Pamokslai

Jūsų maldos žudikai. 10 labiausiai paplitusių maldos kliūčių

John Maxwell
2013 September 25 d.

Geriausias būdas neturėti dvasinių apnašų, kurios trukdo pamaldžiam gyvenimui,  - jų vengti. Tačiau, jeigu vis dėlto jos atsiras, tai geriausia, ką galima padaryti, reikia kuo greičiau jų atsikratyti. Veiksmingai maldai trukdo dešimt pagrindinių kliūčių. Jas reikia įvardyti, nes jos atima iš mūsų maldų bet kokią jėgą ir trukdo mūsų su Dievu tarpusavio santykiams. Jeigu jūs pastebėsite, kad viena ar kelios iš šių kliūčių būdingos jums, išpažinkite jas Dievui ir prašykite Jo atleidimo, prašykite, kad Jis atstatytų jūsų ryšį su Juo.

1 maldos kliūtis: neišpažinta nuodėmė

Neišpažinta nuodėmė yra labiausiai paplitusi maldos kliūtis. Psalmėje 66, 18 sakoma: „Jei nedorai elgtis būčiau ketinęs širdyje, tai Viešpats nebūtų išklausęs“. Kai Biblijoje kalbama apie nedorybę, tai yra susiję su neišpažinta nuodėme. Dievas yra tobulas ir negali prileisti mumyse nuodėmės. Jeigu mes savo gyvenime sąmoningai susitaikome su nuodėme, būtent tai atstumia nuo mūsų Dievą. Dėl to malda praranda savo jėgą.

Gera naujiena yra ta, jog kai mes išpažįstame nuodėmę, Dievas mums atleidžia, ir nuodėmė pasitraukia. Su praeitimi – baigta, atsakomybė už ją yra pašalinta. Pranašo Jeremijo knygoje (31, 34) pasakyta: „Aš atleisiu jų kaltę ir jų nuodėmės nebeprisiminsiu“. Mes ne tik gauname atleidimą – Dievas iš tiesų užmiršta mūsų praeities nuodėmes. Tą akimirką mūsų santykiai su Juo yra atstatomi, ir maldos vėl įgyja savo galią. Mūsų praeities poelgiai vis dar gali turėti pasekmes, tačiau pati nuodėmė mums yra atleista.

Jeigu jūs išpažinote nuodėmę ir ją atnešėte Dievui, tačiau ir toliau jaučiate dėl jos kaltę, jūs girdite ne Dievo balsą. Taip jus puola šmeižikas šėtonas. Visuomet prisiminkite, kad Dievas visiškai atleidžia. Pirmajame Jono laiške 1, 9 pasakyta: „Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, Jis ištikimas kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo nedorybių“. Neleiskite šėtonui jūsų kaltinti, kai jus išlaisvino Kristus.

Neatleistos nuodėmės turi ir kitas pasekmes. Galima perfrazuoti psalmę ir pasakyti: „Jeigu aš matyčiau nedorybę savo širdyje, tai aš neišgirsčiau Dievo“, ir tai būtų tiesa. Nuodėmė aptemdo mūsų jausmus ir izoliuoja nuo Dievo. Pažiūrėkite į Adomo ir Ievos atvejį: kai jie nusidėjo, jie nebenorėjo būti su Dievu ir nuo Jo pasislėpė.

Nuodėmė priverčia mus bėgti nuo Dievo ir be to mus izoliuoja nuo kitų tikinčiųjų. Knygoje „Gyvenimas kartu“ Ditrichas Bonhoferis (Dietrich Bonhoeffer) rašė: „Nuodėmė reikalauja, kad žmogus būtų greta jos. Nuodėmė atitolina jį nuo bendruomenės. Ir kuo labiau žmogus yra izoliuotas, tuo labiau jį žlugdo griaunanti nuodėmės jėga, tuo pražūtingesnė yra ši izoliacija. Nuodėmė nori likti nežinoma. Ji aptemdo saulę. Neišsakymo tamsoje ji užnuodija visą žmogaus esmę. Nuodėmė žmogų išvaro iš tikinčiųjų bendruomenės, o pasitraukimas nuo kitų krikščionių trukdo turėti atskaitingumo pirmenybę. Tai uždaras ratas. Kaip yra sakoma patarlėje: malda mus sulaiko nuo nuodėmės, o nuodėmė – nuo maldos. Jeigu ji rado vietos jūsų gyvenime, ją išpažinkite dabar ir gausite Dievo atleidimą. Apvalykite viską, kas trukdo jūsų ryšiui su Dievu“.

