Pamokslai

Gyventi tikėjimu

Ellet J. Waggoner
2013 November 15 d.

„Teisusis gyvens tikėjimu“ (Rom 1, 17).

Šiame Šventojo Rašto tekste yra visos Evangelijos esmė. Evangelija – tai Dievo jėga išgelbėti, tačiau tik tiems, kurie ja tiki, atsiskleidžia Dievo teisumas. O Dievo teisumas – tai tobulas Jo įstatymas. Visokia neteisybė – tai Jo įstatymo peržengimas, tai nuodėmė. Todėl Evangelija – gydomoji priemonė nuo nuodėmės; žmonės tampa paklusniais Dievo įsakymams. Tik per tikėjimą yra įmanoma tapti teisiu ir gyventi teisiai: „Teisusis gyvens tikėjimu“.

Šis teiginys teisingas nuo pat tų laikų, kai nusidėjo pirmasis žmogus, ir liks toks iki tol, kol Viešpaties vardas bus įrašytas šventųjų kaktose ir jie regės Jo veidą. Ankstyvieji krikščionys šią tiesą sužinojo iš Senojo Testamento. Aukščiau pateiktas tekstas yra užrašytas pranašo Habakuko knygoje 2, 4. Ir todėl mes neturime teisės teigti, jog senovės laikais žmonija neturėjo išsamaus supratimo apie tikėjimą. Tai reikštų, jog tuomet nebuvo teisių žmonių. Apaštalas Paulius duoda išgelbėjančio tikėjimo pavyzdį, remdamasis įvykiais, kurie įvyko žmonijos istorijos apyaušryje. Jis rašo: „Tikėjimu Abelis aukojo geresnę auką negu Kainas ir dėl tikėjimo gavo liudijimą, kad yra teisus“ (Hbr 11, 4). Paulius taip pat prisimena Nojų, kuris gavęs perspėjimą apie tvaną, pastatė arką savo šeimai išgelbėti. „Tikėjimu jis pasmerkė pasaulį ir paveldėjo tikėjimo teisumą“ (Hbr 11, 7). Mes manome, kad jų tikėjimas buvo tikėjimas Kristumi, o tai ir reiškia, jog jis buvo gelbėjantis tikėjimas, „nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo turime būti išgelbėti“ (Apd 4, 12).

Šiandien daugelis krikščionių nesupranta, ką reiškia gyventi tikėjimu. Jie žino, kad Dievas per Jėzų Kristų atleidžia praeities nuodėmes. Jie meldžiasi, kad Dievas atleistų, tačiau gavę atleidimą, mėgina gyventi teisiai savo pačių jėgomis. Šis paklydimas yra labai plačiai paplitęs. Daugelis iš krikščionių – taip vadinami „krikščionys“ – pasitiki ne Dievu, o savo pačių jėgomis. Juos lengva atpažinti iš paprastos frazės, kurią jie dažnai kartoja: „Aš noriu būti krikščionis, nes aš galiu būti išgelbėtas“. Jie pasakoja tik apie savo praeities patyrimą, apie džiaugsmą, kurį jie patyrė tą akimirką, kai atsigręžė į Dievą. Tačiau jiems nėra žinomas kasdienio gyvenimo Viešpatyje džiaugsmas bei laimė, ir jeigu kas nors pasakoja panašius dalykus, jie paprasčiausiai negali tuo patikėti. Apaštalas Paulius labai tiksliai tikėjimo klausimą išaiškina tokiu pavyzdžiu: „Tikėjimu Enochas buvo perkeltas, kad nematytų mirties, ir ‚jo neberado, nes Dievas jį perkėlė‘. Mat prieš perkeliamas, jis gavo liudijimą, kad patikęs Dievui. O be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad Jis yra ir kad uoliai Jo ieškantiems atlygina“ (Hbr 11, 5-6).

Atkreipkite dėmesį, kad Enochas tik tikėjimo dėka buvo perkeltas į dangų. Enochas vaikščiojo su Dievu ir gavo liudijimą, kad jis Jam patiko; tačiau be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Nė vienas be tikėjimo padarytas žmogaus poelgis, negali būti Viešpaties aprobuotas. Be tikėjimo žmogaus darbai yra netobuli. Maža yra tik pačioje savo krikščioniško kelio pradžioje parodyti tikėjimą. Tai kiekvienos dienos, kiekvienos valandos darbas, ir mes turime jį išsaugoti iki galo. Daugelis žmonių sako, kad teisingai elgiantis, sunku gyventi, kad juos nuolatos persekioja nesėkmės, kad krikščioniškame gyvenime nėra džiaugsmo ir todėl jie yra juo nusivylę. Ir nenuostabu, juk nuolatinės nesėkmės gali bet ką privesti prie depresijos.

