Pamokslai

Ką man dabar daryti?

Kenneth Copeland
2013 November 06 d.

Galbūt tai dar viena problema, kuri prisidėjo prie viso sąrašo problemų, su kuriomis jūs susidūrėte per dieną – nugaišo šuo, sugedo skalbimo mašina, vykstant į darbą nuleido padangą, jūs vėluojate ir užmiršote, kad reikia prisipilti degalų.

Arba, galimas daiktas, jus užgriuvo įvykiai, kurie yra grėsmingi jūsų ateičiai – vertybinių popierių biržos krachas, jūsų pensijų fondas tapo bevertis arba yra atakuojama jūsų santuoka.

Ką jūs darote, kai gaunate smūgių į silpnąsias vienas? Ką jūs darote, kai gyvenimo problemos suduoda jums tokį smūgį, kuris priverčia jus galvoti: „Aš tiesiog to neištversiu“ ir palieka jus su klausimu: „Ką man dabar daryti?“

Žinoma, apaštalas Paulius irgi susidurdavo su problemomis, kurios dažnai vertė jį užduoti šį klausimą. Tačiau kiekvienu atveju jis tapdavo nugalėtoju, liudydamas: „Mes visaip spaudžiami, bet nesugniuždyti; suglumę, bet nenusivylę; persekiojami, bet nepalikti; parblokšti, bet nežuvę“ (Kor 4, 8-9).

Ką mums reikia daryti, kad nuo minties „aš tiesiog to neištversiu“, galėtume pereiti prie tokios būklės, kad kaip apaštalas Paulius galėtume pasakyti: „Bet tai man nesvarbu“ (Apd 20, 24)?

Pirmasis žingsnis yra tas pats įsakymas, kurį Jėzus davė pas Jį atėjusiam Jairui, prašiusiam išgydyti jo sergančią dukrą. Dar nespėjus pas ją nueiti, Jairas gavo žinią, jog dukra numirė.

Jėzus į šią žinią sureagavo žodžiais, kuriuos Jis šiandien sako ir mums. Jis pasakė Jairui: „Nebijok, tik tikėk, ir ji bus išgelbėta“ (Lk 8, 50).

Su kuo besusidurtume mes, mūsų šalis arba pasaulis, pirmasis žingsnis, norit iš to išbristi, visuomet vienas ir tas pats: reikia sustabdyti baimę.

Nebijokite, tik tikėkite. Biblija apie tai kalba nepaprastai - viens arba du. Nuo pirmojo iki paskutiniojo puslapio šis įsakymas duodamas visur, kur baimė gali pamėginti įsibrauti į mūsų mintis ir mūsų žodžius. Visuomet pirmasis žingsnis, kurį mes turime žengti – sustabdyti baimę ir pasirinkti tikėjimą.

Kaip jūs sustabdote baimę?

Labai dažnai, kai kas nors mus netikėtai užklumpa, mes skubame pasakyti: „Dieve, kurgi Tu buvai?“ arba „Na, panašu, jog Tu nieko nedarysi... galvoju, jog viskas baigta“. Kaip tik taip sureagavo didesnė Jairo šeimos dalis.

„Jam tebekalbant, atėjo kažkas iš sinagogos vyresniojo namų ir jam pranešė: ‚Tavo duktė numirė. Nebevargink Mokytojo‘. Tai išgirdęs Jėzus tarė: ‚Nebijok, tik tikėk, ir ji bus išgelbėta‘. Atėjęs į namus, Jis neleido su savimi įeiti niekam, tik Petrui, Jonui, Jokūbui ir mergaitės tėvui bei motinai. Visi verkė ir apraudojo ją. Bet Jis tarė: ‚Neverkite! Mergaitė nemirė, o tik miega‘. Jie šaipėsi iš Jo, žinodami, kad ji mirusi. Bet Jėzus juos visus išvarė, ir, paėmęs ją už rankos, sušuko: ‚Mergaite, kelkis!‘ Jos dvasia sugrįžo ir ji tuojau atsikėlė. Jėzus liepė duoti jai valgyti“ (Lk 8, 49-55).

Iš pasiuntinio žodžių jūs galite matyti, kas užvaldė jų mintis: „Tavo duktė numirė. Nebevargink Mokytojo“.

