Straipsniai

Kaip įveikti krizę ir depresiją

Sergėjus Debelinskis
2013 November 27 d.

„Jeigu aš nepamatysiu (...) – nepatikėsiu!” (Jn 20, 24-29).

Šiandien daugelis kalba apie krizę (gyvenimo lūžį, perversmą) kaip negatyvią būklę, kuri priveda iki depresijos. Kalbama apie civilizacijos krizę - negrįžtamus pokyčius gamtoje, visuomenės krizę - nesulaikomą dorovinį pakrikimą, šeimos krizę - susvyravusius tradicinius šio visuomeninio „instituto“ principus, asmenybės krizę - pakankamai daug tragedijų, kurios veda į gyvenimo „bankrotą“.

Štai faktai apie šeimą. Rusijoje kas dešimta santuoka nėra įregistruojama, kas antra – išyra, beveik trečdalis vaikų gimsta nesusituokusioms moterims. Beveik ketvirtadalio šeimų pajamos yra žemesnės už pragyvenimo minimumą. Policijos įskaitoje (2004 m.) buvo daugiau negu 170 tūkstančių nedarnių, socialiai remtinų šeimų, beveik pusė milijono tėvų buvo patraukti administracinėn atsakomybėn už tai, kad įtraukė savo vaikus į alkoholio vartojimą. Kasmet du tūkstančiai vaikų žūsta nuo savo tėvų rankos, yra beveik milijonas socialinių našlaičių. Per paskutinį dešimtmetį Rusijoje trečdaliu sumažėjo vaikų. Nemanau, kad šiuo atžvilgiu yra geresnė ukrainiečių statistika. Viso to rezultatas - šeimose padaugėjo savižudybių, žmogžudysčių, žiaurumo apraiškų.

Tačiau be viso kito krizę, kuri priveda prie depresijos, patiria Bažnyčia, apie ką liudija smukęs krikščionių autoritetas, o taip pat bažnyčios narių būklė, tikinčiųjų, kurie dažniausiai gyvena pasyvų gyvenimą, mažai kuo besiskiriantį nuo pasaulio žmonių gyvenimo, turinčių tokius pat neigiamus jausmus, o kartais ir pasekmes.

Depresija, kaip gyvenimo orientyro praradimo rezultatas, sukelia slogią, prislėgtą psichinę būklę, nusiminimą ir melancholija, kas pasireiškia nusivylimu, pasyvumu, išeities nematymu, blogos lemties nuotaika, vienišumu, nuoboduliu, susvetimėjimu, jausmu, jog esi nereikalingas ir atstumtas. Kaip tik apie tai mes ir pakalbėsime. Kaip pavyzdį paimsime situaciją iš Apaštalo Tomo gyvenimo, nes vienu ar kitu laiku, vienoje ar kitoje vietoje, daugelį iš mūsų buvo aplankiusi, aplankė šiandien arba aplankys rytoj dažnai neišskiriama porelė: krizė su depresija.

1) Tikinčiojo gyvenime yra galima krizė, kuri veda į depresiją. Mūsų padėtis Kristuje nėra pergalingo gyvenimo garantija (Jn 20, 24). Kristaus triumfo metu, Tomas, „vienas iš dvylikos“, išgyvena netikėjimo periodą. Prisikėlęs Kristus toliau tęsė savo tarnystę. Daugelis, tikėdami į Jį, sutvirtėjo. Daugelis gyveno naują gyvenimą su Prisikėlusiuoju... Tačiau su Tomu buvo kitaip. Gyvenimo triumfo akimirkomis – jis toliau gyveno mirtimi! Galima tik įsivaizduoti visas neigiamas emocijas, jausmus, kurių valdžioje Tomas praleido aštuonias dienas. Kaip dažnai mūsų gyvenimo situacijos ar gyvenimo įvykiai nustumia mus į panašią būklę, kuomet mūsų gyvenime nelieka Prisikėlusio Kristaus. Mus apima beprasmybės, niekam netinkamumo ir viso, kas vyksta nereikalingumo jausmas. Esame sutrikę, jaučiame sielvartą, liūdesį. Mes prarandame tikėjimą viskuo, kas gera, nesame užtikrinti, kad įvykiai gerai klosis. Tiesiog sau sakome: “Aš esu prapuolęs...“ Kas taip paveikė Tomą?

•    Jis praleido šventųjų bendravimą (Jn 20, 24). Bendravimas su šventaisiais, kurį mums parengė Viešpats, yra kaip šaltinis dvasinio vandens, kad suteiktų ramybę, jėgų ir gyvenimo pilnatvę (Kol 3, 15-16). Kokia buvo priežastis, kad Tomas (o gal šiandien ir jūs) buvo toli nuo šio šaltinio? Galimas daiktas, nusivylimas, baimė, gėda... Dažnai tai yra puolimo pasekmė, kada visi šie jausmai pradeda įveikti žmogų ir vietoje to, kad eitų ten, kur gaus pagalbą, žmogus bėga tolyn nuo pagalbos vietos.

