Straipsniai

Kentėjimai: žmogus, pasaulis ir Dievas

Aleksandr Byčkov
2013 November 04 d.

Viena iš pasaulio, kuriame mes gyvename, realijų yra kentėjimai. Labai gaila, bet šiame pasaulyje  ne viskas yra taip gerai, kaip mums norėtųsi. Dažnai tenka girdėti visai nepaguodžiančias naujienas. Tokių pranešimų nemažai ir, deja, mes jau pripratome prie jų. Mes patiriame savo gyvenime įvairius kentėjimus, kartkartėmis susiduriame su žiaurumu bei neteisybe. Ir ne vien tik su jais. Mes ir mūsų artimieji sergame, nusiviliame pačiose įvairiausiose mūsų gyvenimo srityse.

Kad egzistuoja kentėjimai – faktas, ir su tuo reikia išmokti gyventi. Žmogus, kaip mąstanti ir kūrybiška būtybė, noromis nenoromis turi rasti savo pasaulėžiūroje tinkamą vietą kentėjimams. Kaip visa žmonija, taip ir atskiras žmogus, kažkaip prie jų pripranta, mokosi juos priimti, jiems pasipriešinti arba paprasčiausiai su jais susitaikyti. Tačiau kiek yra teisinga viena ar kita reakcija? Kaip reikėtų suprasti kentėjimus ir reaguoti į juos, kad mūsų pasaulėžiūra liktų nuosekli ir mes galėtume juos išgyventi, patirdami minimalius nuostolius arba netgi, galimas daiktas, gauti iš jų naudos?

Tikinčiam žmogui, savo asmeniniame gyvenime arba savo aplinkoje susiduriančiam su kentėjimais, negandomis, neteisybe, iškyla kita problema: kaip susieti šią tikrovę su savo tikėjimu į Dievą? Šiame straipsnyje pamėginsiu trumpai pateikti savo pamąstymus apie kentėjimų egzistavimo priežastis, apie Dievo požiūrį į juos ir apie tai, kaip mes turėtume suprasti kentėjimus.

Kodėl egzistuoja kentėjimai?

Atsakyti į klausimą, kodėl pasaulyje egzistuoja kentėjimai ir blogis, viena vertus, paprasta, o, kita vertus – nelabai. Paprasta, jeigu jų ieškosime pačiame pasaulyje, kokį mes jį pažįstame ir matome. Ten gyvena žmonės, kurie turi valią ir kurie gali įvairiai elgtis. Tai, kas vyksta pasaulyje, priklauso nuo žmogaus, kuris pats save vadina „pasaulio karaliumi“. O jei tas žmogus nebūtinai yra geras, išmintingas ir teisingas, o atvirkščiai – piktas ir egoistiškas, tuomet visa tai atsispindės pasaulio įvykiuose. Jeigu nuodėmingų žmonių širdyse tarpsta godumas, neapykanta, gašlumas, tuomet suprantama, jog tai išvirs į vagystes, kyšininkavimą, žmogžudystes, prievartavimą, prostituciją ir kitas blogybes.

Kita vertus, žmonės kenčia dėl ligų, stichinių nelaimių, nelaimingų atsitikimų ir kitų dalykų. Kartais panašios negandos taip pat kyla dėl žmogaus veiklos ir nuodėmingumo. Pavyzdžiui, autoavarijos, AIDS ligos išplitimas, dirbtinai sukeltas badas, technologinės katastrofos ir t.t. Tačiau yra ir nuo žmogaus nepriklausančios priežastys: cunamiai arba uraganai, kurie pasiglemžia tūkstančių žmonių gyvybes, sausra ir nederlius, ligų epidemijos. Vienaip ar kitaip šie reiškiniai yra sąlygoti natūralių augmenijos ir gyvūnijos pasaulio gamtos dėsnių.

Ar Dievas dalyvauja kentėjimuose?

