Straipsniai

Misionieriai – unikali žmonių „padermė“

Clint Archer
2013 November 02 d.

Monžu – senoviškas ypač pavojingos Alpių perėjos, jungiančios Šveicariją su Italija, pavadinimas. Ištisus amžius, besistengdami įveikti perėją, ten pražuvo tūkstančiai keliautojų. Kada netikėtai kildavo pūga, žmonės, neturėdami jokios priedangos ir nieko negalėdami įžiūrėti baltame rūke, išklysdavo iš kelio ir galiausiai žūdavo nuo šalčio.  

Tačiau XVIII a. mirčių skaičius šioje kalnų perėjoje smarkiai sumažėjo. To priežastis nebuvo koks nors sėkmingas technikos išradimas. Nepasikeitė taip pat ir klimatas. Žmonės vis dažniau išvengdavo mirties ypatingos šunų veislės dėka. Ši stebuklinga veislė sugebėjo orientuotis pačiame tirščiausiame rūke, išgyventi esant labai žemoms temperatūroms ir turėjo nepaprastą gebėjimą surasti pūgoje pasiklydusius žmones.

Monžu perėja buvo pavadinta šventojo Bernardo Monžu, kuris netoli perėjos įkūrė vienuolyną, garbei. Visiškai suprantama, kad greitai šunis taip pat „kanonizavo“ ir ėmė vadinti „šventaisiais bernardais“ - senbernarais.

Per daugiau nei du šimtus metų Monžu perėjoje šunys išgelbėjo per 2000 „paklydusių sielų“. Daugybė žmonių išvengė baisios mirties ledo gniaužtuose. Kai senbernaras surasdavo paklydusį žmogų, jis išgelbėdavo sušalusį keliautoją paprastu, bet efektingu būdu. Naudodamasis savo nepaprasta uosle, šuo prasibraudavo prie nukentėjusiojo, ant kaklo nešdamas duonos ir originalią statinaitę degtinės. Pasistiprinęs keleivis galėjo neskubėdamas sekti paskui šunį, kuris savo plačia krūtine ryžtingai praskrosdavo sniegą, tokiu būdu paklydusiam pramindamas kelią į vienuolyną.

Šunų – gelbėtojų veislė – vykusi metafora tai ypatingai krikščionių kohortai, kurie visą savo laiką pašventė misionieriškai tarnystei. Ši tikinčiųjų „padermė“ turi unikalų dvasinį atkaklumą, ištvermę, ypatingus gabumus „užuosti“ dvasinius ir fizinius žmonių poreikius, praktiškai savo pavyzdžiu mokydami ir „išvesdami“ iš pražūtingų pinklių į gelbėjančią tiesą. Misionieriai pripažįsta, kad jie patys yra bejėgiai išgelbėti paklydusią sielą, tačiau gali jai „duoti gyvybės eleksyrą“ – Evangelijos žinią.

Misionieriai – tai tie vyrai ir moterys, kurie niekuomet nesitaiksto su esančia padėtimi, tuo dvasiniu miegu, kuris dažnai prasiskverbia į vietinės bažnyčios gyvenimą. Jie nuolatos jaučia uždegantį Didžiojo Pavedimo kvietimą – skelbti pasaulyje Evangeliją.

Misionierius Ch. Stadd šią mintį išreiškė tokiais žodžiais: „Daugelis linkę gyventi arti varpų gaudesio, o aš noriu gelbėti žūstančius prie pačių pragaro vartų“.

Mūsų laikais pasaulio žmonės blaškosi kaip skruzdėlės, kurdami savo respektabilias tėvonijas ir darydami jomis įtaką kitiems. Kompanijos susijungia ir stambėja. Gyventojai auga ir gausėja. Imperijos užgrobia naujas teritorijas ir pretenduoja vis daugiau jų užkariauti. Bendruomenės vystosi su vis didėjančiu ryžtu siekdamos gerovės. Ir visame šiame sąmyšyje tyliai ir nepastebimai yra skelbiama Dievo karalystė. Tai dvasinė tikrovė. Tai tas, ką mes vadiname misionieriškumu. Tai tas, apie ką kalbėjo Kristus Mt 6, 10; 28, 18-20 ir Lk 17, 20-21. Ir apie ką rašė apaštalas Paulius Ef 6, 12.

Misija – tai ne kas kita, kaip kova su nematomomis nuodėmingomis blogio tamsybės jėgomis, revoliucinis, organizuotas jų užpuolimas. Tai legionų krikščionių – karių kova, šturmuojant šėtono tvirtoves, kad išplėstų Dievo karalystę ir jos dvasinę valdžią pasaulyje. O vietinės bažnyčios – tai bastionai, kurie gina Dievo darbą. Bažnyčios yra dvasinių ginklų kalvės, kareivinės, kuriose ruošiami kariai – vyrai ir moterys, pasirengę mirti, kad visoje žemėje paskelbtų Dievo vardą.

Nuo to laiko, kai Paulius gavo pavedimą skelbti Evangeliją pagonims, jo gyvenimo kelias buvo pažymėtas nuolatiniais išmėginimais. Žūstantiems nusidėjėliams jis tapo „šventuoju bernardu“. Jis tapo pavyzdžiu tiems būsimiems krikščionims, kurie verčiau pasirenka aktyviai skelbti Evangeliją, negu gyventi ramų ir sėslų gyvenimą.

Suprantama, kad visi nuoširdūs krikščionys trokšta, jog visoje žemėje būtų skelbiama Dievo šlovė, kad būtų skelbiama gelbstinti žinia apie Jėzų Kritų. Tačiau tik kai kurie, skatinami postūmio eiti, dega troškimu dalyvauti šioje misijoje.

O koks jūsų vaidmuo? Prašykite Dievo, kad Jis jums atskleistų, kokia yra jūsų misija. Ar tapti „šventuoju bernardu“, kuris tolimuose kraštuose gelbsti žmones iš „mirties pinklių“, ar tuo, kuris padeda misionieriams maldomis ir lėšomis?

Dėkokite Dievui, kad dar yra vyrų ir moterų, kurie girdi aiškų Dievo pašaukimą šturmuoti pragaro vartus užjūrio žemėse. Dėkokite už daugelį tų, kurie palaiko šiuos misionierius ir daro įmanomą jų darbą.

Parengta pagal www.thecripplegate.com