Pamokslai

Skelbti Evangeliją ar linksminti žmones?

Charles Spurgeon
2013 October 22 d.

Retai kada velniui pasisekdavo sugalvoti tobulesnę suktybę, kaip priversti tikinčiuosius manyti, jog, norint pritraukti žmones į bažnyčią, reikia juos linksminti. Bažnyčia, pradėjusi paprastu Evangelijos skelbimu, palaipsniu sušvelnino savo liudijimą, paskui ėmė pro pirštus žiūrėti į šiuolaikiniam gyvenimui būdingą lengvabūdiškumą ir ėmė ieškoti būdų, kaip jį pateisinti. Po  to bažnyčia leido šiam lengvabūdiškam elgesiui prasiskverbti į jos vidų. O dabar bažnyčia priėmė jį su dingstimi, kad platesnės gyventojų masės priimtų Gerąją Naujieną.

Siekdamas atremti tokias pažiūras, aš pirmiausiai noriu pasakyti, kad niekur Rašte nėra parašyta, kad bažnyčia turi linksminti žmones. Jeigu tai yra krikščionio pareiga, tai kodėl apie tai nekalbėjo Kristus? „Todėl eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, linksmindami tuos, kuriems neįdomi Evangelija!“ Mes neaptinkame tokių žodžių Rašte. Jėzus visai apie tai nekalba. Tai kada pasirodė žmonės, norintys linksminti kitus? Šventoji Dvasia nieko apie juos nesako. Kodėl pranašai buvo atstumiami, persekiojami ir kankinami? „Jie, kurių pasaulis nebuvo vertas, klajojo dykumoje ir kalnuose, slapstėsi olose ir žemės plyšiuose“ (Hbr 11, 38). Ar jie buvo persekiojami, kad linksmino žmones, ar dėl to, kad juos demaskavo?

Jeigu Kristus savo tarnystėje būtų naudojęs spalvingesnius ir malonesnius elementus, Jis būtų buvęs žymiai populiaresnis. Kai daugelis nuo Jo nusigręžė ir liovėsi Jį sekti, Jis nepasiuntė Petro sakydamas: „Petrai, bėk paskui juos ir pasakyk, kad rytoj mūsų pamaldos bus kitokios, bus malonesnės, pamokslas bus labai trumpas! Mes žmonėms suorganizuosime malonų vakarą. Pasakyk žmonėms tai, kas jiems patinka! Petrai, paskubėk, mes būtinai turime surinkti žmones!“ Ne, Jėzus gailėjosi nusidėjėlių, dėl jų dūsavo ir verkė, tačiau niekuomet nesistengė jų linksminti. Jis pliekė nusidėjėlius ir atvirai kalbėjo apie blogį, kuris buvo užvaldęs jų širdis ir trukdė pažinti tiesą. Ar jūs prisimenate, kaip Jis demaskavo fariziejus? „Vargas jums, veidmainiai Rašto žinovai ir fariziejai! Nes jūs panašūs į pabaltintus kapus, kurie iš paviršiaus atrodo gražiai, o viduje pilni numirėlių kaulų ir visokių nešvarumų. Taip ir jūs, nors iš paviršiaus atrodote žmonėms teisūs, o viduje esate pilni veidmainystės ir nedorumo“ (Mt 23, 27-28). Čia nėra nė menkiausio noro patikti šiems įtakingiems žmonėms.

Jūs tik veltui praleisite laiką, jeigu nagrinėsite Naująjį Testamentą, norėdami ten surasti „pasilinksminimo Evangeliją“. „Atgailaukite, ir kiekvienas tesikrikštija Jėzaus Kristaus vardu, kad būtų atleistos jūsų nuodėmės, ir jūs gausite Šventosios Dvasios dovaną“, - taip Sekminių dieną skelbė Petras (Apd 2, 38). „Taigi mes esame Kristaus pasiuntiniai, tarsi pats Dievas prašytų per mus. Kristaus vardu maldaujame: „Susitaikykite su Dievu!“, - rašo apaštalas Paulius (2 Kor 5, 20). Jie kėlė aikštėn žmonių nuodėmes ir, rodydami į Kristaus kryžių, ragino juos atgailauti. Po atgailos sekė raginimas pasišvęsti.

Kristus ir apaštalai ne tik paprastai kviesdavo žmones; jie perspėdavo dėl kainos, kurią teks sumokėti, einant siauruoju keliu. Iš pat pradžių, skelbiant Evangeliją buvo sakoma apie pasišventimą ir pasišalinimą iš pasaulio. „Ir kaip suderinti Dievo šventyklą su stabais? Juk jūs esate gyvojo Dievo šventykla, kaip Dievas yra pasakęs: ‚Aš gyvensiu juose ir vaikščiosiu tarp jų; būsiu jų Dievas, ir jie bus manoji tauta‘ . Todėl: ‚Išeikite iš jų ir atsiskirkite, sako Viešpats, - ir nelieskite to, kas netyra, ir Aš jus priimsiu“ (2 Kor 6, 16-17). Visa, kas primena pasilinksminimus, turi sukelti įtarimą, nes jų nėra Rašte. Pirmoji bažnyčia be galo pasitikėjo Evangelija ir nenaudojo jokio kito ginklo.

Po to, kai apaštalai Petras ir Jonas dėl Evangelijos skelbimo buvo įmesti į kalėjimą, bažnyčia rinkosi ypatingoms pamaldoms, tačiau bažnyčia nesimeldė: „Viešpatie, padėk savo tarnams išmintingai ir gerai praleisti laiką, kad mes galėtume parodyti žmonėms, kokie mes laimingi“. Ne! Jie medėsi, prašydami jėgos, skelbti Evangeliją. Jie nesiliovė skelbti Kristų. Jie neturėjo laiko organizuoti pasilinksminimų. Dėl persekiojimų jie buvo išsklaidyti į įvairiausias vietoves, tačiau visur, kur jie būdavo, jie skelbė Evangeliją. Evangelijos skelbimu jie sukrėtė visą pasaulį! Tuo jie didžiai skyrėsi nuo šiandieninės bažnyčios.

Ir, pagaliau, žmonių linksminimas neduoda gerų rezultatų. Visi, kurie turėjote prislėgtą dvasią ir nusiraminote mūsų šlovinimo koncerte, netylėkite! Jeigu tarp mūsų yra girtuoklis, kuriam mūsų kvapą gniaužiantis renginys padėjo atsigręžti į Dievą, tegul jis atsistoja! Tačiau to nebus! Linksminančios pamaldos neatveda pas Dievą! Itin aktuali šiuolaikinių pamaldų problema yra dvasinis rimtumas sujungtas su Biblijos mokymu, tokiu suprantamu ir apčiuopiamu, kad jis galėtų uždegti žmonių širdis.