Jeigu jūs manote, kad mirtimi apsunkinsite Mokytoją, tuomet jūs ne itin gerai Jį pažįstate. Jūs nepažįstate šio Rabbi, jei galvojate, kad Jį apsunkins blogos žinios. Tokiu atveju Jį vargina tik tai, kad jūs leidžiate save išvesti iš pusiausvyros ir pasakyti ką nors panašaus: „Na, tikriausiai, jau per vėlu“.

Kaip tik taip elgėsi Jairo giminės. Kai Jėzus atėjo į jo namus, jo šeima buvo sujaudinta – verkė ir raudojo. Jie buvo taip įsitikinę, kad šioje situacijoje Jėzus jau nebegalės padėti. Todėl, kai Jis jiems pasakė: „Neverkite! Mergaitė nemirė, o tik miega“, jie ėmė šaipytis. Kad pašalintų baimę ir sielvartą, Jėzui teko paimti į savo rankas šių namų valdymą ir visą netikinčią minią išvyti lauk. Paskui Jis tą kambarį pripildė tikėjimu ir prikėlė mergaitę.

Pagalvokite, kaip ten viskas vyko. Galima įsivaizduoti, kaip dėdė Fredas, teta Minė ir kiti išeina iš namų murmėdami: „Ir ką šis skelbėjas sau galvoja? Nejaugi Jis nežino, kad tai mano mažoji dukterėčia?“ Argi jūs nežinote, kaip viskas pasikeitė, kai Jairo šeima grįžo, o mergaitė sėdėjo už stalo ir valgė?

Jums teks susidurti su tokiais pačiais dalykais. Jūsų giminės ir kaimynai gali vadinti jus nenormaliais, kai jūs neprisijungsite prie jų negatyvių skundų, prognozuojančių niūrią ateitį. Tačiau jie neims kritikuoti, kai pamatys, kaip jūs šypsodamiesi įveikiate sunkius laikus. Atvirkščiai, jūs būsite vienas iš tų, kuriam jie paskambins kitą kartą, kai atsitiks kas nors negero.

Kol esate nepasirengę, tylėkite

Kada mes išmoksime leisti Dievui paimti mūsų namus į savo rankas ir liausimės mėginti patys jiems vadovauti? Su kuo mes besusidurtume, jeigu viską perduosime Jam, Jis paims viską. Viskas prasideda nuo to, kad mes tikėjimu visiškai atiduodame savo situaciją į Jo rankas, o paskui meldžiamės ir darome tai, ką Jis sako.

Tai reiškia, kad reikia laikyti mūsų netikinčias lūpas užrakintas ir leisti kalbėti Jo Žodžiui. Tiesiog tylėti iki tol, kol nebūsime pasirengę kalbėti.

Aš žinau, tai gali aštriai skambėti, tačiau yra labai daug kenčiančių žmonių, kurie, nekontroliuodami savo kalbos, dar labiau pasunkina savo būklę.

Mes privalome suprasti, kad kokios bebūtų aplinkybės, mes nesame pasiruošę apie jas ką nors kalbėti, kol nesiliovėme žiūrėti į save kaip į auką ir kol nepradėjome kalbėti kaip nugalėtojai, kokiais mus vadina Dievas.

Iki tol pats geriausias dalykas, ką mes galime daryti – tylėti. Ir tam reikės tam tikro Šventosios Dvasios toliaregiškumo – kokybinio sprendimo, kuris nepalieka kelio atsitraukti. Aš galėčiau taip pasakyti: mes reikia turėti atitinkamą nusistatymą.

Kažkada man tai pasakė senelis, kai aš, būdamas jaunas išsišokėlis, kartu su draugu mėginau padėti jam ravėti medvilnę. Mano kojos taip kaito, jog aš sunkiai galėjau vaikščioti, o senelis, kuris, mano manymu, buvo senas kaip Matuzalis, nueidavo iki eilės galo, pereidavo į kitą eilę ir barė mane už tai, kad aš palieku neišravėtas piktžoles. „Seneli, kaip tau tai pavyksta?“ – paklausiau aš. „Kaip tu įsigudrini mus aplenkti? Mes ravime ir dirbame su kauptuku kaip galime greitai, tačiau tu paprasčiausiai mus aplenki per visą eilę“.

-    O tave yra lengva aplenkti.
-    Kodėl?
-    Todėl, kad tu nieko sau neužsibrėži.

