Pamokslai

8 požymiai bažnyčių, skelbiančių perdėtą Dievo malonę

Joseph G. Mattera
2013 September 28 d.

Kelis paskutinius dešimtmečius mes buvome dramatiško doktrininio ir biblinio nuosmukio skelbimo liudininkai. Pamokslaudami iš sakyklų mes perėjome nuo teologijos prie terapijos. Vietoje biblinio pamokslo paskutiniame dešimtmetyje mes perėjome nuo terapijos prie motyvuojančių kalbų.

Be to, ištisos bažnyčios ir judėjimai priėmė iškreiptą Evangelijos supratimą, taikydami „perdėtos malonės“ požiūrį, kuris prasiskverbia ne tik į tai, kas yra skelbiama, bet ir į tuos, kuriems jie leidžia tarnauti ir mokyti.

Dar daugiau, daugelis bažnyčių ir pamokslininkų atsisako užimti konkrečią poziciją nuodėmės atžvilgiu, ir jie retai, jeigu apskritai tai daro, užsimena apie būtinybę atgailauti, arba pamokslauja apie pragarą ir pasmerkimą. Daugelis iš tų pačių bažnyčių leidžia užsiimti muzikine tarnyste, būti namų grupelių lyderiais ir netgi pastoriais – žmonėms, iš kurių nereikalaujama jokios asmeninės atsakomybės už tai, kad jie gyvena paleistuvaudami arba svetimaudami, o taip pat reguliariai prisigerdami!

Tai nėra jokia naujovė. Daugelį šimtmečių Kristaus Kūnas kovojo kaip tik su tuo, kas vadinama antinomizmu (anti – „prieš“; nomos – „įstatymas“). Tai – pažiūrų sistema, kuri neigia Senojo Testamento moralinį įstatymą ir mano, jog moralinis Senojo Testamento įstatymas (10 Dievo įsakymų) buvo sunaikintas, ir, jeigu mes esame Kristuje, tai mums yra prieinama tokia malonė, kurioje mes galime gyventi kaip tik panorėję, nes jau daugiau mes nesame įstatymo valdžioje, bet malonės valdžioje. Tokiu būdu, pagal tokį supratimą, Senasis Testamentas nėra toks svarbus, kad jį reiktų skaityti, išskyrus metaforas, provaizdžius ir simbolius, kurie susiję su Kristaus atėjimu. Anot perdėtos malonės propaguotojų, Naujasis Testamentas moko apie malonę ir jis daugiau nebeturi nieko bendro su Senuoju Testamentu!

Tačiau apaštalas Paulius laiške Romiečiams 6, 1-2 dėl to mus perspėjo, kai jis retoriškai paklausė: „Ką mes sakysime? Gal mums pasilikti nuodėmėje, kad gausėtų malonė? Jokiu būdu! Mirę nuodėmei, kaip gi gyvensime joje?“

Pirmas dalykas, apie ką kalba savo laiške apaštalas Judas (3 eilutės kontekste, gindamas tikėjimą), yra tas, jog kai kurie iš jų tarpo nedorėliai (bedieviai), „iškreipia mūsų Dievo malonę [kaip pretekstą] į palaidumą“ (Jud 4). Akivaizdu, kad tie perdėtos malonės skelbėjai iškraipydavo Raštą, mokydami, jog mes daugiau „ne įstatymo, bet malonės valdžioje“ ir kad tai reiškia, jog „jeigu mes gavome išganymą, mes daugiau nebeprivalome vykdyti moralinio Dievo įstatymo“.

Ir tai nepaisant to, ko tiesiogiai moko Dešimt Dievo Įsakymų arba ko netiesiogiai moko Naujasis Testamentas. Tiesioginės citatos pavyzdys yra laiškas Efeziečiams 6, 1-3, kur cituojamas penktas įsakymas; Jokūbo laiškas 2, 11, kur cituojamas šeštasis ir septintasis įsakymai (prieš žmogžudystę ir neištikimybę santuokoje), o 12 eilutėje parašyta, jog tikintieji „bus teisiami pagal laisvės įstatymą“; laiške Romiečiams 7, 7, apaštalas Paulius cituoja dešimtąjį įsakymą, kur parašyta, jog negeistume. Paulius taip pat kalba, jog mes plėšiame Dievui garbę, kai nepaklustame (moraliniam) įstatymui (Romiečiams 2, 23).