Ir vis dėlto, jeigu kentėjimai neturėtų kitų priežasčių, kaip tik piktos žmogaus širdies bei aklų gamtos kaprizų, tai gyventi ir taikytis su jais būtų ganėtinai nelinksmas dalykas. Mūsų, žmonių, kurių širdyse yra „religijos sėkla“, tokios kentėjimų priežastys visiškai negali patenkinti. Žmonės, kurie tiki Dievo egzistavimu, visai pagrįstai kaip tik Jam užduoda klausimus. Atrodytų, jog artimo gyvybę nusinešė akla stichija, tačiau klausimas užduodamas Dievui. Atrodytų, jog kaprizingi darbdaviai nuolat atsisako duoti žmogui taip reikalingo jam darbo, tačiau jis klausimus užduoda ne jiems, o Kūrėjui.

Ir iš tiesų, Šventasis Raštas mus moko, jog Dievas yra dangaus ir žemės Kūrėjas, ir šis Dievas yra Visatos Karalius ir Valdovas bei įstatymų davėjas. Ir vadinasi, galų gale, Jam ir yra adresuojami mūsų klausimai. Daugelis šalių turi prezidentus, kurie yra konstitucijos garantas arba yra atsakingi už tai, kad šalyje veiktų įstatymai. Ar ne daugiau Dievas atsakingas už tai, kad tarp Jo kūrinių veiktų nustatyti įstatymai? Ir tuomet iškyla klausimai: kaip Dievas žiūri į mūsų kentėjimus? Koks Jo vaidmuo juose? Ar mano kentėjimų priežastys, slypi Dieve?

Už ką? Ar aš kenčiu teisingai?

Žmogaus širdyje šis klausimas gan greitai yra išreiškiamas tokia paprasta fraze: „Už ką?. Ką aš padariau, kad taip man atsitiko? Kuo aš neįtikau Dievui, kur nusižengiau Jo įstatymui, kodėl su manimi vyksta tokie dalykai, kokie vyksta?“ Tai nėra naujas klausimas. Žmonės jį užduodavo seniai, tarp jų ir Biblijos personažai. Net ir Kristaus mokiniai, pamatę aklą žmogų, Jo paklausė: „Rabi, kas nusidėjo, - jis pats ar jo tėvai, - kad gimė aklas?“ (Jn 9, 2).

Jeigu mes tikime, kad Dievas, kuris valdo pasaulį, yra teisingas, tai mes turime tikėti ir tuo, kad Jis daro teisingus sprendimus, t.y. kad mus arba kitus žmones teisingai ištinka kentėjimai, o taip pat, jog mes neveltui stengiamės gyventi taip, kaip mums liepia sąžinė. Mes tikime, kad pasaulyje turi būti teisybė, t.y. jog teisiesiems turi būti atlyginta, jie turi būti apsaugoti nuo negandų, o blogieji, atvirkščiai, turi būti teisingai nubausti.

Taip pat ir Biblija patvirtina, jog egzistuoja tokia koreliacija. Pranašas sako: „Kodėl žmogus skundžiasi, baudžiamas dėl savo nuodėmių?“ (Raud 3, 39); išminčius sako: „Nors nusidėjėlis ir šimtą kartų nusikaltęs, ilgai gyventų, tačiau aš žinau, kad tie, kurie bijo Dievo, tikrai patirs gera. Bet nedorėliui nebus gerai ir netruks ilgai jo dienos, kurios tėra tik šešėlis, nes jis nebijo Dievo“ (Ekl 8, 12-13); „Nusidėjėlius persekioja nelaimės, o teisiesiems atlyginama gėrybėmis“ (Pat 13, 21).

Ar viskas taip paprasta?

Ir vis dėlto, realiame gyvenime, tokia koreliacija toli gražu ne visuomet yra akivaizdi. Biblinis kankinys kalba: „Kodėl nedorėliai gyvena iki senatvės ir yra kupini jėgos?“ (Job 21, 7). Taip pat baisisi ir išminčius: „Per savo beprasmes dienas mačiau, kaip teisusis žūva savo teisume, o nedorėlis ilgai gyvena, darydamas pikta“ (Ekl 7, 15). Mūsų Gelbėtojas Jėzus Kristus, kai kartą išgirdo papasakotą baisią istoriją apie žmones, kurie buvo žiauriai valdžios nužudyti, pasakė, kad jie nebuvo nuodėmingesni už visus kitus (Lk 13, 1-5).

