Pamokslai

Apie religinius tuščiakalbius

Charles Spurgeon
2013 October 26 d.

Žmogus, turintis itin tuščią galvą, paprastai laiko save žinovu, o labiausiai tikėjimo dalykuose. Iš visų protingiausiais save visuomet laiko tie, kurie mažiausiai išmano. Nemokšiškumas yra jų išpuikimo motina ir jų priešgyniavimo maitintoja. Ir nors dažnai jie vos moka skaityti, tačiau apie visus reikalus sprendžia su tokiu veidu, lyg visa pasaulio išmintis tilptų ant jų piršto galiuko. Tik paklausykite, ką jie kalba apie paskutines pamaldas ir apie išklausytą pamokslą; ir jeigu jūs anksčiau nežinojote, kaip galima žmogų sudraskyti į gabalus, tai netrukus sužinosite.

Tokie žmonės mato klaidas ten, kur jų visai nėra, ir jeigu yra kokios nors problemos, tai jie, be abejo, padarys iš musės dramblį. Visa jų išmintis gali tilpti kiaušinio lukšte, tačiau jie, kaip tikri išminčiai, pasveria pamokslą ant savo nuomonės svarstyklių. Jeigu pamokslas buvo pagal jų skonį, jie ims jį be saiko girti; tačiau jeigu jis jiems buvo prieš plauką, jie urzgia, loja ir inkščia, kaip ežį pamatę šunys.

Išmintingi žmonės yra panašūs į sodo medžius: jie stovi vienas nuo kito per geroką atstumą; ir jei tokie žmonės tarpusavyje kalba apie pamokslą – jų malonu klausytis. Tačiau daugiakalbiai kvailiai, apie kuriuos aš kalbu, tuščiai judina savo neišmaningas smegenis, ir jų plepėjimas toks pat tuščias, kaip žąsų gagenimas ganykloje.

Iš maišo galima išpilti tik tai, kas jame yra, bet kadangi jų terba tuščia, tai iš jos jie gali ištraukti tik vėją. Labai galimas dalykas, kad ir pamokslininkai, ir jų pamokslai yra netobuli, nes ir geriausiame sode auga piktžolės, o rinktiniuose grūduose pasitaiko raugių; tačiau šie piktžodžiautojai, norėdami parodyti savo gilų pažinimą, ieško trūkumų ir visus juodina. Prieš duodami liežuviui pailsėti, jie apgailestauja bent dėl to, jog žolė nėra mėlyna ir kad dangus dar neišbaltintas kalkėmis. Vienai šių didžiųjų kritikų kategorijai priklauso pasipūtę nemokšos, kurie mano esą labai stiprūs mokyti. Kategoriškai ir labai pasitikėdami savimi jie po kaulelį išnarsto išgirstą pamokslą. Tas, kuris nieko nežino, nusimano apie viską; todėl jie yra besaikiai tuščiakalbiai.

Pagal jų valandas turi būti nustatyti visi (net ir saulės) laikrodžiai; bet koks nesutikimas su jų nuomone tik įrodo kitaip manančio paklydimą. Pamėginkite su jais pasiginčyti ir tuoj pat užvirs jų katilas; iš jų išgirsti dalykišką patarimą taip pat sunku, kaip smėlio krūvoje rasti cukraus kruopelytę. Jie surinko į buteliuką visą tiesos jūrą ir nešiojasi ją savo berankovio kišenėje. Jie išmatavo Dievo gailestingumo dydį ir pažymėjo mazgeliais visas Jo atleidžiančios meilės ribas; o kas dėl paslapčių, į kurias nori pažvelgti angelai, tai jie jas matė, kaip berniukai mugės panoramoje. Visiškai neturintys kuklumo ir ėmę dėtis protingesniais už savo mokytojus, jie užšoka ant eiklaus žirgo ir drąsiai peršoka per visus „septyniais antspaudais užantspauduotus“ Rašto tekstus, kurie prieštarauja jų teiginiams. Jeigu panaši nelaimė ištinka tikrai tikinčius žmones, tai tenka sielotis, nes musės gali sugadinti net ir švarų indą;  bendraudamas su panašiais žmonėmis mokausi kantrybės, kaip su savo sena kumele, kuri yra puikus arklys, nepaisant to, kad kartais suglaudžia ausis ir ima dairytis atgal.