Pats drąsiausias karys virs bailiu, jeigu patirs vieną pralaimėjimą po kito. O kartais tie žmonės skundžiasi, jog praranda pasitikėjimą savimi. O, jeigu taip būtų iš tikrųjų! Jeigu jie iš tiesų suvoktų savo bejėgiškumą ir imtų visiškai pasikliauti Dievu, štai tuomet jų gyvenimas galėtų pasikeisti ir prisipildyti džiaugsmo Kristuje. Apaštalas sako: „Džiaukitės Viešpatyje visuomet! Ir vėl kartoju: džiaukitės!“ (Fil 4, 4). Tikintysis žmogus net sunkiomis gyvenimo minutėmis yra kupinas džiaugsmo.

Visi mums danguje paruoštos laimės pažadai priklauso nugalėtojams. „Nugalėtojui Aš duosiu atsisėsti šalia savęs soste, kaip ir Aš nugalėjau ir atsisėdau šalia savo Tėvo, Jo soste“ (Apr 3, 21). „Nugalėtojas paveldės viską“ (Apr 21, 7), - sako Viešpats.

Nugalėtojas - yra tas, kuris nugali. Paveldėti nereiškia nugalėti; paveldėjimas – tai apdovanojimas už pergalę. Todėl šiandien laikas nugalėti. Pergales, kurias reikia laimėti, - tai pergalės prieš kūno geismus, akių geismus, išdidumą, egoizmą. Žmogus, kuris kaunasi ir mato atsitraukianti priešą - džiaugiasi; džiaugsmas ateina savaime, vien tik matant, kad priešas paliko savo pozicijas; niekas neužtemdys tokio džiaugsmo. Daugelį apima siaubas vien nuo minties, kad jiems teks nuolatos kovoti su savimi ir savo žemiškomis aistromis. Ir taip yra dėl to, kad jie nėra patyrę pergalės džiaugsmo; jų sieloje - tik pralaimėjimų kartėlis.

Visai nebaisu kovoti, jeigu pergalė visuomet atitenka tau. Karo veteranas, šimtų kautynių, kurios baigdavosi pergale, dalyvis vis iš naujo veržiasi į mūšio lauką. Aleksandro Makedoniečio kareiviai, kurie buvo nepatyrę pralaimėjimų, visuomet nekantriai laukdavo naujų kautynių. Kiekviena nauja pergalė pridėdavo jiems tiek jėgų ir drąsos, kiek jų atimdavo iš jų priešo.

O kaip mums išmokti mūsų dvasinėje kovoje tik nugalėti? Apaštalas Jonas rašo: „Juk kas tik gimė iš Dievo, nugali pasaulį; ir štai pergalė, nugalinti pasaulį – mūsų tikėjimas!“ (1 Jn 5, 4). Dar kartą perskaitykime apaštalo Pauliaus žodžius: „Ir daugiau ne aš gyvenu, o gyvena manyje Kristus. Ir dabar gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane“ (Gal 2, 20).

Šiuose žodžiuose yra atsakymas į mūsų klausimą. Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, kuriam yra duota visa valdžia žemėje ir danguje, duoda jėgos, kad nugalėtume. Bet ar galima teigti, kad jeigu Kristus gyvena širdyje, tai nuolatinės pergalės yra užtikrintos? Ar tai nėra pasigyrimas? Taip, tai yra pasigyrimas, tačiau pasigyrimas Viešpatyje. Psalmistas sako: „Viešpačiu didžiuosis mano siela“ (Ps 34, 2), ir Paulius pasakė: „Aš niekuo nesigirsiu, tik mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi, kuriuo pasaulis man yra nukryžiuotas ir aš pasauliui“ (Gal 6, 14).

Aleksandro Makedoniečio armija buvo laikoma nenugalima. Kodėl? Galbūt, dėl to, kad jo kareiviai buvo drąsesni ir stipresni už priešų karius? Žinoma ne, bet tik todėl, kad jiems vadovavo Aleksandras. Jis pats buvo jų drąsos priežastis. Jeigu ne jis, jie būtų pralaimėję daugelį mūšių. Kautynėse prie Vinčesterio sąjungininkų armija bėgo apimta panikos, bet Šeridanas jai sugrąžino drąsą ir pralaimėjimą pakeitė pergale. Be jo armija virto apgailėtina bailių minia, o su juo ji tapo nenugalima. Jeigu po laimėto mūšio jūs atsidurtumėte tarp karių, kuriems vadovavo tokie karvedžiai, kaip Aleksandras ir Šeridanas, tai jūs išgirstumėte, kaip jie džiūgauja šlovindami ir aukštindami savo vado vardą. Jie galingi, nes galingas jis; jie buvo įkvėpti vado dvasios.