•    Tomas nepatikėjo ir nepasitikėjo kitais mokiniais (Jn 20, 25). Tikriausiai, tarp jų įvyko nematomas susiskirstymas, kuris sutrikdė pasitikėjimą, sutrukdė priimti liudijimą, kurį priruošė Dievas, per artimąjį, kad šis pakeltų nupuolusįjį arba esantį sunkumuose, sielvartuose. Juk mes esame nariai viename Kūne, kur yra įgyvendinamas (arba turėtų būti įgyvendinamas) viso organizmo jėgų mobilizavimo principas, kuris turėtų padėti nugalėtam arba sergančiam nariui. Tačiau pagalba yra neįmanoma, jeigu tas, kuriam reikalinga pagalba, ja nepasitiki. Tai didelė problema, kai mes užsidarome nuo savo artimo. Mes turime būtinai išmokti, būdami nepriklausomi, norėti priklausyti vienas kitam.

•    Tomas pastatė save aukščiau už kitus (Jn 20, 25). Visi kalbėjo, tačiau jų liudijimai „atsimušė“ į Tomą. Principas: „Aš geriau suprantu, negu kuris nors iš jūsų!” Ar tai nėra išdidumas, kuriam Dievas priešinasi, ir kai esi tokioje būklėje, negalima rasti ramybės?!

2) Krizė (depresija) yra įveikiama, tačiau dėl to būtinai reikia, kad žmogus bendradarbiautų su Dievu.

A) Tomo (žmogaus) atsakomybė. Įsivaizduokite tokią situaciją, kai žmogui būtinai reikia kovoti už savo gyvybę. Jeigu palikti žmogų keturiasdešimties laipsnių šaltyje kur nors tuščioje apsnigtoje stepėje, jo baigtis bus aiški: žmogus ilgai neištvers. Nejudėdamas pagulės, sustirs ir numirs. Kad taip neatsitiktų, yra paprastas receptas: imti judėti, t.y. kažką daryti. Iš pradžių tai bus labai sunku, tačiau jeigu žmoguje kažkur širdies gilumoje rusena nors mažiausias noras gyventi – jis privalo veikti! Ką Tomas padarė teisingai? Kaip jis realizavo savo atsakomybę?

•    Jis nenutraukė asmeninio bendravimo su mokiniais, su tais, kurie kaip ir jis savo laiku sekė paskui Jėzų. Tą savaitę vyko susitikimai, buvo kalbamasi. Tai tie dalykai, kurie palieka turinčiame poreikių savo pėdsaką, net jeigu iš karto ir nematyti vaisių (Jn 20, 25).    

•    Jis prisiminė nukryžiuotąjį Viešpatį (Jn 20, 25). Tam, kuris pažino kryžių, Viešpats suteiks gyvybę! Prisiminkime keliavusius į Emausą. Jie pažino Prisikėlusįjį, kai buvo laužiama duona! (Beje, galimas daiktas, ši akimirka buvo pokalbių su kitais mokiniais pasekmė!)

•    Vis dėlto Tomas nuėjo į šventųjų susirinkimą, kur ant jo, per susitikimą su Jėzumi, buvo išlietos išgydančios Dievo palaiminimų srovės (Jn 20, 26). Vertinkite, branginkite šventųjų susirinkimus (Žyd 10, 25)!

Kuo greičiau mes imsime savo gyvenime statydinti tokias akimirkas, tuo lengviau mums bus ištaisyti savo klaidas ir sugrįžti į visavertį gyvenimą su Viešpačiu.

B) Viešpaties atsakomybė, tai Jo rūpestis ir sielvartas, kad išvestų savo vaiką iš tikėjimo (gyvenimo) krizės: „Paskui kreipėsi į Tomą...“ (Jn 20, 27). Kas padeda tai realizuoti:

•    Viešpaties visažinystė. Jis nedalyvavo tuose pokalbiuose, kuriuose Tomas atmetė kitų mokinių liudijimus, tačiau Jis apie tai žinojo! Nuo Viešpaties nėra nieko paslėpta. Tai yra tas, kas gali mus išgąsdinti ir mums suteikti Viešpaties baimę, kad mes būtume palaiminti ir šalintumės nuodėmės. Ir tas, kas gali paguosti, Jis žino mano abejones ir išgyvenimus. Jis žino mūsų gyvenimą. Jis yra Tas, Kuris žino jūsų gyvenimą.

•    Visur esantis Viešpats. Jam nėra kliūčių ateiti ir būti pas savo mokinius. Kur mes bebūtume, kas su mumis benutiktų, nėra tokio dalyko, kuris galėtų sukliudyti Viešpačiui realizuoti Savo pažadą: „Ir štai Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20).

•    Individualus Dievo požiūris į kiekvieną iš mūsų. Jis žino prie ko ir kaip mes norėtume prisiliesti, kad sutvirtintume savo tikėjimą. Klausimas kiek mes savyje esame atsivėrę visiems Dievo veiksmams mūsų atžvilgiu?

Viešpats trokšta, kad Tomas ir kiekvienas iš mūsų nebūtume netikinčiais, nebūtume nusivylę, kad po išgyventos krizės nebūtume depresijoje, bet būtume pilni jėgų ir optimizmo tikintieji, kurie mėgaujasi gyvenimu ir liudija Jį.

Ir su Jo pagalba bei mums patiems norint, bet kokia krizė, gali būti laiptelis aukštyn, siekiant tapti tobulesniais, kaip nutiko ir apaštalo Tomo gyvenime, kuris tą pačią akimirką išpažino Jėzų: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ (Jn 20, 28), ir paskui per visą savo gyvenimą neatsitraukė nuo Jo; taip gali būti ir mano bei tavo gyvenime.