Pamokslai

Kaip priimti kritiką

Charles Stanley
2013 September 26 d.

Kritika - labai svarbi mūsų gyvenimo dalis. Ne visa kritika yra bloga. Patarlių knygos autorius ragina tinkamai ją apsvarstyti, nes kritika gali būti labai naudinga –

Pat 10,17-18
Pat 13,10
Pat 13,18
Pat 15, 31-32
Pat 19,20
Pat 23,12
Pat 29,1

Kodėl į kritiką ir gyrių reaguojame netinkamai? Pagrindinė priežastis yra savo įvaizdžio pajautimo stoka ir tėvų arba kitų žmonių padarytos psichologinės traumos. Dėl to jaučiamės esą neverti ir nepriimtini. Jei prastai save vertiname ir manome, kad netenkiname Dievo lūkesčių, tuomet sukritikuoti labai skaudžiai išgyvename ir vargiai priimame kritines pastabas. Tokie žmonės bet kokią kritiką taiko asmeniškai sau ir mano, jog kritikuojamas tik jų charakteris. Net tais atvejais, kai kritika yra teisinga ir užtarnauta, jie vis tiek jos negali priimti. Bet kokias pastabas jie vertina kaip grėsmę savo asmeniui.

Žmogus savo kritinius pastebėjimus gali išsakyti trokšdamas gero norėdamas pagelbėti ir sustiprinti. Bet kritikuojamieji jų gali ir nepriimti. Jų emocijos taip pažeistos, kad bet kokią kritikos formą priima kaip atstūmimą.

Jei nepriimame kritikos, reiškia kažkada buvo pažeistos mūsų emocijos, ir negalime su tuo susitvarkyti. Todėl būtinai paprašykite, kad Viešpats jas (emocijas) išgydytų. Antraip ši žaizda trukdys visose mūsų gyvenimo srityse. Juk ne vienas nesame tobulas. Visi klystame. Ir visiems reikia, kad kas nors parodytų, ką savyje reikia keisti.

Pirma priežastis, dėl ko nepriimame jokios kritikos, yra menka mūsų savivertė. Antra, tam trukdo požiūris, kad viską reikia daryti tobulai. Taip galvojantys žmonės veikiau vergauja savo pačių lūkesčiams ir aukštiems kriterijams, bet nepripažįsta kad yra netobuli. Jie stengiasi gyventi pagal pačių susikurtus kriterijus, bet nepajėgia. Dėl to jų pastangos būti tobuliems kiekvienoje gyvenimo srityje neleidžia būti netobuliems, kritikuojamiems, ar tiesiog suklysti. Galų gale jie juk siekia būti tobuli. Tad išgirstus kaltinimus priima kaip grėsmę.

Trečia priežastis dėl kurios nepriimame kritikos, yra paprasčiausia puikybė. Kartais taip save iškeliame, jog manome negalį padaryti nieko blogo, negalime suklysti ir tikrai esame geresni už kitus. Taip puikuodamiesi nepriimame nei teisingos, nei neteisingos kritikos.

Kiekvienas turėtume ištirti save ir paklausti, kaip gi reaguojame į kritiką. Kai kritiką atmetame, ribojame savo pačių protinį, emocinį ir dvasinį pajėgumą. Jei nesileidžiame pataisomi, tuomet nusprendžiame viską daryti patys, atsisakome priimti naujas kitų idėjas. Tuomet mūsų jausmai ir emocijos nebesivysto ir mes nustojame augti dvasiškai. Kai kurie žmonės nesugeba nieko mylėti, nes paprasčiausiai nemoka, jie stengiasi, bet negali, ir viską bando užglaistyti dovanomis. Paklausite kodėl? Dėl to, kad bijo nesėkmės ir kritikos. Juk jie mano esą aukščiau bet kokios kritikos. Jei neišmoksime priimti kritinių pastebėjimų, niekada neišmoksime mylėti. Pasaulyje niekada nesusitiks du tobuli žmonės.

Pažvelkime į kritiką Dievo akimis. Pirmiausia, kai Dievas per šv. Dvasią parodo mūsų nuodėmes, Jis įvertina mūsų veiksmus ir požiūrius, sakydamas, jog tai negerai ir neteisinga, ir turėtų būti keičiama. Antra, jei nesugebame priimti kritikos, niekada savęs nepažinsime ir nevertinsime. Atmesdami kritiką, nepažvelgiame į save iš kitos pusės, išmintingiau, ir nematome tikslesnės savo perspektyvos. O tokia nuostata stabdo mūsų dvasinį augimą ir riboja požiūrį į save. Juk niekas mūsų taip gerai nemato, kaip kiti žmonės. Jie mato mus iš tolo, dėl to gali objektyviau vertinti.

Kritika reikalinga visiems ir visose gyvenimo srityse. Žinoma, ji neturi būti šiurkšti, žiauri ir nemandagi. Juk savo pastebėjimus galima išsakyti švelniai. Tikriausiai visi man pritartumėte, jog tuomet, kai reikia ką nors ištaisyti ir pakeisti, jei esame dėl ko nors kalti, kritika mus žeidžia. Tada instinktyviai pradedame gintis, kaltinti kitus ir stengiamės ją atmesti. Tačiau būtent jie verčia mus ištirti save ir įvertinti.

Taigi, kai kritikos nepriimame, būtinai klysime ir tos klaidos labai brangiai mums kainuos. Žmonės, nesugebantys priimti kritikos, praranda verslą, darbą, santykius, šeimą. Jie tenkinasi tik savo išmone ir visiškai nepriima kitų patarimo ir pagalbos.

