Pamokslai

Kada gi, Viešpatie, kada?

Joyce Meyer
2013 October 05 d.

Mes visi norime, kad mūsų gyvenime vyktų nuostabūs dalykai, tačiau dažnai trokštame, jog viskas įvyktų tuoj pat, nedelsiant ir nė akimirkos vėliau. Tačiau, kai taip neatsitinka, mes esame gundomi paklausti: „Dieve, kada gi, kada?“ Daugumai iš mūsų būtina augti pasitikėjimu Dievu, o ne gyventi nuolat užduodant klausimą „Kada?“. Jeigu jūs neturite džiaugsmo ir ramybės, reiškia, jog nepasitikite Dievu. Jeigu jūsų protas nuolat yra sutrikęs – jūs nepasikliaujate Dievu.

Mūsų krikščioniškam gyvenimui gali pakenkti tendencija norėti žinoti viską, kas dedasi aplinkui. Kartais išsamus žinojimas sukelia diskomfortą, ir net skausmą. Aš ne mažą savo gyvenimo tarpsnį buvau nekantri, nuolat susisielojusi ir nusivylusi ir tik dėl to, jog mano gyvenime buvo dalykų, apie kuriuos aš nieko nežinojau. Dievui teko išmokyti mane palikti daugelį dalykų ir daugiau negalvoti, jog privalau absoliučiai viską žinoti. Galiausiai aš išmokau pasitikėti Tuo, kuris viską žino ir sutikau su tuo, jog aš niekuomet negausiu atsakymo į daugelį klausimų. Mes patvirtiname mūsų tikėjimą Dievu, kai atsisakome jaudintis ir sielotis.

Dievas nori, kad mes gyventume įžvalgomis, galėdami atpažinti bei operuoti žiniomis, gaunamomis per Jo apreiškimą, o ne iš savo minčių. Labai sunku ką nors įžvelgti, jeigu mes nuolat stengiamės absoliučiai viską suvokti savo protu. Tačiau, kai mes pasiryžtame ir sakome: „Dieve, aš negaliu to suprasti, todėl aš visiškai Tavim pasikliauju ir tikiu, jog Tu atsiųsi man savo apreiškimą, kuris mane išlaisvins“, tik tuomet įgysime vidinę ramybę, nepaisant to, jog vis dar neturėsime atsakymo.

Pasitikėjimas Dievu nereikalauja ir neragina žinoti, kaip ir kada Dievas įvykdys tai, kas turi įvykti. Mes labai dažnai sakome: „Dievas niekuomet nevėluoja“, tačiau Jis ir niekuomet neskuba. Kodėl? Nes Jis panaudoja laukimo laiką, kad padidintų mūsų tikėjimą, atliktų tam tikras permainas ir augintų mūsų gyvenimą.

Kantriai lauk

Didžiulę mūsų gyvenimo laiko dalį mes leidžiame laukdami, nes pokytis – tai procesas. Daugelis žmonių nori, kad jų gyvenime įvyktų pokyčiai, tačiau jie nenori laukti. Tačiau tiesa yra ta, kad mes neturime pasirinkimo – mums tenka laukti. Tik klausimas, koks bus mūsų laukimas – teisingas ar neteisingas? Jeigu mes lauksime neteisingai, mūsų gyvenimas atrodys apgailėtinai. Tačiau jeigu mes turėsime dievišką laukimą, tapsime kantriais, ir laukimo laikas mums nebus tokia sunki našta. Sugebėjimas laukti, beje, kaip ir visa kita, reikalauja praktikos. Kai mes leidžiame Dievui mums padėti visose mūsų gyvenimo situacijose, mes ugdome kantrybę, kuri, reikia pasakyti, yra viena iš svarbiausių krikščionio savybių. Kantrybė – tai vienas iš Šventosios Dvasios vaisių (Gal 5, 22).