Kai aš tapau vyresnis, supratau, kad jis turėjo galvoje, jog aš neturėjau pakankamai ryžto, kad padaryčiau viską, kas būtina tam, kad teisingai atlikčiau šį darbą ir privesčiau jį iki galo. Aš nebuvau pasišventęs tam užsėtam medvilne žemės sklypui. Kartais mes norime gauti tikėjimo rezultatus, tačiau mes nenorime stoti ir kautis tikėjimo kovoje iki tol, kol neišryškės Dievo atsakymas. Jėzus galėjo atsiliepti į Jairo prašymą, nes jis tvirtai nusistatė tikėti ir neatsitraukė.

Ar jūs pastebėjote, kad po to, kai Jėzus liepė Jairui sutramdyti baimę, jis daugiau nepratarė nė žodžio? Jis jau buvo išsakęs savo tikėjimą, kai pasakė: „Ateik ir uždėk ant jos rankas, kad pagytų ir gyventų!“ (Mrk 5, 23).

Nuo tos akimirkos Jairas pasiryžo tikėti. Jis sekė Jėzų.

Prileisti baimę – reiškia užkrėsti tikėjimą. Ir Jairas nesirengė užkrėsti savo tikėjimo abejonių ir netikėjimo žodžiais; ir jums nereikėtų taip daryti! Jeigu jūs negalite kalbėti tikėjimo žodžių – tuomet paprasčiausiai tylėkite.

Tikėkite Meile

Jėzus liepė Jairui ne tik nebijoti. Jis pasakė: „Nebijok, tik tikėk“. Taip Jis liepia elgtis ir mums.

Tačiau kuo mes turime tikėti? Mes turime tikėti meile.

„Taip, broli Copelandai, aš žinau, kad Jis jus myli. Tačiau jūs nepažįstate manęs“. Leiskite man pasakyti jums tai, ką aš žinau. Aš žinau, kad Dievas davė kiekvienam savo gimusiam iš aukštybių vaikui „tikėjimo saiką“ (Rom 12, 3). Aš žinau, kad jei jūs esate gimę iš aukštybių (Jn 3,3 pagal Biblijos draugijos vertimą), jūs esate daugiau negu nusidėjėlis, kuriam atleista. Jūs – visiškai naujas kūrinys Kristuje (2 Kor 5, 17).

Aš taip pat (pagal Izaijo 43, 25-26) žinau, jog Dievas panaikino jūsų nuodėmes ir paskelbė, kad Jis daugiau jų nebeatsimins. Ir Jis prašė jūsų priminti Jam tai, ką jūs norite, kad Jis prisimintų. Aš jau seniai nusprendžiau, kad liausiuos Jam priminti apie savo praeitį. Atvirkščiai, aš nukreipsiu savo tikėjimą ir savo žodžius, kad priminčiau Jam, kaip Jis mane pavadino Kristuje, ir (kaip Jis pasakė savo Žodyje) kas man priklauso, kaip Jėzaus bendrapaveldėtojui.

Sunkūs laikai – tai nėra laikas priimti velnio melą, neva Dievas mėgina jus kažko išmokyti arba, galimas daiktas, jūs nusipelnėte tos prakeikimo dalies, kuri stengiasi prisitvirtinti prie jūsų kūno, jūsų lėšų bei jūsų tarpusavio santykių. Ne. Jūs norite girdėti Jo meilės žodžius jums ir Jo planą, kuris padės jums įveikti šias gyvenimo audras.

Pirmame Jono laiške 4, 18 mums pasakyta: „Meilėje nėra baimės, nes tobula meilė išveja baimę. Baimėje yra kančia, ir kas bijo, tas nėra tobulas meilėje“. Kaip jūs tobulinate meilę ir leidžiate jai užbaigti pavestą jai atlikti darbą jumyse? Jūs vykdote Jo Žodį ir esate paklusnūs tam, ką Jis sako.

Pašvęskite save meilės įsakymui, kuris parašytas Morkaus Evangelijoje 12, 30-31: „Tad mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa siela, visu savo protu ir visomis savo jėgomis (...) mylėk savo artimą kaip patį save. Nėra jokio kito įsakymo, didesnio už šiuodu“. Kai jūs tikėsite meile ir būsite klusnūs meilės įsakymui, jūs pasieksite tokį lygį, kai jokia baimė negalės įeiti. Jūs gyvensite nuolatos suvokdami Jėzaus meilę jums ir žinodami Jo pažadą bet kokioje situacijoje jums padėti.

