aš, Viešpats, atsakysiu pagal jo stabų daugybę, Aš nutversiu Izraelio namus jų pačių širdyse, kadangi per savo stabus jie atsitraukė nuo manęs‘.“

Kai mūsų gyvenime Dievas užima antrą vietą, mes galime pakliūti į žmogaus arba daikto, kuris tam tikra prasme taps mūsų dievu, įtaką. Tuomet Dievas nebeatsilieps į mūsų maldas. Šiandien kalbėsime apie šiuolaikinį stabą – televizorių. Praktiškai kiekviena šeima namuose turi televizorių – vieną iš didžiausių mūsų laikų technikos išradimų. Kaip mes turėtume jį vertinti: ar tai gėris, ar blogis? Visų pirma, Dievas kurdamas pasaulį padėjo pamatus galimybei sukurti televizorių, kaip ir sukurti visus kitus dalykus, kuriuos mes turime. Tačiau Dievas Savo kūrybą įvertino, kad „tai buvo labai gerai“ (Pr 1, 31).

Išradus televiziją, įvyko galingas postūmis žmogaus sąmonėje, žmonijai atsivėrė didžiulės galimybės. Pasitelkus televiziją galima akivaizdžiai ir išsamiai mokyti didelę žiūrovų auditoriją (nepriklausomai nuo žiūrovų buvimo vietos) įvairiais mokslo, meno ir technikos klausimais ir tuo pakelti auditorijos išsilavinimo lygį, išplėsti žinių ratą. Žmogus gali savo akimis pamatyti įvykius, kurių negalėtų išvysti, jei nebūtų televizijos. Jis gali pamatyti gražiausias mūsų planetos vietoves, dalyvauti geriausiuose koncertuose, spektakliuose. Daugiau sužinoti. Išvystyto socializmo periodu sovietų sąjungos laikais per televizorių buvo transliuojamos net pamokos moksleiviams.

Savo gimimo pradžioje televizija, be kitų dalykų, atliko ir šeimos židinio sutvirtinimo vaidmenį. Tais laikais gatvė viliojo paauglius, kaip ji vilioja ir dabar. Namuose jie tik nakvodavo ir valgydavo, bet laisvomis valandomis eidavo ieškoti pramogų į gatvę su jos šiukščiu gyvenimo realizmu. Atėjus į gyvenimą televizijai, iš pradžių jaunimas ėmė palaipsniu grįžti į namus, žiūrėdami televizorių šeimos rate. Tai buvo naujas, kvapą gniaužiantis reginys. Televizorius turėjo nedaugelis, todėl butai, kuriuose buvo televizorius, tapo namų klubais. Turint galvoje tų metų cenzūrą, televizija vykdė švietimo ir kultūros švietimo funkciją.

Galimas daiktas, tuo ir išsėmėme visa, ką teigiamo mūsų namams suteikė televizija. Tačiau tų naudos trupinių visiškai negalima palyginti su jos pragaištinga įtaka žmogaus sielai. TV programos yra nukreiptos į žemuosius žmogaus instinktus ir visus gatvės malonumus. Tokiu būdu pramoginės laidos perkėlė gatvės gyvenimą į žmogaus namus.

Biblijoje parašyta: „Nekviesk kiekvieno į savo namus, nes apgaulus žmogus turi daug veidų“ (Antro kanono knyga; Siracido 11, 29). O kam mes, įjungdami televizorių, atidarome savo krikščioniškų namų duris? Iš televizoriaus ekrano į mūsų namus netrukdomai įeina narkomanai, žmogžudžiai, ekstrasensai ir ateiviai iš kitų planetų, visokio plauko tvirkintojai ir padugnės. Maža to, jie mus, įsitraukusius į filmo siužetą, verčia gyventi jų gyvenimu, nes kiekvienas reginys reikalauja išgyventi viską kartu: žmogus sėdėdamas prie televizoriaus įsijungia į aistrų verpetą, kuris sujaudina ir maitina jo aistras. Mes per regą ir klausą sugeriame televizijos vaizdus, kurie kaip fotografijoje palieka atspaudą mūsų pasąmonėje.

Tenka girdėti, kad teigiami televizijos herojai turėtų būti mūsų pavyzdžiai. Tačiau jeigu mes iš tiesų galėtume būti tokie, kaip tie kažkieno sugalvoti herojai, tai žemėje jau būtų rojus. Bet mes žinome, kad žmogaus prigimtį traukia nuodėmė, todėl žmogus greičiau ir lengviau įsisavina ne teigiamus pavyzdžius, o neigiamus. Paskui, visai nelauktai, tie vaizdiniai išlenda iš savo slėptuvių.

Įprotis per televizijos laidas įsisavinti nedoro gyvenimo siaubus sukelia dar vieną pražūtingą reiškinį. Pastebėta, kad paskutiniais metais labai išaugo taip vadinamų „spontaniškų“ nusikaltimų skaičius, kurie įvykdomi netikėtai, be jokios matomos priežasties.  Reikalas tas, jog kasdieniame gyvenime tarp žmogaus sielos ir nuodėmės yra kelias, kuriame stovi moralinio, psichologinio, buitinio pobūdžio užtvaros, kurias įveikti gali toli gražu ne kiekvienas žmogus, be to, tik praėjęs tam tikrus degradacijos etapus. Pasąmonėje praleisdamas per save daugybę televizijos ekrane matytų nusikaltimų, žmogus palaipsniu nugriauna šias užtvaras, kelias į nuodėmę tampa lyg jau ir įveiktas, todėl ir pati nuodėmė būna lengvai ir laisvai įvykdoma. Saliamonas sako: „Mintis darytis stabus buvo ištvirkimo pradžia, jų išradimas pagadino gyvenimą“ (Antro kanono knyga; Išminties 14, 12).