Kantrybė išugdoma tik išmėginimuose, todėl mes neturime vengti sunkių gyvenimo situacijų, „tačiau leiskite ištvermei, tvirtybei ir kantrybei atlikti viską iki galo ir nuodugniai atlikti darbą, kad jūs galėtumėte būti absoliučiai ir visiškai išsivystę [be defektų], nieko nestokojantys“ (Jok 1, 4 pagal angl. vert.). Biblija sako, kad augant kantrybe, mes jausime, kad esame  patenkinti ir nieko nestokojame. Net mūsų tarpusavio santykiai su Dievu turi progresuojančius pokyčius. Dabartiniai mano tarpusavio santykiai su Dievu visiškai skiriasi nuo tų, kurie buvo mano krikščioniško gyvenimo pradžioje. Jie nebėra tokie emocionalūs, kaip tuomet, bet visgi jie yra žymiai geresni. Visi pokyčiai, per kuriuos aš perėjau, mane padarė labiau suaugusią, tvirtesnę ir labiau įsišaknijusią.

Mes mokomės tikėti Dievu, pereidami daugelį situacijų, kurios reikalauja Juo pasitikėti. Vis iš naujo matydami Dievo ištikimybę, mes po truputį atsisakome pasitikėti savimi ir visiškai Juo pasikliaujame, dedame visas viltis į Jį.

Kai tokiu būdu žvelgiame į gyvenimą, tuomet lengviau suprasti, kokį svarbų vaidmenį pasitikėjimo Dievu mokymo procese atlieka laikas. Jeigu Dievas nedelsiant atsakytų į visus mūsų klausimus, tuomet mes niekada dvasiškai neaugtume ir nesivystytume. Laikas ir tikėjimas visuomet dirba ranka rankon.

Laiku susitaikyk su Dievu

Dievas deda į mus viltis, kad kažką atliktų mūsų gyvenime, tačiau ne visuomet Jis leidžia mums matyti ir žinoti tikslų Jo plano įgyvendinimo laiką. Sumaištis dėl tikslaus Dievo laiko nežinojimo, labai dažnai mus verčia sukurti savo „programas ir projektus“. Būna laikas, kai mes pasiruošę, jeigu nesužinosime, kiek laiko teks mums laukti, pasiduoti ir viską mesti. Tačiau, kai sutinkame su Dievo laiku, mes gauname puikią galimybę tuo metu, kai Dievas sprendžia mūsų problemas, išmokti gyventi viliantis ir būti patenkintiems gyvenimu. Mes žinome, kad Dievas turi mūsų gyvenimui puikų planą, ir kai mes Juo pasikliaujame, panyrame į visišką ramybę ir laimę.

Pradžios knyga mums pasakoja Juozapo istoriją, kurioje matome kaip šis Dievo vyras daugelį metų iš eilės laukė, kad išsipildytų Dievo jam duotas sapnas. Juozapas buvo neteisingai apkaltintas ir pasiųstas į kalėjimą, kol įvyko, kas Dievo paskirta, kol atėjo laikas tam, ką Dievas jam parodė sapne.
 
Išėjimo knygoje 13, 17 kalbama, kad Dievas vedė Izraelį į pažadėtąją žemę pačiu ilgiausiu ir sunkiausiu keliu, nes Jis žinojo, jog šie žmonės nėra pasiruošę tuojau pat įeiti į pažadėtąją žemę. Reikėjo laiko pasiruošti ir izraelitams teko patirti didelius išmėginimus. Besistengdami suprasti ir sužinoti Dievo laikus ir terminus, jie prarado labai daug laiko. Nepaisant to, per visą tą periodą Dievas jų nė karto nepavedė ir visą laiką jais rūpinosi, parodydamas ko Jis iš jų nori.

Tas pat vyksta ir mūsų gyvenime. Praėjo daug metų po to, kai Dievas 1976 metų vasario mėnesį parodė mano pašaukimą, ir kol aš ėmiau pastebėti, kiek daug ėmė pildytis iš to, kam mane pašaukė Viešpats. Dievo paruošimo laikas iš mūsų reikalauja paprasčiausiai sekti Jo nurodymais ir atlikti tai, ką Jis mums sako daryti... be nereikalingų klausimų ir mėginimų viską išgvildenti bei suprasti.