Apie paklusnumą Dešimčiai Dievo Įsakymų (moraliniam įstatymui) taip pat netiesiogiai kalbama ir pirmajame Jono laiške 5, 21, kuris ragina tikinčiuosius saugotis stabų (tai susiję su antruoju įsakymu, kuris draudžia daryti stabus ir juos garbinti); ir kai Jėzus pasakė, kad didžiausias įsakymas Įstatyme – mylėti savo Viešpatį Dievą visa širdimi, siela ir protu (Mt 22, 37-38), kas susiję su pirmuoju įsakymu, kuriame pasakyta, kad neturėtume kitų dievų šalia Jo.

Apaštalas Paulius laiške Romiečiams 7, 12 aiškiai moko, kad „įstatymas šventas, ir teisingas, ir geras“, ir kad pripildymo Šventąja Dvasia tikslas - kad „įstatymo teisumas išsipildytų mumyse“ („kad įstatymo teisinis reikalavimas būtų įvykdytas mumyse“ – A. Jurėno vert.), o ne, kad mes galėtume tiesiog skrajoti ore, kaip neturinčios jokių paklusnumo ir nepaklusnumo standartų dvasinės būtybės!

Nors mes ir negalime įgyti išgelbėjimo, vykdydami Įstatymą (todėl, kad pagal laišką Romiečiams 3, 19 - visi kalti prieš Dievą, nes peržengė Įstatymą), Dievas naudoja moralinį įstatymą, kaip teisumo standartą, pagal kurį Jis mus teisia dėl nuodėmės. Tokiu būdu, Įstatymas mūsų neišgelbsti, bet apšviečia, kai mes paklustame gyvenančios mumyse Šventosios Dvasios jėgai, nes per jį mes „pažįstame nuodėmę“ (Romiečiams 3, 20).

Tai ką gi turi galvoje apaštalas Paulius, sakydamas, jog mes, nepriklausomai nuo Įstatymo, (Romiečiams 3, 21) esame „išteisinami dovanai Jo malone“ (Romiečiams 3, 24)? Šio Naujojo Testamento mokymo ir kitų teiginių apie Įstatymą kontekstas aiškus: nors moralinis įstatymas mūsų neišgelbsti, jis vis dar veikia, kaip teisaus gyvenimo rodiklis ir standartas, tačiau apeiginis įstatymas jau daugiau nebeveikia ir jis buvo visiškai panaikintas. Mes tai žinome, nes apipjaustymas (Romiečiams 3, 30; Galatams 5, 1-2) ir gyvulių atnašavimas (Žydams 9,12-14) visuomet (mokymo kontekste) apaštalo Pauliaus pateikiamas tada, kai kalbama, jog įstatymas Kristuje buvo panaikintas, nes Jis yra Tobulas „Dievo Avinėlis, Kuris naikina pasaulio nuodėmes“ (Jn 1, 29) ir Kuriame atšaukiamas įstatymas įsakymų ir per vienintelę Jo atnašą (Žyd 10, 14) ištrintas mūsų nuodėmių skolos raštas, kuris buvo prieš mus (Kol 2, 13-14). Jame mes taip pat daugiau nebeprivalome vykdyti levitų sistemos, nes nors Senojo Testamento sąlygos daugiau nebegalioja ir jų nebeliko, Naujasis Testamentas, be abejonės, yra tobulesnis Senojo Testamento tęsinys, nes jis pranašiškai išsipildė per Mesiją (Žyd 10, 1).

Štai bažnyčios, kuri skelbia perdėtą malonę, požymiai:

1.    Pamokslininkai niekuomet nepamokslauja prieš nuodėmę

Jeigu jūs esate tokioje bažnyčioje, tai jūs žinote, kad žodis „nuodėmė“ paprastai yra minimas tik nuodėmės atleidimo Kristuje kontekste, tačiau beveik niekuomet nuodėmės peikimo, pasipriešinimo (opozicijos) nuodėmei kontekste. Žinoma, išskyrus atvejus, kai yra teisiama „įstatymo žinovų“ ir „fariziejų“ nuodėmė, turint galvoje pastorius, kurie pamokslauja prieš nuodėmę.

2.    Vyriausiasis pastorius kultūros ir etikos klausimuose niekuomet nestoja ginti teisumo

Kai iškyla abortų klausimai, šie pastoriai išsisukinėja nuo šios temos, nes jie bijo įžeisti naujus žmones. Tam tikra prasme aš juos suprantu. Tačiau manau, jog mes, kaip Kristaus tarnautojai, privalome viešai pareikšti savo poziciją, kad tai panaudotume bent jau kaip pamokomąjį pavyzdį paskui mus sekančioms avims. Jeigu mes nepasisakome tokiais klausimais kaip abortai, tai mes juos savotiškai palaikome!

