Straipsniai

Ne aklas tikėjimas

Paula E. Little
2006 July 05 d.

Visiškai žinoti, ar Dievas egzistuoja, ar ne, ir koks Jis, nėra įmanoma tol, kol Jis pats neparodo iniciatyvos ir mums neatsiskleidžia. Privalome žinoti, koks Jis yra ir koks Jo požiūris į mus. Sakykime, kad mes žinome apie Jį, tačiau apie kokį? Tokį kaip Adolfas Hitleris - kaprizingą, pagiežingą, iš anksto apie viską susidariusį nuomonę ir žiaurų? Koks baisus būtų toks Dievo įsivaizdavimas!

Privalome kruopščiai ištirti istorijos horizontą, kad pamatytume, ar yra koks nors raktas į Dievo atskleidimą. Yra viena aiški detalė. Nuošaliame Palestinos kaime maždaug prieš 2000 metų tvartelyje gimė Kūdikis.

Apie Jį niekas nežinojo iki Jam sukako trisdešimt, ir tuomet Jis pradėjo viešą tarnystę, kuri truko trejus metus. Jam buvo lemta pakeisti istorijos eigą. Jėzus buvo geras žmogus ir Biblijoje pasakyta , kad “paprasti žmonės mielai Jo klausydavosi, nes Jis mokė ne kaip jų Rašto aiškintojai, bet kaip turintis galią“. (Evangelija pagal Matą 7:29)

Kas yra Jėzus? Istorija apie jį prasideda

Greitai paaiškėjo, kad Jis šokiruodavo ir stebindavo teiginiais apie save. Jis tapatino save daugiau nei su nepaprastu mokytoju ar pranašu. Jis aiškiai sakė, kad yra Dievas. Jo asmenybė tapo pagrindiniu Jo mokymo dalyku. Visų svarbiausias klausimas, kurį pateikdavo ėjusiems kartu su Juo, buvo: “O kuo jūs mane laikote?“ Kai Petras atsakė: “Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus“ (Evangelija pagal Matą 16:15-16), Jėzus nei buvo šokiruotas, nei Petrui priekaištavo. Priešingai, Jis pagyrė jį.

Jis atvirai tvirtino, ir besiklausantys buvo paveikti Jo žodžių. Todėl mes iš Rašto žinome, kad „žydai dar labiau ieškojo progos Jį nužudyti, nes Jis ne tik nepaisydavo šabo, bet ir vadino Dievą savuoju Tėvu, šitaip lygindamas save su Dievu“. (Jono 5:18)

Kitą sykį Jis pasakė: „ Aš ir Tėvas esame viena“. Tuojau po to žydai norėjo užmėtyti Jį akmenimis. Jis paklausė jų, už kurį gerą darbą jie norėjo Jį nužudyti. Jie atsakė: „Ne už gerą darbą užmušime, bet už piktžodžiavimą, kad tu, būdamas žmogus, dediesi Dievu“. (Jono 10:33)

Jėzus aiškiai patvirtino savo kaip Dievo savybes. Kai paralyžuotasis, kuris norėjo būti išgydytas, buvo nuleistas žemyn per stogą, Jėzus pasakė: „Sūnau, tau atleidžiamos nuodėmės“. Šie žodžiai sukėlė didelį sąmyšį Rašto aiškintojų tarpe, kurie svarstė savo širdyje: „Kaip jis drįsta taip kalbėti? Juk jis piktžodžiauja! Kas gi gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?!“

Lemiamą momentą, kai buvo sprendžiamas Jo gyvybės klausimas, vyriausiasis kunigas tiesiai Jo paklausė: „Ar tu esi Mesijas, Šlovingojo Sūnus?“. Jėzus jam atsakė: „Taip, aš esu. Ir jūs dar pamatysite Žmogaus Sūnų, sėdintį Visagalio dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse“.

Vyriausiasis kunigas persiplėšė drabužius. „Kam dar mums liudytojai?“ - paklausė jis. „Girdėjote piktžodžiavimą“. (Evangelija pagal Morkų 14:61-64)
Jo ryšis su Dievu buvo toks artimas, kad Jis prilygino savo asmenį su Dievo asmeniu. Todėl pažinti Jį - tolygu pažinti Dievą. (Jono 8:19; 14:7) Matyti Jį - matyti Dievą. (Jono 12:45; 14:9) Tikėti Juo - tikėti Dievu. (Jono 12:44; 14:1) Priimti Jį - priimti Dievą. (Evangelija pagal Morkų 9:37) Nekęsti Jo - tolygu nekęsti Dievo. (Jono 15:23) Pagarbinti Jį - pagarbinti Dievą. (Jono 5:23)

Kas yra Jėzus - Dievo Sūnus?