Išmok pasikliauti Dievu

Patarlių 16, 9 sakoma: „Žmogaus širdis planuoja savo kelią, bet Viešpats nukreipia jo žingsnius“. Patarlių 20, 24: „Viešpats veda žmogų, kaip tad gali žmogus suprasti savo kelią?“ Kai Dievas nukreipia mūsų žingsnius, Jis labai dažnai veda mus keliu, kuris mums atrodo neturintis jokios prasmės. Mes negalime visuomet visko suprasti. Jeigu mes mėginsime rasti visko priežastį, sutriksime, sumišime ir sielvartausime. Tačiau yra geresnis kelias. Patarlių 3, 5-6 sakoma: „Pasitikėk Viešpačiu visa širdimi ir nesiremk savo supratimu. Visuose savo keliuose pripažink Jį, tai Jis nukreips tavo takus“. Kaip viskas skamba paprastai, bet, vis dėlto, tiek daug žmonių, mėgindami patys viskam rasti logišką paaiškinimą, toliau daro vieną ir tą pačią klaidą. Didžiausia žmonių dalis, besirūpindama savimi, praktiškai eikvoja visą savo gyvenimą. Tačiau kai mes priimame Kristų kaip savo Gelbėtoją, turime išmokti patikėti Jam mūsų gyvenimą ir tikėti, kad Jis mumis pasirūpins. Kai mes taip elgsimės, tuomet galėsime pasakyti kartu su psalmistu: „Tavimi, Viešpatie, pasitikėjau ir sakiau: ‚Tu esi mano Dievas‘. Tavo rankose yra mano laikai“. (Psalmė 31, 14-15).

1 Pt 5, 5 sakoma: „Dievas išdidiems [įžūliems, pasipūtusiems, arogantiškiems, išpuikusiems pagyrūnams] priešinasi, o nuolankiems teikia malonę [palankumą, palaiminimą]“. Kiekvienas, kuris mano esąs visateisis savo gyvenimo šeimininkas ir gali su savimi daryti viską, ką nori, stovi ant rimto apreiškimo slenksčio, su kuriuo jam anksčiau ar vėliau teks susitaikyti. Jėzus pasakė: „Be manęs [neturėdami nieko bendro su manimi] jūs negalite nieko nuveikti“ (Jn 15, 5). Paklusnumas ir nuolankumas – tai, kas pritraukia Dievo pagalbą ir apsaugą mūsų gyvenime. Kai mes palenkiame save, sakydami: „Dieve, aš nežinau, ką daryti, bet pasitikiu Tavimi“, Dievas ateina mums į pagalbą.

Dievas neleis, kad mums sektųsi kokioje nors srityje, kol mes visiškai neišmoksime Juo pasitikėti ir pasikliauti. Tačiau kai mes nusižeminame po galinga Dievo ranka, Jis metui atėjus mus išaukštins (1Pt 5, 6). „Metui atėjus“ – tai Dievo laikas, kai Jis žino, jog mes pasirengę, o ne tuomet, kai mes manome, jog esame pasirengę. Kuo aiškiau mes tai suprasime ir su tuo sutiksime, tuo greičiau Dievas galės mūsų gyvenime įgyvendinti savo planus.

Nuo sėjos iki pjūties

Ekleziasto 3, 1 sakoma: „Viskam yra laikas, metas kiekvienam įvykiui po dangumi“. Tai mums nurodo , jog ne visi mes gyvename viename ir tame pačiame sezone ir laike. Jūs neturėtumėte pavydėti tam, kuris mėgaujasi pjūties laiku, tuo tarpu, kai jūs vis dar gyvenate sėjos laike. Prisiminkite, jog ir jie kažkada praėjo sėjos laiką, taip pat kaip jūs praeinate dabar. Jus turėtų įkvėpti rezultatai, kuriais jie dabar mėgaujasi. Supraskite ir patikėkite: viskas, ką daro Dievas – tai yra pats geriausias dalykas, kurio jums reikia dabartiniu jūsų gyvenimo sezono metu.

Sėjos laikas reiškia mokymosi ir Dievo valios pažinimo laiką. Kiekvieną kartą, kai aš pasirenku Dievo valią vietoj savo pačios valios, aš sodinu puikią sėklą, kuri būtinai duos mano gyvenimui pjūtį. Jeigu jūs norite būti nugalėtojai, negalėsite jais tapti, jei šiame pasaulyje elgsitės pagal savo jausmus. Jokūbo 1, 21 mums sakoma, kaip mes turime elgtis ir kokie turi būti mūsų veiksmai: „Todėl atmetę visą nešvarą bei piktybės gausą, su romumu priimkite įdiegtąjį žodį, kuris gali išgelbėti jūsų sielas“.