Televizijos laidos atitraukia žmones nuo skaitymo. Kam skaityti, kada galima pažiūrėti per TV vienos ar kitos knygos ekranizaciją? Kam sutelkti savo vaizduotę, kai jau viskas už mus iš anksto padaryta ir galima viską gauti be jokio vargo. Skaitymo procesas yra sudėtingas protinis ir psichologinis darbas, kuris iš žmogaus reikalauja organizuotumo ir valios pastangų. Norint paimti knygą ir pradėti ją skaityti, visų pirma, reikia atitinkamai susiplanuoti savo laiką; antra, reikia dar ir  prisiversti. Tuo tarpu, televizorių galima paprasčiausiai įjungti ir tiesiog žiūrėti, patogiai įsitaisius ant sofos, snaudžiant. Tai priveda prie pasyvumo, suvokiant pasaulį. Veikiamas šio savo rūšies narkotiko, mūsų protas nusilpsta, panašiai, kaip be fizinių pratimų kriošta kūnas.

Pasitelkę televiziją, į viską žvelgiantys per savo prizmę (dažnai itin materialistinę) televizijos kanalų savininkai, mus labai subtiliai auklėja, ir tame procese dvasinis požiūris nedalyvauja. T.y. mūsų požiūrį formuoja kiti žmonės. Daugelis televizijos laidų moko žmones žiaurumo. Nors gėris filmuose dažniausiai triumfuoja. Tačiau kokiu būdu? Mūsų vaikučiai klykia iš džiaugsmo, kai teigiamas herojus nutaiko į priešininką revolverį, kai užtrukusiame abipusiame snukių daužyme filmo herojus galingu smūgiu padeda pergalingą tašką. O argi mes patys nepatiriame pasitenkinimo jausmo dėl ekrane įvykusio, mūsų nuomone, teisingo keršto? Tuose filmuose negali būti nė kalbos apie jokį krikščionišką atleidimą! Juk mes, pripratę žiūrėti į televizoriuje rodomas žmogžudystes, mažai kuo skiriamės nuo žiūrovų, kurie Senovės Romoje žiūrėjo į gladiatorių kautynes.

Kai kurie gali paprieštarauti, kad per televiziją yra transliuojami moraliniai ir teologiniai pokalbiai, pastorių pamokslai. Tačiau ir čia ne viskas tik teigiama. Deja, prisidengus moralinių ir dvasinių programų skraiste, dažnai iš televizijos ekrano yra skleidžiama mistika, erezijos ir prietarai: Rytų nekrikščioniškų mokymų atstovai praneša, kad jie garbina ne tik savo dievus, bet ir Kristų, ir kad visos pasaulio religijos yra vieningos ir savaip teisingos; burtininkai-ekstrasensai žegnojasi ir kviečia melstis Dievo motinai.

Iš viso to, kas pasakyta, visai nereiškia, jog visi krikščionys privalo išmesti radiją, televizorių, atsisakyti laikraščių ir skaityti tik dvasinę literatūrą. Gyvendami šiuolaikiniame pasaulyje, mes esame priversti gyventi pagal jo įstatymus. Paprasčiausiai reikia padaryti išvadą, kad su televizija, kuri daro didelę įtaką žmogaus psichikai, reikia elgtis labai atsargiai; kad kovoti su televizija, kaip tokia, yra beprasmiška, o reikia kovoti su begaliniai nusilpusia žmogaus valia, kuri neduoda jam jėgų, rasti savyje jėgos atsitraukti nuo gundančio ir viliojančio reginio. O ką galima patarti tokiam, kuris nori, bet negali išsiskirti su savo dievaičiu? Juk jeigu toks žmogus net ir išmes savo stabą, tai kaip atsispirti jo traukai?

Praktika rodo, kad jeigu žmogus neužpildys dvasinio vakuumo, kuris atsiranda išmetus televizorių, tai po tam tikro laiko jis nusipirks naują televizorių, didesnį už ankstesnįjį: „Tada eina pasiima kitas septynias dvasias, dar piktesnes už save, ir įėjusios ten apsigyvena. Ir paskui tam žmogui darosi blogiau negu pirma“ (Mt 12, 45). Tačiau apaštalas Paulius nurodo kelią, kaip iš to išsilaisvinti: „Dievo gailestingumu aš prašau jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkamą auką, - tai jūsų sąmoningas tarnavimas. Ir neprisitaikykite prie šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo protą, kad galėtumėte ištirti, kas yra gera, priimtina ir tobula Dievo valia“ (Rom 12, 1-2). Girdite? Kol jūs nepašvęsite savęs tarnystei Dievui, jus valdys stabai. Jeigu ne televizorius, tai muzika, arba butas, arba vasarnamis, ar kas nors kita. Tegul padeda jums Viešpats išsilaisvinti iš šių pavojingų dievybių.

Mes galime drauge su Dovydu prašyti Dievo: „Išnarpliok mane iš tinklo, kuris slapta man padėtas, nes Tu esi mano jėga“ (Ps 31, 4).

„Vera i žizn“ (2000 m., Nr. 2)