2 maldos kliūtis: tikėjimo stoka

Tikėjimo stygius krikščioniškam gyvenimui daro ypatingai neigiamą įtaką. Be tikėjimo malda neturi jėgos. Net Jėzus dėl žmonių netikėjimo negalėjo padaryti stebuklų Nazarete (Mk 6, 5).

Jėzaus brolis Jokūbas giliau pažvelgia į netikėjimo įtaką maldai. Jokūbo laiške 1, 5-8 pasakyta: „Jeigu kuriam iš jūsų trūksta išminties, teprašo Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja, ir jam bus suteikta. Bet tegul prašo tikėdamas, nė kiek neabejodamas, nes abejojantis panašus į jūros bangą, varinėjamą ir blaškomą vėjo. Toks žmogus tenemano ką nors gausiąs iš Viešpaties, - toks svyruojantis, visuose savo keliuose nepastovus žmogus“.

Koks gilus žmogaus proto, kuriam trūksta tikėjimo, supratimas! Žodis „abejojantis“ kalba apie būklę, kai žmogus yra emociškai perskilęs perpus, lyg jis turėtų dvi sielas. Tokia būklė paverčia  žmogų netvirtu ir negebančiu išgirsti Dievą arba gauti iš Jo dovanas.

Tikėjimas – iš tiesų yra pasitikėjimo klausimas. Jėzus pasakė: „Ir visa, ko prašysite maldoje tikėdami, - gausite“ (Mt 21, 22). Žmonės dažnai nenori visiškai pasikliauti Dievu. Tačiau kasdien jie net neklausdami pasikliauja žmonėmis, parodydami tokį tikėjimą, kokį Dievas norėtų juose matyti. Pamąstykite apie tai. Žmonės lankosi pas gydytojus, kurių pavardžių jie net negali ištarti, gauna receptus, kurių negali perskaityti, keliauja pas vaistininką, kurio niekada net nėra matę, gauna vaistus, kurių veikimo mechanizmo nesupranta, ir paskui juos vartoja!  

Kodėl žymiai lengviau pasitikėti šiais nepažįstamais žmonėmis, negu Dievu, kuris yra visomis prasmėmis ištikimas ir mylintis? Atsakymas priklauso nuo to, kur glūdi jūsų tikėjimas. Daugelis savo tikėjimu pasikliauja draugais, sutuoktiniu, pinigais ar patys savimi. Viskas, išskyrus Dievą, gali nuvilti, tačiau net mažiausia tikėjimo dalelytė gali perkelti kalnus.

3 maldos kliūtis: neklusnumas

Aš prisimenu, kai kartą, kada man buvo 17 metų, aš gulėjau namuose ant lovos ir studijavau Bibliją. Prieš mėnesį aš savo gyvenimą dar kartą buvau pašventęs Kristui ir priėmiau kvietimą skelbti Žodį. Tą dieną aš darbavausi norėdamas įsiminti Pirmąjį Jono laišką ir atkreipiau dėmesį į šias eilutes: „Mylimieji, jei mūsų širdis mūsų nesmerkia, pasitikime Dievu ir gauname iš Jo, ko tik prašome, nes laikomės Jo įsakymų ir darome, kas Jam patinka. O štai Jo įsakymas: kad tikėtume Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus vardą ir mylėtume vieni kitus, kaip Jo įsakyta“ (1 Jn 3, 21-23).

Staiga man pasirodė, jog Dievas atidarė mano proto duris ir kažkas įsijungė. Mane pripildė supratimas. Aš ir dabar gyvai tai prisimenu, nes tai buvo vienas iš tų ypatingų tiesos akimirkų, kurias išgyvena žmogus savo gyvenimo etapų posūkiuose. Kai perskaičiau šias eilutes, aš perpratau žodį. Aš supratau, jog mes tai gauname iš Dievo, nes Jam paklustame. Tai reikalavimas, kurį mes turime atitikti, kad priartėtume maldoje prie Dievo.

Jeigu santykiuose su Dievu mes norime augti ir tapti galingais maldos žmonėmis, mes turime išmokti paklusti. Nepakanka susilaikyti nuo nuodėmės. Nepakanka ir tikėjimo. Jeigu mes lūpomis išpažįstame, tikėjimą, bet veiksmais nepatvirtiname paklusnumo, tai parodo mūsų tikėjimo silpnumą. Klusnumas turi būti natūralus mūsų tikėjimo Dievu tęsinys. Tas, kuris paklusta Dievui, Juo pasikliauja, o kas pasikliauja, tas Jam paklusta.