Išgirdus visus Jėzaus teiginius, kyla tik keturi galimi paaiškinimai: arba Jis buvo melagis, pamišęs, legenda arba Tiesa. Jeigu sakome, kad Jis nėra Tiesa, mes automatiškai pritariame vienam iš trijų galimų paaiškinimų, nesvarbu, ar suvokiame, ar ne.

(1) „Vienas galimas dalykas, kurį Jėzus melavo yra tas, kad sakėsi esąs Dievas. Jis žinojo, kad nėra Dievas, bet sąmoningai melavo Jo besiklausančiai auditorijai, kad pelnytų savo mokymui autoritetą“.

Labai nedaug, jeigu tokių yra, kurie rimtai laikosi tokios nuomonės. Netgi tie, kurie neigia Jo dieviškumą, pripažįsta, kad Jis buvo didžios moralės mokytojas. Jie negali suvokti, kad šie du teiginiai prieštarauja vienas kitam. Jėzus niekaip nebūtų galėjęs būti didžios moralės mokytoju, jeigu lemiamu savo mokytojavimo bei liudijimo momentu būtų sąmoningai melavęs.

(2) „Priimtinesnė, mažiau šokiruojanti galimybė yra ta, kad Jis buvo nuoširdus, tačiau pats save apgaudinėjo“.

Šiais laikais turime vardą žmogui, kuris save laiko Dievu - pamišęs. Ir šis vardas tiktų Jėzui, jeigu Jis būtų saviapgaulės, susijusios su didelės svarbos klausimu, būsenoje. Tačiau, kai pažvelgiame į Kristaus gyvenimą, nematome jokių anomalijos ir elgesio sutrikimo požymių, kuriuos matome pamišusiame žmoguje. Priešingai, mes matome didžiulį ramumą įtampos aplinkybėmis.

(3) Trečia alternatyva visoms kalboms apie Jį kaip Dievą yra legenda. Viskas, kas įvyko, buvo Jo entuziastingų pasekėjų sukurti trečiame ir ketvirtame amžiuje ir priskirti Jam žodžiai, kuriuos išgirdęs Jis būtų šokiruotas. Jeigu Jis sugrįžtų, jų išsižadėtų.

Legendos teorija modernios archeologijos dėka buvo visiškai sugriauta. Radiniai įtikinamai rodo, kad keturios Kristaus biografijos buvo parašytos Kristaus amžininkų gyvenimo laikotarpiu. Neseniai mokslų daktaras William F. Albright, pasaulyje žinomas archeologas, dirbęs Džono Hopkinso (Johns Hopkins) universitete, pasakė: „Nėra jokios priežasties tikėti, kad kuri nors Evangelija buvo parašyta vėliau nei 70 m. po Kristaus“. Papraščiausiai legendai apie Kristų Evangelijos formoje įgyti tokį tiražą ir turėti tokią įtaką, kokią ji turi nesant joje nė trupinėlio tiesos, būtų neįmanoma.

Mūsų dienomis būtų tikra fantastika kažkam parašyti Džono Kenedžio biografiją, kurioje būtų teigiama, kad jis Dievas, atleidinėjęs žmonių nuodėmes ir prisikėlęs iš numirusiųjų. Šį pareiškimą paleisti į pasaulį būtų per daug ekstremalu, nes dar yra daug žmonių, kurie pažinojo Kenedį. Legendos teorija neprilipo Evangelijos raštams vos tik išvydus dienos šviesą.