Visi turime ką nors keisti. Šv. Dvasia panaudoja kitus žmones, kad jie parodytų mūsų klaidas ir dalykus, kuriuos reikia taisyti. Mums patinka, kai šv. Dvasia naudoja švelnius ir mus guodžiančius žmones ir visiškai nepatinka, jei Ji panaudoja mūsų priešus. Beje, dažnai jie pasako tai, kas priverčia stabtelėti, susimąstyti ir įvertinti savo gyvenimą.

Jei nepajėgiame priimti kritikos, nesvarbu, kokia ji bebūtų: teisinga, neteisinga, švelni, šiurkšti ar žiauri, save ribojame ir nesugebame plėtoti užmegztų darbo, finansinių ir šeimyninių santykių.  Dėl to dažnai kenčiame ir patiriame didelę žalą.

Tad kaip teisingai reaguoti į kritiką? Kaip derėtų į ją atsakyti? Atidžiai išklausykite, apsvarstykite ir nuspręskite, kaip jūs reaguosite į išsakomą kritiką. Išgirdus kritiką savo atžvilgiu, nevalia jos iš karto atmesti ir gintis arba dėl to kaltinti kitų. Jei taip elgsimės, kitų žmonių kritinės pastabos neduos mums jokios naudos. Jei esame kritikuojami, ypač jei tai daroma šiurkščiai, visuomet savęs paklauskime, ar tai tiesa ir teisinga. Turime save įvertinti. Jei nesistengiame kritikos atmesti, reiškia esame pasirengę mokytis. Dvasiniam augimui būtina viena sąlyga – tai noras mokytis. Kitaip tariant, jei norime augti dvasiškai, turime pripažinti, jog galime suklysti bei išgirsti, ką mums sako aplinkiniai.

Ketvirta, išgirdę kritiką turime išsiaiškinti, ką mums nori pasakyti Dievas. Nepaneigdami kritikos atveriame širdį ir stengiamės įvertinti savo požiūrį bei motyvus. Nemažiau svarbu pažinti mus kritikuojančio žmogaus gebėjimus. Jei tarkim, žmogus turi sugebėjimą organizuoti ir kritikuoja mus dėl prastos organizacijos, reiškia jis įžvelgia mūsų darbo trūkumus. Paslaugus žmogus gali paraginti aktyviau tarnauti.

Visi sąmoningai ar nesąmoningai į kritiką reaguojame. Tačiau dažnai mūsų atsako tiek į gyrių, tiek į kritiką pobūdį nulemia mūsų gebėjimai. Dvasinės dovanos yra užslėptos paskatos, raginančios mus sakyti ir daryti vienokius ar kitokius sprendimus.

Apskritai turėtume būti dėkingi už mums išsakytą kritiką ir apsvarstyti pasakytus dalykus. Tokia reakcija būtų pati tinkamiausia. Net ir girdėdami savo pusėn išsakomus žiaurius žodžius, turėtume būti atviri ir juos priimti. Galbūt netgi tokiu būdu išsakoma kritika yra visiškai teisinga, ir mums derėtų įdėmiau pažvelgti į save.

Nors žmogaus paskatos gali būti nuodingos ir piktos, mums vis tiek reikėtų išlikti mandagiems, atviriems ir apsvarstyti net tokiu būdu išsakomą kritiką. O jeigu mums metami kaltinimai yra neteisingi, šlikite ramus ir mandagus. Taip nuraminsite savo kritikus, o neteisingi kaltinimai nutekės kaip vanduo nuo žąsies.

Ramiai, atvira širdimi išklausydami kritiką, išreiškiame norą mokytis ir augti, ištaisyti tai, kas negerai. Jei norime patikti Dievui, turėtume įsiklausyti į bet kokias ir bet kaip mums išsakomas pastabas. Taip elgdamiesi daugeliui liudijame nuolankumą bei savo santykių su Dievu glaudumą. Ypač tai akivaizdu, jei kritika išsakoma girdint kitiems žmonėms: darbe, šeimoje ar prie vaikų ir draugų.

Jei kritiką vertiname kaip suteiktą galimybę augti dvasiškai, ji yra labai geras matas, padedantis įvertinti savo dvasinę būklę. Išklausius kritiką savo atžvilgiu, jei ji teisinga, derėtų sutikti ir paprašyti atleidimo. Tokia reakcija tikrai būtų tinkama. Svarbu nesiginti, nekaltinti kitų ir apsvarstyti išgirstus žodžius.

Jei nuolat ieškome priėmimo ir gyriaus, jei mūsų gyvenimas priklauso nuo kitų žmonių pagyrų, stokojame gyvenimo džiaugsmo, nes mus valdo kitų žmonių nuomonė. Dievas nenumatė, kad stengtumėmės įtikti kitiems, nes svarbiausia vykdyti Jo valią. Dėl to privalome išmokti tinkamai priimti ir kritiką, ir gyrių.

Visiems niekada neįtiksi, nes tai neįmanoma. Vieną dieną mumis gali būti patenkinti, o kitą dieną susilauksime nepasitenkinimo žodžių. Jei įtinkame, mus mylės, jei ne, būsime nemylimi. Visi esame netobuli ir klystame, visi nusidedame, visi gebame įžeisti kitą ir elgtis nepriimtinai. Dėl to užuot nuolat ginčijęsi, tiesiog priimkime savo netobulumą ir klaidas. Tada mūsų savęs įvaizdis nepriklausys nuo to, kaip mus priima kiti, bet nuo mūsų santykio su Jėzumi Kristumi. Jei jis bus teisingas, išgirdę kritiką savo atžvilgiu, gebėsime dievobaimingai ir išmintingai ją priimti.