Normanas Vincentas Pylas (Norman Vincent Peale) pasakojo savo vaikystės istoriją, kuri leidžia suprasti, kaip nepaklusnumas trukdo mūsų maldoms. Būdamas berniukas, kartą jis rado didelį juodą cigarą. Vaikas patraukė į alėją, kur, kaip jis manė, niekas jo nepamatys, ir jis užsidegė cigarą.

Kai jis užsirūkė, suprato, kad tai nėra taip jau malonu, tačiau, žinoma, pajuto, jog ūgtelėjo. Išpūsdamas dūmus, berniukas pastebėjo, kad alėja jo kryptimi eina žmogus. Kai žmogus priartėjo, jis su siaubu suprato, kad tai jo tėvas. Buvo per vėlu išmesti cigarą, todėl vaikas jį paslėpė už nugaros ir stengėsi elgtis kaip paprastai.

Jie pasisveikino, ir priversdamas jaunąjį Normaną sutrikti, tėvas ėmė su juo kalbėtis. Beviltiškai stengdamasis atitraukti tėvo dėmesį, berniukas parodė į cirką reklamuojančią afišą.

-    Tėti, ar man galima nueiti į cirką? – paklausė jis. – Ar bus galima man nueiti, kai jis atvyks į miestą? Prašau, tėti?
-    Sūnau, - ramiai ir tvirtai atsakė tėvas, - niekuomet nesikreipk į mane ko nors prašydamas, kai tuo tarpu stengiesi už nugaros paslėpti rusenantį nepaklusnumą.

N. V. Pylas visa gyvenimą prisimins tėvo atsakymą. Tie žodžiai jam buvo puiki pamoka apie Dievą. Jis negali ignoruoti nepaklusnumo, net kai mes stengiamės atitraukti Jo dėmesį. Tik klusnumas gali atstatyti mūsų tarpusavio santykius su Juo ir suteikia mūsų maldoms galią.

4 maldos kliūtis: nepakankamas atvirumas su Dievu ir kitais

1994 metų liepos 4-ąją aš turėjau garbės pasisakyti 65 tūkst. vyrų konferencijoje „Pažadų saugotojai“ Indianapolyje, Indianos valstijoje. Aš kalbėjau apie moralinės vienybės vertingumą, apie tai, kaip vertinti žmonas, kaip saugoti save tyrą seksualinio gyvenimo sferoje. Niekuomet anksčiau savo gyvenime, kaip prieš tą įvykį ištisas savaites, aš nejaučiau tokio stipraus seksualinio gundymo ir spaudimo. Aš pasakiau savo žmonai Margaritai: „kelias ateinančias savaites neišleisk manęs iš akių“. Aš žinojau, kad esu labai gundomas.

Tuo pat metu aš taip pat nusprendžiau pasidalinti savo dvasine kova su savo maldos partneriais. Tai buvo nelengva, tačiau aš maniau, kad jeigu būsiu atviras su jais, jie dėl to poreikio galės veiksmingiau melstis už mane, ir aš galėsiu atlaikyti gundymą. Aš tikiu, kad būtent jų maldos padėjo man išlaikyti ypač sunkų laikotarpį ir išlikti ištikimu Dievui.

Jokūbo laiške (5, 16) pasakyta: „Išpažinkite vieni kitiems savo nusižengimus ir melskitės vieni už kitus, kad būtumėte išgydyti“. Jokūbas dalijasi tiesa apie Dievą: kai mes vieni kitiems išpažįstame nuodėmes ir meldžiamės vieni už kitus (kas reikalauja visiško atvirumo) Dievas gali mus išgydyti ir apvalyti. Mes išgyvename dvasinį, fizinį ir emocinį atnaujinimą. Be to, mūsų atvirumas padeda kitiems, parodydamas, kad jie nėra vieniši savo sunkumuose.

 Ditrichas Bonhoferis (Dietrich Bonhoeffer) rašė apie atvirą pokalbį su tikinčiaisiais. Knygoje „Gyvenimas kartu“ jis kalba: „Per nuodėmės išpažinimą Evangelijos šviesa įsiveržia į tamsą ir širdies vienatvę. Nuodėmė turi būti iškelta į šviesą. Neišsakyti dalykai turi būti išreikšti žodžiais ir pripažinti. Visa, kas yra paslaptis ir yra nuo žmonių paslėpta, pasidaro aišku. Tai sunki kova, vykstanti tol, kol nuodėmė nebus atvirai pripažinta. Tačiau Dievas išardo varinius vartus ir geležinius užraktus. Mūsų brolis nutraukia saviapgaulės ratą. Žmogus, kuris, dalyvaujant broliui,  išpažįsta savo nuodėmę, žino, kad jis daugiau nebėra vienas. Jis pajunta Dievo buvimą dalyvaujančio brolio pavidalu“.

