Pamokslai

Pergalė paklūstant Dievui

Bobby Conner
2013 November 14 d.

Pagrindinis principas, norint būti nugalėtojais, gyventi paklūstant. Paklūstant Viešpačiui. Tai taip paprasta. Daugelis klausia: „Kodėl taip daug tikinčiųjų gyvena prislėgti ir pralaimi?“ Viena iš svarbiausių priežasčių – jie paliko savo pirmąją meilę. Jeigu taip yra iš tikrųjų, tai mūsų pagrindinė malda turi būti nuodėmių išpažinimo ir atgailos malda. Paprašykite Dievo, kad atskleistų ir pašalintų visus dalykus, kurie trukdo jūsų artiems santykiams su Kristumi. Paskui, jūsų antros maldos žodžiai turi būti: „Viešpatie, atnaujink mane, kad aš vėl būčiau karštas Tavo atžvilgiu!“

Per savo kraują Kristus mums užtikrino pergalę. Todėl mes daugiau neturime priežasties gyventi pralaimėdami. Vis dėlto, pergalė pareikalaus mūsų pasišventimo, siekiant sugriauti tvirtoves. Jeigu mes vėl sustiprinsime savo tikėjimą ir iš naujo pasišvęsime radikaliam paklusnumui, tai galėsime „sutrinti į miltus“  pralaimėjimus ir laimėti neribotas pergales. Niekada neužmirškite, kad jūs privalote būti vienybėje su Kristumi ir nuolat su Juo bendrauti.

Prisiminkite seno himno žodžius: „Pasitikėk ir klausyk, nes nėra kito kelio, kad būtum laimingas su Jėzumi, kaip tik pasitikėti ir klausyti“. Vienas iš svarbiausių krikščioniško gyvenimo aspektų – mokytis tuojau pat paklusti Dievo Dvasios balsui. Svarbiausią reikšmę turi mūsų paklusnumas Jo Žodžiui. Paklusnumas mums leidžia ilgam pasitikėti pergale, net jei mes suklumpame arba jei norėdami pradėti judėti pirmyn, patiriame sunkumus. Pergalė vis tiek priklauso mums, nes mumyse gyvena Nugalėtojas.

Žodis „klausyk“ yra vienas iš stipriausių žmonijos kalbos žodžių. Klusnumas Viešpaties balsui – tai vienintelis tikras įrodymas, kad mes Jį išgirdome. Jeigu mes nepaklustame, tai reiškia tą patį, lyg mes būtume neišgirdę; rezultatas bus toks pat. Faktiškai, paklusnumo stoka, tai tikėjimo stokos įrodymas. Apaštalas Jokūbas sako: „tikėjimas be darbų negyvas“ (Jok 2, 26), ir Jėzus perspėjo: „Ne kiekvienas, kuris man sako: ‚Viešpatie, Viešpatie!‘, įeis į dangaus karalystę, bet tas, kuris vykdo valią mano Tėvo, kuris danguje“ (Mt 7, 21). Tikrasis tikėjimas visuomet pasireiškia paklusnumu, štai kodėl Naujojo testamento žodis, kuris paprastai verčiamas žodžiu „tikėjimas“, taip pat reiškia ir žodį „ištikimybė“. Mūsų ištikimybė vertinama mūsų paklusnumo lygiu pagal tiesioginę Kristaus „direktyvą“: „Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta“ (Mt 6, 33).

Liūdna apie tai kalbėti, tačiau daugelis Krikščionių savo gyvenime tiek daug laiko praleidžia beprasmiškai ir pralaimėdami tik dėl vienos priežasties: nes jie nepaklūsta Dievo Žodžiui. Kai mes pirmiausia ieškome karalystės ir Dievo teisumo (Jo prioritetų), tuomet gauname tikslią kryptį ir apreiškimą, jau nekalbant apie visų mūsų gyvenimo praktiškų poreikių patenkinimą. O pasaulis dirbs pilnas nerimo ir suprakaitavęs.

Vienas iš daugelio tikinčiųjų nerimo šaltinių yra tas, kad jie, vietoj to, kad vaikščiotų Dievo Žodžio šviesoje, gyvena norėdami patys save uždegti. Jie, vietoje to, kad ieškotų Dievo karalystės tikslų, priima gyvenimo sprendimus, kurie remiasi jų pačių troškimais ir laikinomis žemiškomis priežastimis. Jeigu visi mūsų sprendimai remsis pirmiausia ieškant Dievo karalystės, visa kita bus mums pridėta – be kautynių ir stresų. Tai yra Dievo pažado iš Mt 6, 33 jėga. Žinodami kas yra mūsų Šaltinis ir Gynėjas, mes dėl nieko nesijaudinsime. Paklusnumas - tai viso ko raktas; tačiau mes privalome klausyti teisingų dalykų: Dievo valios ir Jo Žodžio.

Nėra didesnės laisvės, didesnės ramybės už tą, kuri ateina, kai mes visose sferose pasišvenčiame Viešpačiui. Neturi reikšmės, kas vyko tavo praeityje, tegul visa tai lieka užmarštyje. Dievas tave sukūrė, kad tu taptum galva o ne uodega (Įst 28, 13), savo plane Jis paskyrė, kad tu būtum aukštai, o ne žemai. Dabar laikas vaikščioti laisvėje, o laisvės esmė – paklusnumas. Sutelkdami savo dėmesį į Dievo valią, mes gauname pasitikėjimą tuo, kad koks bebūtų mūsų pašaukimas, mes, atlikdami užduotį, nesame vieniši, Jis su mumis, kur tik mes eitume (žr. Jozuės 1, 9).