(4) Vienintelis kitas paaiškinimas yra tas, kad Jėzus kalbėjo tiesą. Nors, iš vienos pusės žiūrint, Jėzaus pareiškimai didelės svarbos nevaidina. Kalbėti nieko nereiškia. Bet kas gali daryti pareiškimus. Yra buvę kitų asmenų, kurie pareiškė esantys dievais. Aš galėčiau teigti, kad esu Dievas, ir jus galite teigti, kad esate Dievas, bet klausimas, į kurį turime visi atsakyti, yra: „Kokias turime savybes, įrodančias mūsų teiginį?“ Mano atveju jums nereiktų nė penkių minučių, kad paneigtumėte mano teiginį. Tikriausiai ilgiau netektų užtrukti atmesti ir jūsiškį. Bet, kai kalbama apie Jėzų iš Nazareto, nėra taip paprasta. Jis turėjo savybių, kurios įrodo Jo teiginį, kad Jis yra Dievas. Jis pasakė: „Jei aš nedarau savo Tėvo darbų, netikėkite manimi. O jeigu darau ir manimi netikite, tikėkite darbais, kad pažintumėte ir suprastumėte, jog Tėvas manyje ir aš jame“. (Jono 10:37-38)

Įrodymai iš Jėzaus gyvenimo

Visų pirma, Jo asmens moralė sutapo su Jo teiginiais. Daugelis bepročių namų pacientų pareiškia esantys įžymybės ar dievai. Bet jų asmeninės savybės tokių teiginių nepateisina. Bet taip nėra su Kristumi. Jis yra unikalus - unikalus kaip Dievas.

Jėzus Kristus buvo be nuodėmės. Jo gyvenimo moralė buvo tokia aukšta, kad Jis mesdavo savo priešams iššūkį paklausdamas: „ Kas iš jūsų gali įrodyti mane nusidėjus? (Jn 8:46) Stodavo tyla, netgi tada, kai Jis klausdavo tų, kurie būtų norėję surasti ydų Jo asmenybėje.

Parašyta apie Jėzaus gundymus, bet niekur nerasime apie Jo nors vienos nuodėmės išpažinimą. Jis niekada neprašė atleidimo, nors liepė taip daryti savo pasekėjams.

Nė vieno moralės nuopuolio nebuvimas Jėzaus asmenyje yra stebinantis faktas palyginus su priešinga visų laikų šventųjų ir mistikų patirtimi. Kuo arčiau vyrai ir moterys eina link Dievo, tuo dažniau jie yra sukrečiami savo pačių nuopuolių, pagedimo ir ydų. Kuo labiau žmogus artėja link šviesos, tuo daugiau jis suvokia, kaip jam reikia išvalyti savo sielą. Toks yra dėsnis paprastiems mirtingiesiems dorovės karalystėje.

Taip pat šokiruoja tas faktas, kad Jonas, Paulius ir Petras, nuo vaikystės mokyti apie nuodėmės visuotinumą, kalbėjo apie Jėzų kaip neturintį nė vienos nuodėmės: „Jis nepadarė nuodėmės ir Jo lūpose nerasta klastos“. (1 Petro laiškas 2:22)

Pilotas, net ne Jėzaus draugas, pasakė: „Ką blogo Jis padarė?“ Jis netiesiogiai pripažino Kristaus nekaltumą. Taip pat ir Romos šimtininkas, kuris buvo Kristaus mirties liudininkas, pareiškė: „Tikrai šitas buvo Dievo sūnus“. (Evangelija pagal Matą 27:54)

Antra, Kristus demonstravo savo galią gamtinėms jėgoms, kurią galėjo turėti tik Dievas, šių jėgų kūrėjas.
Jis nutildė šėlstančią vėtrą ir bangas Galilėjos jūroje. Tai padaręs, Jis išprovokavo drauge esančius valtyje su baime paklausti: „Kas gi jis toks? Net vėjas ir marios Jo klauso!“(Evangelija pagal Morkų 4:41) Jis pavertė vandenį į vyną, pavalgydino 5 000 žmonių penkiais kepalėliais duonos ir dviem žuvimis, prikėlė našlei jos mirusį sūnų ir atgaivino mirusią dukrą sielvartaujančiam tėvui. Savo senam draugui Jis pasakė: „ Lozoriau, išeik!“ ir dramatiškai prikėlė jį iš mirusiųjų. Akivaizdu, kad Jo priešai nepaneigė šio stebuklo ir bandė Jį nužudyti. „Jei taip Jį paliksime, visi įtikės Jį“, - pasakė jie. (Jono11:48 )