3.    Beveik visiškai ignoruojamas Senasis Testamentas

Tokiose bažnyčiose į Senąjį Testamentą žiūrima tik kaip į paveikslų ir prototipų šaltinį, kad jais būtų iliustruojami pamokslai, tačiau jis nėra vertinamas kaip turintis kokią nors vertę mūsų gyvenimo standartų klausimais šiandien. Kaip šiame straipsnyje parodyta, manau, jog Naujasis ir Senasis Testamentas – ribotai sujungti, ir Naujasis Testamentas statydinasi ant Senojo, o ne panaikina jį!

4.    Žmonėms gyvenantiems nuodėmėje, leidžiama mokyti ir vesti pamaldas

Vienas pastorius man sakė, jog daugelyje evangelinių bažnyčių yra labai paplitęs seksualinis amoralumas ir girtuoklystė. Tai aptinkama net tarp mažų grupelių lyderių ir tarp kitų vietinių bažnyčių lyderių! Tai vyksta todėl, kad ten labai mažai atsiskaitoma vienas prieš kitą.

5.    Vyriausiasis pastorius labai dažnai kalba prieš oficialiąją bažnyčią

Daugelis pastorių, kurie skelbia perdėtą malonę, nuolatos smerkia savo vertybes turinčias konservatyvias bažnyčias, nes jie mano, kad tos bažnyčios yra „senosios mokyklos“, kuri jau nebepriklauso šiandienos kultūrai.

6.    Vyriausiasis pastorius pamokslauja prieš dešimtinę

Nors tikiu, jog dešimtinė buvo perkelta į Naująjį Testamentą, aš tikiu, kad šis biblinis principas buvo dar prieš Mozės Įstatymą (Abraomas, Izaokas ir Jokūbas davė dešimtinę dar prieš tai, kai Mozė gavo įstatymą), ir apie ją mokė Jėzus (Mt 23 skyriuje), ir ji yra minima kitose Rašto vietose, pavyzdžiui, laiško Žydams 7 skyriuje.

Šie pastoriai dešimtinę smerkia kaip įstatymą, kuris jau nebegalioja Kristuje.

7.    Vyresnysis pastorius sako tik teigiamus (pozityvius), motyvuojančius pamokslus

Tie, kurie lanko bažnyčias, skelbiančias apie „perdėtą malonę“, girdi tik pozityvius pamokslus apie sveikatą, turtą, klestėjimą, Dievo meilę, Dievo atleidimą ir kaip gyvenime pasiekti sėkmės. Nors aš sutinku su šiomis temomis ir pats to mokau, mums reikia būti atsargiems ir į savo pamokslus įtraukti ir visą Dievo valią, kad savo kaimenei duotume subalansuotą maistą, o ne pamokslų saldumynus, kurie vengia neigiamų temų. Mes tai turime daryti, kad būtume švarūs nuo visų žmonių kraujo (Apd 20, 26-27).

8.    Pagrindiniai (svarbiausi) bažnyčios nariai reguliariai ir nebaudžiami gyvena nuodėmėje

Tie, kurie lanko „perdėtą malonę“ skelbiančią bažnyčią, veikiausiai aptiks, kad dėl per didelio malonės akcentavimo, ten vyrauja nebaudžiamumo atmosfera, o daugelis žmonių gyvena paleistuvaudami, svetimaudami arba girtuokliaudami, o taip pat ir kitaip nusidėdami, dėl to, kad bažnyčioje niekuomet nėra peikiama nuodėmė arba skelbiama apie atgailą, pasmerkimą ir pragarą.

To priežastis yra ta, kad „įstatymas buvo mūsų auklėtojas, vedęs į Kristų“ (Gal 3, 24), nes (moraliniu) įstatymu yra pažįstama nuodėmė (Rom 3,20). Jeigu nėra skelbiamas Dešimties Įsakymų įstatymas, tuomet nežinodami to, žmonės gyvens kaip jiems ateina į galvą, ir aklieji ves akluosius, nes „kas nekaltai vaikščioja, bus išgelbėtas, kas eina kreivais keliais, vienąkart pražus“ (Pat 28, 18).

Aš manau, kad antinomizmas – tai pavojinga evangeliškos bažnyčios srovė, ir mums reikia su meile apie tai kalbėti tiems broliams ir seserims, kurie jį palaiko.