Mes patys ne kartą buvome mūsų protui nesuvokiamų įvykių liudininkai; tuos įvykius sunku sutalpinti mūsų teisingumo supratime. Rodos, geras žmogus, neblogesnis už kitus, dar už daugelį ir geresnis, o staiga jį ištinka nelaimė. Vis dėlto, galimas daiktas, pasaulyje nėra teisybės? Vis dėlto, galbūt Dievas nesielgia teisingai, ir todėl net pas Dievą neverta ieškoti teisybės. Tačiau, vietoje to, Biblija mus ragina pripažinti, jog „Mano mintys yra ne jūsų mintys ir mano keliai – ne jūsų keliai, - sako Viešpats. – Nes kiek dangūs yra aukščiau už žemę, tiek mano keliai aukštesni už jūsų kelius ir mano mintys – už jūsų mintis“ (Iz 55, 8-9). Kai mes mėginame išspręsti kentėjimų problemą, visų pirma, verta pripažinti tarp mūsų ir Dievo didžiulį atstumą, ir dėl to būti nuolankiems.

Mūsų sutrikimo priežastis. Ar galima paprastai vertinti nuodėmę?

Nors mums ir sunku rasti tiesioginį ryšį tarp žmonių nuodėmės, kaltės ir kentėjimų, tačiau vis dėlto teisinga besąlygiškai juos laikyti kentėjimų priežastimi. Nes jeigu kas nors nekaltai kentėtų, mes negalėtume pripažinti, jog pasaulį valdo teisingas ir geras Dievas, negalėtume susižavėję sušukti: „Visagalis mums nepasiekiamas; Jis galingas jėga, tiesa ir teisingumu, Jis (nieko) neišnaudoja“ (Job 37, 23). Be to, kaip tik per nuodėmę atėjo į pasaulį mirtis, su kuria, suprantama, yra didesnės žmonijos kentėjimų dalies ryšys.

Taigi, kodėl mums taip sunku išaiškinti ryšį tarp kentėjimų ir nuodėmės bei kaltės? Kodėl jis mums ne visada yra akivaizdus? Viena iš priežasčių, dėl kurios žmogui keblu jį išaiškinti, yra  iškreiptas žmogaus supratimas apie nuodėmę, jos baisumą, jos platų mastą ir apie jos sukeltą kaltės dydį. Žmonės paviršutiniškai vertina nuodėmę ir dažniausiai savęs nelaiko jau taip labai kaltais prieš Dievą. Galimas daiktas, jie save lygina su kitais žmonėmis, ir bendrame fone atrodo ne blogiau už kitus. Tokiu būdu, jie nuodėmę vertina žmogišku matu. Tačiau tas faktas, kad Dievas nubaudė pirmųjų žmonių nuodėmę mirtimi, akivaizdžiai parodo, jog toks požiūris yra labai lengvabūdiškas.

Čia derėtų prisiminti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kentėjimus, kuris prisiėmė sau žmonių nuodėmes. Kaip tik Golgotos kryžius yra ryškiausias žmogaus nuodėmės baisumo ir žmogaus kaltės gilumo liudijimas. Todėl visais atvejais, kai nuodėmingas žmogus kenčia, jis negali skųstis ir priekaištauti Dievui. Jis turi įsiklausyti, ko moko pranašas: „Kodėl žmogus skundžiasi, baudžiamas dėl savo nuodėmių?“ (Raud 3, 39). Tad juo labiau Golgotos kryžius, ant kurio Dievo Sūnus užnešė visą Dievo teismo sunkumą ir su juo susietus kentėjimus, jokiu būdu negali leisti, kad paliktų vietos žmogiškoms nuoskaudoms prieš Dievą.