Bet dar yra ir pasibjaurėtinų pagyrūnų rūšis, kurie turi vien tik spyglius ir neturi medaus; turi botagą, bet neturi šieno, turi šaukštą, bet neturi taukų. Šie žmonės tik tą ir veikia, kad nuo ryto iki vakaro plūsta viską, ko nesugeba įžiūrėti per savo akinius. Jeigu jie panorėtų prie savo tuščių žodžių srauto pridėti bent saujelę teisaus gyvenimo, tai dar juos galima būtų pakęsti; tačiau jie nesirūpina panašiais dalykais; iš tokių išminčių negalima tikėtis jokios naudos. Jie save laiko dangiškais sarginiais šunimis, saugančiais Dievo namus nuo piktadarių ir plėšikų, t.y. nuo tų, kurie nepripažįsta jų gudrių kalbų; jeigu jie sudraskys avytę arba suktumu susigaus vieną kitą porą triušių, tai kam užteks ryžto juos pasmerkti? Šie (kaip jie save vadina) „mylimieji Dievo vaikai“,  nuolatos yra užsiėmę savo mokslo grynumu ir, jei jų gyvenime atsiranda įtrūkis, tai argi jie kalti, kad neįmanoma visko sužiūrėti?

Kartais po kaulelį yra išnarstoma pamokslininko kalbos maniera ir pamokslų forma, ir čia vėl atsiveria platūs piktybiškos medžioklės plotai, nes nėra grūdo be dėmelės ir žmogaus be trūkumų. Aš dar niekuomet nesu matęs gero arklio, kuris nebūtų turėjęs kokio nors narto bei dar niekuomet nesu sutikęs pamokslininko, kuris būtų nusipelnęs šio vardo ir prie kurio nebūtų galima prikibti. Intrigantai turi surasti visas klaidas: vienas kalba per daug tyliai, kitas per daug greitai, - pirmas kalba perdaug spalvingai, antras per daug sausai. Mano Dieve! Jeigu visi Dievo kūriniai būtų taip griežtai teisiami, tai mums tektų nusukti balandžiui kaklą, nes jis per daug švelnus, šaudyti strazdus, nes jie lesa vabalus, užmušti karves, nes jos mosuoja uodegomis, ir pjauti vištas, nes jos neduoda pieno. Jeigu žmogus nori mušti šunį, jis ras ir pagalį, tokiu būdu kiekvienas kvailys gali sukritikuoti geriausią pamokslininką.

Kas dėl mokėjimo kalbėti, tai jei pamokslas pasakytas aiškiai ir suprantamai, jis negali būti kritikuojamas, kad nepakankamai nušlifuotas, nes gera mintis, pasakyta su įsitikinimu, negali blogai skambėti. Sakydamas pamokslą niekas neturi vartoti netinkamų žodžių. Netinkami žodžiai yra visi tie žodžiai, kurie yra nesuprantami paprastam žmogui; tačiau dvasinė, paprasta, pamokanti ir aiški kalba niekada nenusipelnė, kad būtų išpeikta. Avikailis valstietį šildo taip pat gerai, kaip ir aksomas karalių; ir tiesa taip pat gali būti aiškiai pasakyta paprastais žodžiais, kaip ir rafinuotais. Jeigu klausytojai bus dėmesingi, tai ir pamokslai taps geresniais. Jeigu žmonės sako, kad jei negirdi, aš jiems patariu nusipirkti klausomąjį vamzdelį ir prisiminti seną patarlę: „Nėra kurtesnio žmogaus, už tą, kuris nenori girdėti“. Kai jauni pamokslininkai sutrinka dėl šiurkščių, nemandagių klausytojų pastabų, aš paprastai jiems pasakoju apie seną malūnininką, jo sūnų bei jų asilą, ir apie tai, kas išėjo iš noro įtikti visiems. Nė vienas muzikantas neįtiks visiems klausytojams. Ten kur įnoriai ir kaprizai daro įtaką vertinimui, žmonių nuomonė reiškia ne daugiau, kaip vėjas; todėl neverta į ją kreipti dėmesio daugiau negu į vėją, pučiantį pro rakto skylutę.

