Straipsniai

Pravardžiavimasis ir pragaro ugnis

Andrej Desnickij
2013 October 01 d.

Daugelis dabar mano, jog laisvės požymis yra galimybė keiktis interneto tinkluose. Tačiau Kalno pamoksle Kristus pasakė, kad net žodis „beprotis“ bus baudžiamas pragaro ugnimi. Ką tas reiškia? Kodėl kito žmogaus konkrečius poelgius ir nuomones galima net aštriai kritikuoti, bet negalima pereiti prie asmeniškumų ir to žmogaus nuteisti?

Evangelijos pagal Matą penktame skyriuje (Mt 5, 21-22) mes skaitome keistus Kristaus žodžius, tiesiog Jo ekstremistiškus žodžius: „Jūs girdėjote, kad protėviams buvo pasakyta: ‚Nežudyk‘; o kas nužudo turės atsakyti teisme. O Aš jums sakau: kas be reikalo pyksta ant savo brolio, turės atsakyti teisme. Kas sako savo broliui: ‚Pusgalvi‘, turės stoti prieš sinedrioną. O kas sako: ‚Beproti‘, tas smerkiamas į pragaro ugnį“.

Žinoma, Kalno pamoksle, o taip pat ir kitose Evangelijos vietose yra pakankamai daug ekstremizmo. Bet kad būtų taip tiesiai aštriai? Daugelis vaikų apskritai jau kaip priežodį taria: „tu ką, kvailys?“ – ir už tai visus juos tiesiai į pragarą? Pakeliui pastebėsime, jog vaikai dėl smulkmenų mėgsta peržengti ir kitus įsakymus, visų pirma „nevok“ bei „neliudyk neteisingai“, jau nekalbant apie tėvų gerbimą; o auklėjimas, iš tiesų, ir prasideda nuo to, kad jiems yra nustatomos ribos.

Tačiau jeigu daugelis žmonių užaugę išmoksta būti atsakingi dėl vogimo ir melo, tai štai įžeidinėjimai... na, kas gi čia tokio: kvailį pavadinti kvailiu? Juk tai ir yra pati tikriausia tiesa!

Turbūt, taip pat buvo ir Evangelijos laikais. Matas, puikiai žinojęs aramėjų kalbą, net neišvertė žodžio „raka“ (kuris yra Evangelijos originale; vert. past.), kurį tikriausiai galima buvo išgirsti turguje ir teologiniame ginče. Jis reiškia „pusgalvis, bukaprotis“ ir visiems jis buvo puikiai žinomas.

O, galbūt, Jėzus buvo politinio korektiškumo šalininkas: visi turi teisę turėti asmenines pažiūras ir jokiais būdais nereikėtų nė vieno barti ir t.t. Tai jau ne, - toje pačioje Evangelijoje mes rasime ir žymiai aštresnių posakių: „Gyvatės! Angių išperos! Kaip jūs ištrūksite nuo pasmerkimo į pragarą?!“ (Mt 23, 33). Tuo atveju Jis barė konkrečių žmonių (Rašto žinovų ir fariziejų) konkretų elgesį, ir, tikriausiai, jiems nebūtų taip buvę skaudu, jeigu Jis juos būtų pavadinęs tiesiog kvailiais. Tačiau jis to nedarė.

Kvailys, beprotis, o prastuoliškai tariant, – „kvaiša“ – yra vienas iš svarbiausių Senojo Testamento Patarlių knygos personažų. Tai nėra paprasčiausiai žmogus turintis žemą IQ, o tas, kuris sąmoningai atsisako Išminties, to požiūrio į pasaulį, kurį žmogui siūlo Viešpats. Pavyzdžiui: „Kvailys paniekina savo tėvo pamokymus, o kas klauso perspėjimų, yra supratingas“ (Pat 15, 5). Iš tikrųjų, panašiai taip ir vyko Jėzaus ir Jo priešininkų santykiuose, ir buvo pats laikais jiems priminti Rašto žodžius ir užkabinti jiems etiketę... ir vis dėlto, Jėzus taip nesielgė. Kodėl?

Kalno pamoksle Jis pats susiejo tas lyg ir nekaltas „pravardes“ su vienu iš dešimties įsakymų – „nežudyk“. Tame pačiame skyriuje (Mt 5, 27-28) pagal tą patį modelį Jėzus kalba apie svetimavimą: įsakymas, po teisybe, draudžia tik sugulti su svetima žmona, tačiau kiekvienas vyras, kuris tik geidulingai pasižiūrėjo į ją, jau svetimavo „savo širdyje“. Maža kas, jis neturėjo progos, arba jis bijojo vyro, arba paprasčiausiai buvo senas ir negražus – štai dėl vienos iš šių priežasčių ir nebuvo suartėta. Bet toks žmogus pats jau davė sau leidimą ją turėti.

Šiame pasaulyje mes visiškai nelaisvi, mes priklausome nuo kitų žmonių, aplinkybių, savo pačių baimių ir, pagaliau, esame apriboti kūno, kuris suserga, turi negalių, susensta ir numiršta. Tačiau žmogaus protas yra ženkliai laisvesnis. Savo mintyse, fantazijose, o mūsų dienomis –kompiuteriniuose žaidinimuose ir bendraudami interneto tinkluose, mes galime sau leisti daug ką, kas vargiai gautųsi realiame pasaulyje. Todėl tokia populiari yra pornografija ir įvairiausi kompiuteriniai „apsišaudymai“.

Tuose „apsišaudymuose“ žaidėjas užmuša abstrakčius fašistus arba kitų planetų monstrus, ir visa tai puikia suvokia. Tačiau, kai jis sako kitam žmogui (dažniausiai interneto tinkluose): „tu esi kvailys, beprotis, antisemitas, liberalas, tavo nuomonė neturi jokios reikšmės, tu man esi niekas“ – jis tai sako ne pikseliams, o savo artimui. Beje, internetas ir mobilusis ryšys mūsų artimaisiais padarė visus planetos gyventojus, tačiau tai jau kita tema.

Iš esmės jis sako: „geriau būtų, kad tu neegzistuotum, man taip būtų paprasčiau ir maloniau“. Kai ši mintis užvaldo mases, kai jos turėtojai paima į savo rankas valdžią – jie stato koncentracijos stovyklas ir vykdo masines žudynes tų, kurių jie nenori matyti mūsų planetoje. Suprantama, kad tokie dalykai ir mūsų laikais vyksta retai, tačiau kiekvienos masinės žudynės visuomet prasideda nuo žodžių: „šie žmonės man yra niekas, jie neturėtų egzistuoti“.

Distancija nuo „Tu ką, kvailys?“ iki koncentracijos stovyklos yra didžiulė. Lygiai toks pat didelis atstumas yra tarp iš suolo draugo nugvelbto trintuko iki didžiulės šalies išpjaustyto biudžeto, tačiau ir viena ir kita – vagystė. Kelias į pragaro ugnį prasideda mažais žingsneliais, ir kabinti perspėjimus – „nelipk – užmuš“ - reikia prieinantiems prie to, kas užmuša, o ne ant užmuštųjų kapų.

Ir viskas, iš principo, yra labai paprasta. Kritikuoti konkrečius poelgius ir kito žmogaus aiškiai išsakytas pažiūras – leistina, kartais net aštria forma. Tačiau pereiti prie asmeniškumų ir tą žmogų pasmerkti, laikyti jį esantį žemesniu už save – jokiais būdais. Apie tai yra parašyta bet kuriame etikos vadovėlyje, tačiau visų pirma – Evangelijoje.