Kita problema tai iškreiptas, klaidingas Dievo teismo supratimas. O žmogau, „ar Jis turėtų atlyginti pagal tavo supratimą?“ (Job 34, 33). Šis supratimas yra klaidingas ir dėl to, kad visi žmonių pamąstymai yra be išlygų persunkti egoizmo ir išdidumo. Žmonės labai nuolaidūs sau ir griežti kitiems, įsimylėję save, ir atvirkščiai, lengvai pyksta ant kitų. Todėl savo atžvilgiu jie laukia supratimo ir ypatingo nuolaidumo, o kitų atžvilgiu – greito, griežto ir teisingo teismo. Tačiau Dievas atlygina ne pagal žmonių supratimą, ir dėl to teismas netampa mažiau tikras ir teisingas. Viena vertus, Dievo teismas yra aukščiau žmogaus supratimo, kita vertus, žmogaus supratimas per daug sugadintas egoizmo ir savimeilės, kad adekvačiai suvoktų Dievo nuosprendį.

Teisingas Dievo teismas ir Jo didelė kantrybė

Aptarsime keletą pastabų dėl Dievo teismo. Visų pirma, jis vyksta pakankamai aiškiai, atmokant nedoriesiems ir atlyginant teisiesiems. Psalmistas sako: „Viešpats apsireiškia, teismą surengia. Nedorėlis įsipainioja į savo rankų darbą“ (Ps 9, 16). Vienas piktas žmogus, kai jį ištiko nelaimė, pripažino: „Kaip aš dariau, taip ir Dievas man atlygino“ (Teis 1, 7). Kitame tekste dievobaimingas Izraelio karalius sako: „Todėl man atlygino Viešpats pagal mano teisumą, pagal mano rankų švarumą Jo akyse. Gailestingam Tu pasirodai gailestingas, tobulam – tobulas, tyram Tu pasirodai tyras, su sukčiumi elgiesi suktai“ (Ps 18,24-26). Tas pats karalius užtikrina: „Tada žmonės sakys: ‚Tikrai, atpildą gauna teisusis! Tikrai yra Dievas, teisėjas žemėje!‘” (Ps 58, 11).

Tačiau ne visuomet taip vyksta, juk šioje žemėje teismas nėra galutinis. Yra ir kitas teismas, apie kurį Laiške hebrajams parašyta: „Ir kaip žmonėms skirta vieną kartą mirti, o po to teismas“ (Hbr 9, 27). Jeigu ne visiems šioje žemėje yra atlyginta pagal nuopelnus, tai tas bus padaryta paskutinio teismo metu. Išminčius sako: „Kadangi nuosprendis už piktus darbus ne tuojau įvykdomas, todėl žmonių širdys yra visiškai atsidavę daryti pikta. Nors nusidėjėlis ir šimtą kartų nusikaltęs ilgai gyventų, tačiau aš žinau, kad tie, kurie bijo Dievo, tikrai patirs gera“ (Ekl 8, 11-12). Taigi, kai mes matome vykstantį teismą žemėje, tai turėtume prisiminti Dievą teisėją ir Baisų amžinąjį teismą, kuris įvyks vėliau. Galbūt jis dar nevyksta, tačiau reikia būti tikram, kad šis teismas įvyks.

Bet kuriuo atveju mes privalome prisiminti Dievo – Teisėjo teisingumą ir mokytis Jo akivaizdoje būti dievobaimingiems. Viešpats Jėzus Kristus nepaaiškino, kodėl tie, o ne kiti žmonės buvo nužudyti ir nukentėjo dėl nelaimingo atsitikimo (Lk 13, 1-5), tačiau Jis ragino žmones, kurie tai matė ir pasibaisėjo, atgailauti: „Bet jei neatgailausite, visi taip pat pražūsite“. Čia mes matome Dievo gailestingumo ir didžios kantrybės pasireiškimą mums, nes teisingas ir griežtas teismas šioje žemėje vyksta nepilnai. Viešpats maloningai duoda mums laiko atgailauti. Duoda kaip mums, taip ir kitiems žmonėms.