Trečia, Jėzus demonstravo kūrėjo galią ligoms. Jis priversdavo luošą vaikščioti, kurčią kalbėti ir aklą matyti. Kai kurie apsigimimų išgydymai nebuvo linkę į psichosomatinį gydymą. Labiausiai išsiskiriantis aklo žmogaus išgydymas yra aprašytas Jn 9 eilutėje. Nors žmogus negalėjo atsakyti klausinėtojams , patirtas stebuklas jam buvo įtikinamas. „Viena žinau - buvau aklas, o dabar regiu“, - pareiškė jis. Jis buvo pritrenktas, kad jo draugai nepripažino šio Išgydytojo Dievo sūnumi. „Nuo amžių negirdėta, kad kas būtų atvėręs aklo gimusio akis!“ - pasakė jis. (Jono 9:25, 32) Įrodymas jam buvo akivaizdus.

Ketvirta, Jėzaus aukščiausias sugebėjimas, patvirtinantis Jo dieviškumą, buvo prisikėlimas iš mirusiųjų. Penkis kartus Jis buvo užsiminęs, kad mirs. Jis taip pat užsiminė, kokia mirtimi Jis mirs, ir kad po trijų dienų prisikels ir apsireikš savo mokiniams.

Aišku, tai buvo didžiulis išbandymas. Tokį pareiškimą buvo lengva patikrinti. Arba jis įvyks, arba ne.
Ir Kristaus mokymo pasekėjai, ir priešai pripažino Jo prisikėlimą esant tikėjimo kertiniu akmeniu. Paulius, didis apaštalas, rašė: „O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas“. (1 Laiškas Korintiečiams 15:14) Visi Pauliaus argumentai rėmėsi Kristaus kūnišku prisikėlimu. Arba Jis prisikėlė, arba ne. Jeigu Jis prisikėlė, tai šis įvykis buvo labiausiai stulbinantis visoje žmonijos istorijoje.
Jeigu Jėzus yra Dievo Sūnus...

Jeigu Kristus prisikėlė, mes esame tikri, kad Dievas egzistuoja, koks Jis yra ir kaip galėtume Jį asmeniškai pažinti. Visata turi reikšmę ir prasmę, ir įmanoma asmeniškai patirti gyvąjį Dievą dabartiniame gyvenime.

Kita vertus, jei Jėzus neprisikėlė iš numirusiųjų, Krikščionybė yra tik įdomi muziejinė relikvija, nieko daugiau. Ji neturi nei objektyvaus pagrįstumo, nei realybės. Nors ir kaip norėtume, kad taip būtų buvę, jei taip nebuvo, tai tikėjimas netenka prasmės. Vadinasi, kankiniai, kurie ėjo dainuodami link liūtų, ir šių dienų misionieriai, kurie atidavė savo gyvybes Ekvadore ir Konge, nešdami gerąją prisikėlimo naujieną kitiems, tebuvo apgailėtini savo iliuzijų suklaidinti kvailiai.

Tačiau tuo metu, kai Frenkas Morisonas (Frank Morrison) darė tyrimus, atsitiko nepaprastas įvykis. Atvejis nebuvo toks paprastas, kaip jis manė. Todėl pirmasis jo knygos skyrius „Kas nurideno akmenį?“ buvo pavadintas „Knyga, kuri nenorėjo, kad ją parašyčiau“. Jame jis aprašė, kaip buvo priverstas prieš savo valią rašyti šią knygą, po to kai išstudijavo Kristaus kūno prisikėlimo iš numirusiųjų įrodymus.

Jėzaus mirties istorija

Jėzaus mirtis buvo viešai įvykdyta ant kryžiaus. Valdžia pareiškė, kad ji įvykdyta dėl Jo piktžodžiavimų. Jėzus sakė, kad tai įvyko mūsų nuodėmių atpirkimui. Po žiaurių kankinimų Jėzaus riešai ir pėdos buvo prikaltos ant kryžiaus, ant kurio Jis kabėjo mirdamas nuo lėto užtroškimo. Norint įsitikinti, kad Jis mirė, buvo kardu įsmeigta Jam į šoną.