Man taip pat teko girdėti, kaip pamokslas buvo koneveikiamas už tai, kad jame nebuvo pasakyta apie viską. Nepaisant to, kad vienas klausimas buvo gerai apšviestas, užtat kitas liko nepaliestas, ir dėl to visuomet lengva rasti pagrindą savo priekabėms. Taip kalbėti tiek pat protinga, kaip barti savo dirvą, kad ji netinkama pupoms, arba smerkti rugių lauką už tai, kad jame neauga ropės. Ar reikia kiekviename pamoksle ieškoti visos tiesos? Tokia pat prasmė būtų sėdint prie stalo vienu metu ryti visus valgius ir tuo pat metu plūsti jautieną, kad ji nėra nei kiauliena, nei košė, nei pupelės. Tarkim, pamoksle nėra giriami teisieji, bet jame rimtai peikiami nusidėjėliai. Ar dėl to mes turime jį niekinti? Pjūklas netinkamas skusti barzdai, tai, ar dėl to mes turime jį išmesti? Kokia nauda nuolatos ieškoti kitų žmonių klaidelių? Man, asmeniškai, bjauru žiūrėti į žmogų, kuris uoliai šniukštinėja, kad galėtų paliežuvauti; toks panašus į šunį, kuris visada pasirengęs užpulti žiurkių urvą. Leiskite mums išnaikinti blogio šaknį, bet sutikite, kad turime griebtis lanceto, kol pūlinys dar nesubrendęs, idant mes patys neprarastume Dievo gailestingumo. Kritikuoti pamokslininką yra bergždžias užsiėmimas, kuris nė vienai pusei neduoda naudos. Artojų varžybose yra apdovanojami geriausi iš mūsų, tačiau kritikai, kai jiems reikia pagirti (o ne peikti), visuomet tampa labai lėti. Jie nieko daugiau neduoda, tik atsidėkoja žodžiais. Jie dykai gauna Dievo Žodį ir mano, kad, jei urzgia, tai už viską jau deramai sumokėjo.

Kiekvienas galvoja, kad gali spręsti apie pamokslus, tačiau devyni iš dešimties taip pat sėkmingai galėtų pasverti mėnulį. Tikriausiai, daugelis žmonių įsivaizduoja, kad pamokslauti yra itin lengvas dalykas ir jie patys galėtų nuostabiai sėkmingai tą daryti. Kiekvienas asilas mano esąs vertas eiti poroje su karališku žirgu; kiekviena mergaitė mano, kad ji šeimininkautų geriau už savo mamą, tačiau norai dar nėra darbai, ir jeigu sardinė laiko save silke, tai man atrodo, jog žvejas apie tai supranta geriau. Bet kas, kuris moka švilpti, mano, kad jis gali arti žemę, nors tam reikia mokėti ne tik švilpti; ir todėl aš leidžiu sau galvoti, jog tam, kad taptum pamokslininku, neužtenka perskaityti tekstą ir pasakyti: visų pirma, antra, trečia ir t.t. Aš mėginau savo jėgas, bandydamas pamokslauti žmonėms apie tai, kas verta dėmesio, ir jeigu tokie kritikai, skaičiuojantys ant pirštų mūsų trūkumus, patys šioje srityje išmėgintų savo sugebėjimus, tuomet jie tikriausiai nusiramintų.

Pleišto ašmenys siauri, tačiau jei velnias užsimos kūju, žmonės apstulbs matydami, kaip žlunga krikščioniškos bendruomenės. Visiems žinoma, kad blogas tekinis girgžda, panašiai elgiasi ir kvailys. Tokiu būdu pakrinka ne viena bendruomenė, turinti gerą ir pamaldų pamokslininką, kuris būtų galėjęs būti jos nariams išganymu, jeigu tik jie būtų leidę savo geriausiam draugui gyventi. Tie, kurie yra tikrieji tokio gėdingo elgesio kaltininkai, paprastai neturi savyje nė menkiausio pamaldumo, bet kaip žvirbliai pešasi dėl svetimo grūdo ir kaip kuosos ardo tai, ko nepadėjo statyti. Tegul apsaugoja mus Dievas nuo pasiutusių šunų bei vaidingų žmonių ir tegul nei vieni, nei kiti mūsų neužkrečia savo ligomis. Kritikos aistra yra labai užkrečiama. Vienas šuo priverčia kaukti visą kinkinį, taip pat veikia ir mūsų namuose užauginti kritikai. Blogiausia, kad žmonės, kurie juodina kitus, dažniausiai patys kenčia dėl tų trūkumų, kuriuos jie smerkia. Dvasios vaisius yra meilė. Likite sveiki, niurzgantys draugai! Aš geriau noriu ramiai apgraužinėti sausą kaulą, negu nuolatos peštis dėl kepto jaučio.