Jūsų siela – tai jūsų protas, jūsų valia ir jūsų emocijos. Kai Dievo Žodis prasiskverbia į juos, įsišaknija ir pradeda keisti jūsų protą, jis pradeda gydyti jūsų emocijas ir  iš naujo nukreipia jūsų valią, kad vykdytų Dievo (o ne jūsų pačių) valią. Gyventi savo pačių siela – tai visą laiką likti dykumoje. Tačiau, kai mano kūnas galų gale yra nukryžiuotas ir aš palieku savo sielos interesus bei persikeliu vykdyti Dievo valią, tai ir yra įžengimo į pažadėtąją žemę akimirka. Pažado žemė – reiškia žinoti, kas tu esi Kristuje Jėzuje, žinoti, kaip reikia su Juo bendrauti, mėgautis Jo buvimu, ir būti ramybės, taikos, atsidavimo ir džiaugsmo būsenoje.

Tarp sėjos laiko ir pjūties laiko yra laukimo laikas. Po to, kai sėkla yra pasėta, šiluma, drėgmė ir grunto spaudimas suardo sėklos luobelę, ir pasirodo pirmasis plyšys. Paskui per šį plyšį pasirodo šakninė atžala ir ima sau skintis kelią į dirvą. Reikia tam tikro laiko, kad dirvoje įvyktų visi šie procesai. Neturint galimybės matyti visko, kas vyksta dirvoje, mums gali pasirodyti, jog visiškai nieko nevyksta. Tokios gyvenimo taisyklės ir keliai. Po to, kai mes pasėjome paklusnumo sėklą, labai dažnai nejaučiame, kad kas nors vyktų. Vis dėlto tiek daug vidinių procesų, kurių mes nesugebame matyti, tuo metu vyksta. Taip pat, kaip ir sėkla, kuri, atėjus laikui, prasiskverbia per dirvą ir paviršiuje pasirodo gražus žalias želmuo, mūsų paklusnumo sėkla duoda mūsų gyvenime puikius Dievo pasireiškimus.

Kai ateina pjūties metas, ima reikštis mūsų širdies svajonės ir norai, jie tampa matomi. Luobelė suyra ir pačios gražiausios svajonės, kurios buvo paslėptos mūsų širdyje, viena po kitos išsipildo. Staiga jūs pastebite, kad jūsų vaikai pasikeičia, šeimoje artimieji vienas po kito priima išgelbėjimą. Pasireiškia klestėjimas, palaiminimai, paaukštinimai, pagarba ir kiti geri dalykai. Pjūties metu jūs labiau negu bet kada girdite Žodį iš Dievo, per Jo Šventąją Dvasią darosi žinomas Jo dalyvavimas ir jūs mėgaujatės Jo buvimu. Palaimos ima visur jums sekti iš paskos. Džiaugsmas ir neaprašoma ramybė tampa jūsų nuolatine nuotaikos būsena.

Ar jūs pavargote laukti jūsų gyvenimo „pjūties laiko“? Jūs sutrikęs ir šaukiatės Dievo pagalbos:
„Dieve, kada gi, kada?“ Tuomet jums būtinai reikia susitaikyti su tuo, kad Dievo laikas, dažniausiai lieka paslaptimi. Dievas nedaro savo darbų pagal mūsų laiką, nors Jo Žodis ir sako, kad Jis niekuomet nevėluoja. Hab 2, 3 sakoma: „Regėjimas yra skirtam laikui, bet galiausiai jis kalbės ir nemeluos. Jei jis uždelstų – lauk, nes jis tikrai išsipildys ir nevėluos“. Dievas visuomet veikia teisingu laiku.

Mūsų užduotis nesiaiškinti „kada?“, bet nustatyti savo mąstymą, kad nepasiduosime, neapleisime distancijos, kol nekirsime finišo linijos ir įeisime į radikalių, nepranokstamų Dievo palaiminimų gyvenimą. Kuo daugiau jūs pasitikėsite Jėzumi ir nuolatos seksite paskui Jį, tuo daugiau savyje turėsite gyvenimo. Pasitikėjimas Dievu duoda gyvenimą. Tikėjimas suteikia poilsį. Todėl liaukis mėginti viską paaiškinti ir leisk Dievui būti Dievu tavo gyvenime.