Jėzaus kūnas buvo įvyniotas į drobulę su beveik 100 svarų kvepalų. Jo kūnas paguldytas uoliniame kapo rūsyje. 1,5 - 2 tonų akmuo su svertu buvo užridentas ties rūsio anga, nes Jėzus viešai buvo pasakęs, kad prisikels iš mirusiųjų po trijų dienų. Prie kapo rūsio sargybai buvo pastatytas romėnų kareivis. Taip pat oficialiu Romos spaudu buvo pažymėtas įėjimas į kapą, kuris deklaravo jį esant valdžios nuosavybe.
Nepaisant visų saugumo priemonių, kurių buvo imtasi apsaugoti kapą, po trijų dienų Jėzaus kūnas dingo. Liko tik drobulės. Akmuo, saugojęs įėjimą į kapą, buvo rastas netoli nuridentas nuokalnėje.

Ar Jėzaus prisikėlimas tik padavimas?

Patys pirmieji aiškinimai buvo tokie, kad mokiniai pavogė kūną. Mt 28:11-15 eilutėse turime vyriausiojo kunigo ir vyresniųjų reakcijos aprašymą, kai jie išgirsta siutinančiai mistišką žinią apie dingusį kūną. Jie duoda kareiviams pinigų ir liepia paaiškinti liaudžiai, kad kūną naktį pavogė Jėzaus mokiniai, kai sargyba miegojo. Šis prasimanymas yra tokia netiesa, kad Matas net nesivargina jo paneigti! Koks teisėjas jūsų klausysis, jei sakysite, kad tuo metu, kai miegojote, jūs žinote, kad atėjo jūsų kaimynas ir pavogė televizorių? Kas žino, kas vyksta aplinkui, kai miegate? Toks liudijimas teisme būtų išjuoktas.

Dar giliau pasvarsčius, susiduriame su psichologiškai ir etiškai neįmanomu dalyku. Kristaus kūno pavogimas visiškai prieštarautų Jo mokinių charakteriams ir viskam, ką apie juos žinome. Tai reikštų, kad jie buvo apgalvoto melo nusikaltėliai, atsakingi už tūkstančių žmonių apgaulę ir galutinę mirtį. Neįsivaizduojama, kad jeigu ir keletas mokinių būtų susimokę ir įvykdę šią vagystę, kaip jie būtų neprisipažinę kitiems Kristaus mokiniams.

Visi Jėzaus mokiniai patyrė kankinimus ir nužudymus dėl savo teigimų bei tikėjimo. Vyrai ir moterys mirtų už tai, kad kuo jie tiki yra tiesa, nors tas tikėjimas ir galėtų būti klaidingas. Tačiau jie niekada nemirtų už tai, ką žinotų esant melu. Bent jau paskutinėmis minutėmis prieš mirtį pasakytų tiesą. Ir jei mokiniai būtų pavogę Kristaus kūną ir Jis vis dar būtų buvęs negyvas, sunku būtų paaiškinti Jo tariamus pasirodymus.

Kita hipotezė yra ta, kad valdžia, žydų ar romėnų, išnešė kūną! Bet kam? Tuomet kam buvo pastatyti sargybiniai šalia Kristaus kapo? Ir kodėl tylėjo valdžia, kai apaštalai, jai girdint, drąsiai pamokslavo apie prisikėlimą Jeruzalėje? Bažnytiniai vadovai kunkuliavo iš pykčio ir darė viską įmanomą, kad sustabdytų žinios apie Jėzaus prisikėlimą iš mirusiųjų plitimą. Jie areštavo Petrą ir Joną, mušė ir gąsdino bandydami užčiaupti jiems burnas.

Tačiau buvo labai paprastas jų problemos sprendimo būdas. Jeigu valdžia būtų turėjus Kristaus kūną, būtų galėjus viešai pademonstruoti jį Jeruzalės gatvėse. Vienu užsimojimu būtų sėkmingai sutriuškinę Krikščionybę vos jai užgimus. Tai, kad jie to nepadarė, yra iškalbingas liudijimas, kad Kristaus kūno jie neturėjo.

Kita populiari teorija yra ta, kad moterys, paveiktos gilaus sielvarto, ryto rūke pasiklydo ir nuėjo ne į tą kapą. Joms pasirodę, kad Kristus prisikėlė, nes radusios kapą tuščią. Tačiau ši teorija žlunga dėl to paties fakto, kuris paneigė anksčiau paminėtą. Jeigu moterys nuėjo ne į tą kapą, tai kodėl vyriausieji kunigai ir kiti tikėjimo priešai nenuėjo į Jėzaus kapą ir nepaėmė kūno? Be to, nesuvokiama, kad jei Petras ir Jonas būtų taip pat pasiklydę, tai Juozapas iš Armatėjos, kapo savininkas, tikrai būtų išsprendęs šią problemą. Dar turėtume prisiminti, kad tai buvo privati laidojimo vieta - ne vieši kapai. Šalia nebuvo jokio kito kapo rūsio, kuris juos suklaidintų.