Kentėjimų nauda. Mūsų reakcija

Taigi, viena vertus Viešpats, duodamas žmonėms laiko atgailai, sulaiko savo teismus. Kita vertus, per kentėjimus Jis mus nukreipia prie savęs. Labai gaila, kad žmonės, jei jų gyvenime viskas normalu, lengvai įpuola į kvailą pasitenkinimą savimi ir nerūpestingumą. Jie tampa panašūs į patarlės turtuolį, kuris sakė: „Siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems amžiams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksminkis!” (Lk 12, 19). Todėl kenčiant, Dievas mus ragina atsibusti iš tingumo ir pasitenkinimo savimi bei ieškoti išgelbėjimo: „Žmogus baudžiamas skausmais savo lovoje, visi jo kaulai apimti stipraus skausmo, (Dievas tai daro) norėdamas išgelbėti jo sielą, kad jis matytų šviesą ir gyventų“ (Job 33, 19. 30). Gerai apie tai pasakė K.S. Luisas: „Dievas kreipiasi į žmogų Meilės šnabždesiu, o jeigu jis negirdi – Sąžinės balsu. Jeigu žmogus negirdi sąžinės balso – tai Dievas kreipiasi į jį per kentėjimų ruporą“.

Kentėjimai turi pamokomąją funkciją. Viešpats mus moko ir pataiso per kentėjimus taip, kaip tėvas rykšte auklėja savo vaikus. Išminčius sako: „Mano sūnau, nepaniekink Viešpaties bausmės ir nenusimink Jo baramas“ (Pat 3, 11), ir dar: „Geriau liūdėti negu juoktis, nes liūdnas veidas daro širdį geresnę“ (Ekl 7, 3). Mes taip įprantame juoktis ir linksmintis, kad atrofuojasi žymiai subtilesnės ir puikesnės mūsų sielos savybės. Kentėjimai mums padeda jas susigrąžinti.

Taigi, mūsų pačių arba mūsų artimųjų kentėjimų metu, mes turime nuolankiai pažinti Dievą – Teisėją, dievobaimingai atgailauti dėl mūsų nuodėmių, ieškoti Jo išgelbėjimo bei nuo visokio purvo išvalyti savo širdis. Tačiau tai dar ne viskas. Tuo metu mes neturime murmėti, bet prisiminti Dievo gerumą.

Nejaugi kiekvieną dieną, kiekvieną minutę mes mažai matome gerumo iš Dievo? Mums pateka Jo saulė. Jis mus maitina ir šildo, Jis mums suteikia išminties ir džiugina mūsų širdis. Dar daugiau, Jis gailestingai mums siūlo amžinąjį išganymą Kristuje. Mums jokiais būdais negalima stovėti Dievo teisėjų pozoje, bet vietoj to reikėtų prisiminti apie Jo malonę ir teisingumą, garbinti Jį ir jausti pagarbią baimę Jo akivaizdoje.

Baigiamasis žodis

Kentėjimų priežastys – Dievo kūriniai, gamtos dėsniai ir žmogaus valia. Negalima sumažinti žmonių atsakomybės, jeigu jie savo neteisingais veiksmais priverčia kentėti kitus ir kenčia patys. Kita vertus, negalima ir paneigti Dievo dalyvavimo kūrinių kentėjimuose, juk kitaip mes neigtume Dievo apvaizdą bei numatymą ir patys iš savęs atimtume paguodą kentėjimuose.

Be to, mes neturime murmėti prieš Dievą, bet pripažinti, kad, viena vertus,  kentėjimų negalima laikyti nepelnytais, neteisingais, o, kita vertus, būtinai turime pripažinti Dievo išmintį ir malonę net tuomet, kai mus ištinka kentėjimai.

Ne visuomet mes galime matyti aiškaus ryšio tarp nuodėmių ir kentėjimų, ir todėl mes turime išlikti nuolankūs bei išmintingi. Vis dėlto mes turėtume mąstyti apie žmogaus nuodėmės ir kaltės už nuodėmę rimtumą, o taip pat apie veikiai įvyksiantį Dievo teismą. Viena vertus, mes turime juo guostis, kita vertus – jam ruoštis. Kenčiant reikia ieškoti Dievo ir Jo išgelbėjimo bei apvalyti savo širdį. Tuo tarpu, pati didžiausia nedorybė – kentėjimuose užmiršti apie Dievo malones. Tegul viskas, kas vyksta su mumis ir mūsų artimaisiais, padaro mus dievobaimingais Jo akivaizdoje: „Dievas daro tai, kad žmonės Jo bijotų“ (Ekl 3, 14).