Straipsniai

Atraskite laiko Dievui

Aleksejus Kazakovas
2013 November 29 d.

1 Pt 1, 17 : „Ir jei kaip Tėvo šaukiatės To, kuris nešališkai teisia pagal kiekvieno darbą, su baime elkitės savo viešnagės metu“.

Mt 10, 37 : „Kas myli tėvą ir motiną labiau negu mane – nevertas manęs, Kas myli sūnų ar dukterį labiau negu mane – nevertas manęs“.

Papasakosiu jums vieną istoriją, kuria su manimi pasidalijo brolis Kristuje. Jis sutiko vieną moterį, kuri dykvietėje vaikštinėjo su didžiuliu šunimi, ir užkalbino ją. Moteris su malonumu pasakojo, kaip ji moko savo šunį, kaip tris keturias valandas su juo vaikštinėja, kiek laiko praleidžia jį treniruodama. Sutiktoji netgi pasakė, jog šuo yra visateisis šeimos narys!

Brolis Kristuje paklausė jos, ką ji mano apie Dievą? Moteris atsakė: „Taip, aš tikiu, tačiau ne tiek, kad vaikščiočiau į bažnyčią; ir jūs juk suprantate, aš esu taip užsiėmusi, tiek turiu reikalų, vaikai, vyras, ir dar norisi televizorių pasižiūrėti!“ Paskui jos akys apsiblausė ir ji pasakė: „Ir kam mums su vyru eiti į bažnyčią? Mes niekam nieko pikto nedarome, niekuomet su niekuo nesivaidijame, o štai dukrą reikėtų nuvesti, bet jos nepriversi!“ Tada tikintysis paklausė: „O kodėl dukterį?“ Ir moteris ėmė pasakoti, kad ji turėjo dvi dukteris ir jos ėmė vartoti narkotikus; ir kad prieš kelis metus vyresnioji duktė, apsvaigusi nuo narkotikų, iššoko pro langą. Jaunesnioji eina tuo pačiu keliu.

Tai tipiška paklydusio, apgauto žmogaus istorija ir toks atvejis ne vienintelis, šiandien žemėje tokių žmonių milijonai! Žmonės yra iškankinti, sugniuždyti kasdienių rūpesčių ir šėtono, tačiau vis tiek nenori atiduoti savo gyvenimo Dievui. Jie stengiasi patys susitvarkyti savo gyvenimą, rūpinasi savo šeima, tačiau juos persekioja negandos. Velnias žino savo darbą: vogti, žudyti ir naikinti. Jis stengiasi atitraukti žmogų nuo bendravimo su Dievu – nuo maldos bei Dievo Žodžio studijavimo, nuo tarnystės Dievui darbų. Dėl to žmogus, kuris nebendrauja su Dievu ir nežino Jo valios,  tampa lengvu grobiu velniui. Jėzus pasakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mano žodžių klauso ir mane atsiuntusį tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą ir nepateks į teismą, nes iš mirties yra perėjęs į gyvenimą“ (Jn 5, 24).  

Čia Jėzus į pirmąją vietą stato Dievo Žodžio žinojimą. Dievo Žodis skamba per pamaldas, tačiau pamaldose yra išskiriama kokia nors tema arba nedidelė Rašto vieta. O norint pažinti Dievo charakterį ir Jo valią, reikia sistemingai ir giliai studijuoti Bibliją. „Taigi, tikėjimas – iš klausymo, klausymas – iš Dievo žodžio“ (Rom 10, 17). Ir jeigu mes abejingai žiūrime į Dievo Žodžio klausymąsi, t.y. Dievo Žodžio nagrinėjimą, tai iškyla klausimas: „o koks mūsų tikėjimas?“ Ta moteris, kuri šnekėjosi su broliu Kristuje, taip pat tikėjo Dievą, tačiau nežinojo Jo Žodžio, ir todėl jos tikėjimas nebuvo išgelbstintis.

Mes esame išgelbėti ne darbais, bet tikėjimu, tačiau Biblija sako: „Tikėjimas be darbų miręs“ (Jok 2, 20), o kitoje vietoje: „Parodyk man savo tikėjimą be darbų, o aš tau darbais parodysiu savo tikėjimą“ (Jok 2, 18). Pažvelkite, kokia gaunasi grandinė. Iš pradžių Dievo Žodžio klausymas, ir iš klausymo gimsta tikėjimas. Šis tikėjimas duoda išgelbėjimą. Ir gavęs išgelbėjimą, žmogus linki to gero kitiems – jis darbuojasi, kad būtų išgelbėti kiti žmonės. Kaip tik tikėjimas Jėzumi išgelbsti nuo nuodėmės ir prikelia amžinam gyvenimui, tačiau kai žmogus turi tikėjimą, jis jį parodo savo darbais. O jeigu tikėjimo nesimato, tai ar jis gyvas?

Velnio taktika – priversti žmogų patikėti, kad pasaulietiški reikalai yra svarbesni. Vienam žmogui šėtonas pakiša automobilį, kitam – šunį. Jis sako: „Taip, Raštas tau reikalingas, tik iš pradžių padaryk tą, paskui kitką, o dar po to - štai tą, ir jau tuomet bus pats laikas imtis Rašto!“ Užtikrinu jus, kad tas laikas atsiras po vidurnakčio, kai jau nebeliks fizinių jėgų!