Taip pat buvo pateikta nualpimo teorija, kuri paaiškintų tuščią kapą. Taip manant, Kristus iš tiesų nemirė. Buvo klaidingai pranešta, kad Jis mirė. Tiesiog Jis nualpo dėl išsekimo, skausmo ir kraujo nutekėjimo. Kai buvo paguldytas vėsiame kape, Jis atgijo, išėjo iš kapo ir pasirodė savo mokiniams, kurie klaidingai pagalvojo, kad Jis prisikėlė iš mirusiųjų.

Tai modernios interpretacijos teorija. Pirmą kartą ji pasirodė aštuoniolikto amžiaus pabaigoje. Reikia pažymėti, kad toks paaiškinimas neatėjo iš antikos laikų, kada buvo ypač žiauriai atakuojama Krikščionybė. Visi anksčiausiai pasirodę raštai kategoriškai liudija apie Jėzaus mirtį.

Bet kuriam laikui įsivaizduokime, kad Kristus buvo palaidotas gyvas ir nualpo. Ar būtų įmanoma patikėti, kad Jis būtų išgyvenęs tris dienas drėgname kape be maisto, vandens, ar bet kokios priežiūros? Ar būtų turėjęs jėgų išsipainioti iš drobulių, nuridenti sunkų akmenį nuo kapo rūsio įėjimo ir daug mylių nueiti pėsčiomis turint vinimis pervertas žaizdas? Tokia teorija yra labiau fantastinė negu paprastas Prisikėlimo faktas.

Netgi vokiečių kritikas Deividas Štrausas (David Strauss), kuris be jokių abejonių tiki Prisikėlimu, atmetė šią teoriją kaip visiškai neįtikėtiną. Jis pasakė: „Neįmanoma, kad Tas, kuris būtų kątik išėjęs iš kapo, šliaužęs vos gyvas, silpnas ir sužeistas, kuriam reikėję medikų gydymo, žaizdų sutvarstymo, jėgų atstatymo ir rūpestingos priežiūros, ir kuris galiausiai pasidavęs skausmui, būtų palikęs savo mokiniams įspūdį, kad Jis nugalėjo mirtį; kad Jis buvo Gyvybės Karalius“.

Pagaliau, jei ši teorija yra teisinga, pats Kristus buvo baisaus melo bendrininkas. Jo mokiniai tikėjo ir skelbė, kad Jis mirė ir prisikėlė. Jėzus nieko nedarė, kad išsklaidytų šį tikėjimą, bet jį skatino.

Vienintelė teorija, kuri tiksliai paaiškina tuščią kapą, yra Jėzaus Kristaus prisikėlimas iš mirusiųjų.

Ką tau reiškia Jėzaus istorija

Jeigu Jėzus Kristus prisikėlė iš mirusiųjų, įrodydamas, kad yra Dievas, Jis šiandien yra gyvas. Jis nori būti daugiau nei garbinamas. Jis nori, kad Jį pažintume ir kad Jis taptų mūsų gyvenimo dalimi. Jėzus pasakė: „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiuosi: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi“. (Apreiškimas Jonui 3:20)

Velionis Karlas Gustavas Jangas (Carl Gustav Jung) yra pasakęs: „Svarbiausia šių laikų neurozė yra tuštuma“. Visi turime gilų troškimą, kad mūsų gyvenimas būtų sodrus ir prasmingas. Jėzus siūlo mums reikšmingesnį ir gausų gyvenimą, kuris įmanomas per ryšį su juo. Jėzus pasakė: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų“. (Jono 10:10)

Kadangi Jėzus mirė ant kryžiaus pasiimdamas visas žmonijos nuodėmes, dabar Jis siūlo atleidimą, pripažinimą ir nuoširdų ryšį su Juo.

Jeigu jums reikia daugiau informacijos ar vis dar turite klausimų apie Jėzų, parašykite mums elektroninį laišką.
Straipsnis paimtas iš Studentų krikščionių klubo „Agapė“ tinklapio www.kiekvienamstudentui.lt.