Mūsų Vadas – galybių Viešpats. Jis susirėmė su pačiu baisiausiu priešu ir jį nugalėjo. Tie, kurie seka Kristų, eis iš pergalės į pergalę. Jeigu žmonės save laikytų Kristaus sekėjais, Juo pasikliautų, tai nuolatinėmis pergalėmis jie galėtų pašlovinti Tą, Kuris juos pašaukė iš tamsos į nuostabią Jo šviesą.

Jonas sako, jog tas, kuris gimęs iš Dievo, tikėjimu nugali pasaulį. Tikėjimu žmogus įdeda savo ranką į Dievo ranką, ir Jo galinga jėga pradeda veikti jame. Niekas iš žmonių negali paaiškinti, kaip Dievas padaro tai, ko žmogus neturi jėgų padaryti. Tai yra taip pat nepaaiškinama, kaip ir tas, kokiu būdu Viešpats prikelia mirusiuosius. Jėzus pasakė: „Vėjas pučia, kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kur nueina. Taip yra su kiekvienu, kuris gimė iš Dvasios“ (Jn 3, 8).

Tik Dievo Dvasia žino, kaip nuslopinti žmoguje nuodėmingus troškimus, kaip padaryti žmogų nugalinčiu išdidumą, pavydą ir egoizmą; o mums užtenka žinoti, jog tai vyksta ir vyks su kiekvienu, kuris norės tuose dalykuose pasikliauti Dievu.

Mes negalime suprasti, kaip Petras vaikščiojo vandens paviršiumi, tačiau mes žinome, kad Kristui paliepus, jis tai padarė. Tol, kol jis žiūrėjo į Mokytoją, Dieviškoji jėga, leidusi jam eiti jūros paviršiumi, kaip sausuma, jo neapleido; bet tik užteko jam pažvelgti į bangas (galbūt išdidžiai, lyg kad jis pats tai būtų daręs savo jėgomis) jį tuoj pat apėmė baimė ir jis ėmė skęsti.

Apaštalas sako: „Tikėjimu buvo sugriauti Jericho mūrai po septynių dienų žygiavimo aplinkui“ (Hbr 11, 30). Dėl ko buvo užrašyti šie žodžiai? Dėl to, kad mus pamokintų, „kad ištverme ir Raštų paguoda turėtume viltį“ (Rom 15, 4). Nejaugi ir mums teks kautis su kokia nors kariuomene arba apgulti miestus tvirtoves? Ne, „nes mes grumiamės ne su kūnu ir krauju, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šio amžiaus tamsybių valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis danguje“ (Ef 6, 12). Šventajame Rašte kalbama apie pergales, kurios tikėjimu buvo laimėtos prieš kūniškai matomus priešus, dėl to, kad mums būtų parodyta, ką, kovojant su šio amžiaus tamsybių valdovais, gali padaryti tikėjimas. Ir atsakydamas į panašų tikėjimą, Viešpats mums dovanoja savo malonę, kuri gali sutriuškinti kaip kūnišką, taip ir dvasinį priešą. Apaštalas Paulius rašo: „Nors mes gyvename kūne, kovojame ne pagal kūną. Mūsų kovos ginklai ne kūniški, bet galingi Dieve griauti tvirtoves. Jais mes nugalime samprotavimus ir bet kokią puikybę, kuri sukyla prieš Dievo pažinimą, ir paimame nelaisvėn kiekvieną mintį, kad paklustų Kristui“ (2 Kor 10, 3-5).

Ir ne vien tik pergales prieš priešus teikė tikėjimas senovės didvyriams. Mes skaitome, kad jie ne tik „nugalėjo karalystes“, bet ir „vykdė teisumą, įgijo pažadus“, ir kad pats nuostabiausias ir suteikiantis mums viltį dalykas yra tai, kad jie „sustiprėjo iš silpnumo“ (Hbr 11, 33-34). Tikėjimo dėka silpnieji tapdavo stipriais, nes Dievo „stiprybė tampa tobula silpnume“ (2 Kor 12, 9). Ir todėl, kas pasmerks Dievo išrinktuosius? Juk Dievas yra Tas, Kuris pateisina, o mes Jo kūriniai ir sukurti Jėzuje Kristuje geriems darbams. „Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar sielvartas? Ar nelaimė? Ar persekiojimas? Ar badas? Ar nuogumas? Ar pavojus? Ar kalavijas? (...) Tačiau visuose šiuose dalykuose mes esame daugiau negu nugalėtojai per Tą, kuris mus pamilo“ (Rom 8, 35.37).