Daugelis sako, kad jų pagrindinis rūpestis – šeima. Ta moteris, apie kurią pasakojau, sakė taip pat. Aš neskatinu jūsų nesirūpinti šeima, nes „Jeigu kas neaprūpina savųjų, ir ypač namiškių, tas yra paneigęs tikėjimą ir blogesnis už netikintį!“ (1 Tim 5, 8). Tačiau aš raginu, kad jūs peržiūrėtumėte, kaip paskirstote savo laiką. Kiek laiko ta moteris skyrė šuniui? O kiek laiko mes skiriame televizoriui, tuštiems pokalbiams, automobiliui? Kas yra mūsų prioritetas – futbolas, langų užuolaidos, automobilis, vasarnamis ar galimybė pabendrauti su Dievu, su broliais ir seserimis Kristuje, savo darbais pasitarnauti Dievo Žodžiui?

Jeigu mes turime pasirinkti: pasitarnauti Dievo garbei ar atlikti kokius nors darbus namuose arba versle – ką mes pasirenkame? Jėzus nori mus vesti per vidurį, kad mes suspėtume ir paskaityti Dievo Žodį (susimąstydami apie tai, ką perskaitėme), ir padirbėti Dievo garbei, ir nudirbti būtinus darbus namuose bei darbe. Tačiau Jis eis greta jūsų tik tuomet, kai atrasite laiko Jam! Jeigu mes nedalyvaujame Jo darbuose, reiškia mūsų tikėjimas yra miręs (Jok 2, 20), o be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui (Hbr 11, 6). Ir kai tik mes pradedame dirbti Jo darbus, dangiškasis Tėvas ima dalyvauti mūsų gyvenime: išmaitina šeimą, rūpinasi mūsų uždarbiu, organizuoja verslą, moko mus, kad įgytume reikalingą specialybę!

Mes sakome: „Mums svarbiausi mūsų vaikai, mūsų šeimos, mes privalome sutvarkyti mūsų vaikų gyvenimą“. Tačiau ką mes galime? Aš esu tikras, kad moteris, apie kurią iš pradžių pasakojau, taip pat norėjo savo vaikams laimės: norėjo jiems duoti išsilavinimą, sutvarkyti jų gyvenimą. Tačiau negalėjo jų apsaugoti nuo narkotikų. Pasirodo, vaikams visai ne išsilavinimo reikėjo! Pažvelkite, kaip Jėzus kalba apie giminių tarpusavio santykius (Mt 10, 34–39):

Nemanykite, jog Aš atėjau atnešti žemėn ramybės. Atėjau atnešti ne ramybės, o kalavijo. Atėjau sukiršinti‚ sūnaus prieš tėvą, dukters prieš motiną ir marčios prieš anytą. Žmogaus namiškiai taps jam priešais‘. Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane – nevertas manęs. Kas myli sūnų ar dukterį labiau negu mane – nevertas manęs. Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane, tas nevertas manęs. Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybė dėl manęs – atras ją“.

Kai pirmą kartą perskaičiau šią vietą, aš įsivaizdavau, kad šeimos, norėdamos tai įvykdyti, bent jau, turėtų išsigąsti. Tarp šeimos narių bent jau turėtų kilti karas dėl Kristaus vardo! Bet imkime ir apie šią Rašto vietą pasvarstykime. 34-36 eilutės skelbia pranešimą ir 36 eilutė yra šio pranešimo kulminacija (žmogaus namiškiai taps jam priešais). Tuo tarpu 37 eilutė šį pranešimą paaiškina. Jėzus sako, kad Jis atėjo artimuosius sukiršinti dėl to, kad savimi užpildytų žmogaus širdį: „Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane – nevertas manęs“. Dar daugiau, Jėzus sako, jog pernelyg didelė meilė daro žmogui žalą - tokią, kad meilės objektas Dievo akyse tampa žmogaus priešu (Mt 10, 36).

Pavyzdžiui, motina taip myli savo sūnų, kad jos širdyje nebeliko vietos Viešpačiui. Štai čia yra reikalingas kalavijas, kurį atnešė Jėzus! Priešingu atveju, ši moteris gali pati pražūti ir pražudyti savo vaiką, nes jos širdyje nebelieka vietos Kristui! Tačiau, jeigu jos širdyje nėra vietos Kristui – kuo ji užpildys savo vaiko širdį? Šio pamokslo pradžioje, aš kalbėjau apie moterį, kurios širdyje nebuvo vietos Jėzui – ten buvo šuo, vyras, duktė. Ji peržengė svarbiausią įsakymą: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela ir visu savo protu“ (Mt 22, 37) ir po to sekė prakeiksmas! Jėzus troško eiti greta jos, kaip Jis trokšta eiti greta kiekvieno žmogaus!

Žmogus turi skirti laiko Jėzui, kad su Juo bendrautų, pažintų Jo charakterį ir Jo valią, kad su Juo drauge darbuotųsi toje pačioje srityje. Kaip dažnai žmonės sako: „Aš neturiu Dievui laiko!” Kaip turėtų būti gėda šiems žmonėms Jėzaus, kuris atidavė visą save, akivaizdoje!

Ir šiandien, Viešpaties Vakarienės dieną, aš raginu jus dar sykį peržiūrėti savo santykius su Kristumi. Ar pakankamai laiko mes skiriame Dievo Žodžio studijoms, bendravimui su Dievu  maldoje, bendravimui su broliais ir seserimis Kristuje, savo darbais šlovindami Dievą?

Aš kviečiu, kiekvieną iš jūsų prašyti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus maldoje, kad Jis kiekvienam nurodytų, kas mūsų gyvenime vyksta ne pagal Jo sumanymą. Kad Jis mums parodytų, kur mes tuščiai leidžiame Dievo mums duotą brangų laiką, kad parodytų, kaip mes galime Jam tarnauti, tarnaudami savo artimui.