Jūs pradėsite atpažinti mintis ir baimes, kurios priešinasi tai meilei, ir daugiau jos jūsų nebestumdys. Atvirkščiai, jūs kalbėsite: „Aš nesu varinėjamas to, ką sako žmonės arba daro velnias. Aš judu tikėjimu. Aš vaikštau tikėjimu. Aš miegu tikėjimu. Aš atsibundu tikėjimu. Aš gyvenu, judu ir egzistuoju tikėjimu Tuo, Kuris taip man įsakė“.

Kai sutramdysite baimę ir tikėsite meile, jūs išmoksite savo rūpesčius mesti ant Viešpaties (1 Pt 5, 7) ir užimsite savo poziciją pagal Psalmę 127, 2: „Veltui keliatės prieš aušrą ir vargstate ligi vėlyvos nakties. Jūs valgote vargo duoną. O savo mylimajam Viešpats duoda miegą“. Kai jūs būsite ramus Dievo meilėje, Jis įveiks visus jūsų rūpesčius. Tikėjimas visuomet prasideda ten, kur būna suprantama Dievo valia. Ir Dievas iš savo valios nedaro paslapties; Jo žinoma valia yra Jo Žodis. O mūsų reikalas – liautis priiminėti tas mintis, kurių mums nereikia priiminėti. Jeigu mums kyla bloga mintis, mes uždraudžiame jai užsilaikyti ir atsisakome duoti jai vietos mūsų prote. Mes, pasitelkę į pagalbą savo žodžius, valdome savo mintis. Ir atvirkščiai. Lygiai taip pat mes priimame neteisingas mintis, išsakydami abejones ir netikėjimą. Kalbėdami pagal Dievo Žodį, mes priimame Jo mintis.

Kai esame pasirengę kalbėti

Kaip yra laikas, kai kokioje nors probleminėje situacijoje reikia tylėti, taip yra laikas, kai reikia kalbėti. Tai laikas, kai mes priėmėme teisingą sprendimą savo mąstymą pakeisti Jo mąstymu.

Kaip mes tai darome? Kreipdamiesi į Dievo Žodį ir kalbėdami tai, ką Jis pasakė. Imkite Jo mintį ir ją sakykite; ir sakykite ją tol, kol tapsite patyrusiais šioje srityje. Galiausiai Dievo Žodis gausės jūsų širdyje ir ims kalbėti jūsų lūpomis taip, kad net nereikės, priimant sprendimus, apie tai susimąstyti.

Taigi, štai – raktas. Taip darykite ne tik iki tol, kol vertybinių popierių birža stabilizuosis, kad paskui vėl maitintumėtės tuo, ką kalba masinės informacijos priemonės. Tai tik išsekintų jūsų tikėjimą, ir jūs išgyventumėte asmeninį finansinį krachą, nepriklausomai nuo to, ar vertybinių popierių birža jį taip pat patirtų ar ne. Toliau maitinkitės tikėjimo Žodžiu ir gerai vykdykite meilės įsakymą.

Tobula vieta pergalei

Galimas daiktas, jog situacija, su kuria jūs dabar susidūrėte, yra viena iš tų, kurias mes jau paminėjome. Galbūt, tai tokia situacija, kuri per paskutines savaites ar mėnesius pagerėjo arba pablogėjo. Arba, galimas daiktas, jog tai kol kas dar yra ateityje.

Kaip ten bebūtų, išeitis yra. Ir kai jūs elgsitės taip, kaip mes kalbėjome, jūs ne tik žinosite, ką daryti, bet tiksliai žinosite, kur jūs esate, t.y. kad jūs esate tobuloje vietoje.

Jūs esate tobuloje vietoje tam, kad galingas visų amžių finansinis Genijus – aukso ir visų piniginių formų Kūrėjas – galėtų pasireikšti jūsų gyvenime ir situacijoje. Nuo tos akimirkos, kai jūs sutikote su Juo gyventi Dievo sistemoje (kuri nėra įtakojama šio pasaulio permainų ir nepastovumo), jūs esate tobuloje vietoje, kad laimėtumėte pergalę.

Užimkite savo vietą, kaip nugalintis pasaulį tikintysis, laimintis gyvenime Jo pergalę, nugalintis velnio mėginimus per baimę sužlugdyti jus ir jus supančius žmones. Pradėkite veikti savo tikėjimu. Sutramdykite baimę ir tik tikėkite. Jūs tapsite visaapimančiais. Jūs išsikapstysite iš šių finansinių spąstų, iš šios ligonininės palatos, iš šios šeimyninės situacijos. Jūs iškapstysite ir išeisite laisvas.

Kristuje jūs nesate auka. Jūs – esate nugalėtojas!