Išpažįstant nuodėmes sunkiausia būti sąžiningam. Savimeilė yra susitrenkimo akmuo, nes kyla grėsmė suduoti smūgį mūsų įvaizdžiui. Su tuo kovoja visa mūsų visuomenė. Kiekvienas nori savo trūkumais ir problemomis apkaltinti kitą.

Ilgus metus aš šiuo klausimu dirbau su savo sūnumi Džoelu Porteriu.  Jis nenorėdavo pripažinti, kad padarė kažką blogo. Kai jis buvo mažas ir blogai pasielgdavo, jis paprastai sakydavo: „Atleiskite“. Margarita ir aš vis jam kartodavome: „Džoeli, kai tu neteisingai pasielgsi, sakyk: „Atleiskite man“. Jis nemėgo šio patikslinimo, o juk prasmė ta, kad jis būtų priverstas atsiprašyti už tai, padarė jis.

Atvirumas daugeliui žmonių yra keblus. Daugelis pastorių, kuriuos aš pažįstu, ypač sunkiai su tuo susidoroja. Tačiau atvirumas su kitais daro didelę įtaką mums patiems. Tikslumas santykiuose su Dievu, kai jūs meldžiatės, nukreipia jus į Jo tikslus, o ne į jūsų, o taip pat suteikia laisvę kitiems tikintiesiems tikslingai ir konkrečiai melstis už jus.

5 maldos kliūtis: neatleidimas

Jūs tikriausiai prisimenate Šventojo Rašto vietą, kur Petras užduoda Jėzui klausimą dėl atleidimo. Jis paklausė: „Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusideda? Ar iki septynių kartų?“ (Mt 18, 21). Judėjų įstatymas reikalavo, kad žmogus tris kartus atleistų skriaudą. Petras, prileisdamas septynis kartus, manė, kad jis labai nuolaidus ir minkštaširdis. Ir, galimas daiktas, buvo giliai nustebęs, kai išgirdo Jėzaus atsakymą: „“Aš nesakau tau iki septynių kartų, bet iki septyniasdešimt septynių“ (Mt 18, 22).

Jėzus mėgino išmokyti Petrą, kad atleidimas – nėra matematinis dydis. Atleidimas nėra žodžių rinkinys. Tai liečia širdį, ir Šventoji Dvasia mums duoda jėgos atleisi. Kodėl svarbu atleisti? Atsakymą randame Mato Evangelijoje (6, 14-15): „Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums, o jeigu jūs neatleisite žmonėms jų nusižengimų, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas neatleis jūsų nusižengimų“.

Atleisti ir gauti atleidimą – neatskiriama kaip dvyniai. Jei žmogus atsisako kitam atleisti, jis kenkia sau, nes atleidimo stoka gali jį užvaldyti ir sukelti jam kartėlį. O žmogus negali klauptis maldai, sieloje turėdamas kartėlį, ir negali jos užbaigti palaiminimais. Atleidimo dėka jūsų širdyje gali karaliauti ne tik tiesa, bet ir šviesa.

6 maldos kliūtis: neteisingi ketinimai

Kartą aš išgirdau pasakojimą apie pastorių, kuris vaikštinėjo senų Viktorijos laikų stiliaus namų pilnoje gatvėje. Vaikštinėdamas jis pastebėjo berniūkštį, kuris ant gražaus seno namo paradinio priebučio šokinėjo aukštyn-žemyn. Jis stengėsi pasiekti senovinį durų varpelį, kuris prie durų buvo pakabintas per aukštai.  

Užjausdamas mažylį, pastorius priėjo prie namo vedančiu keliuku, užlipo ant priebučio ir vietoje berniuko guviai paskambino varpeliu. Paskui nusišypsojo berniūkščiui ir paklausė:

-    Na, ir kas bus dabar, jaunas žmogau?
-    Dabar, - sušuko berniukas, - bėgam, kiek kojos neša!

Šioje istorijoje žmogus neteisingai išsiaiškino mažo berniuko ketinimus, tačiau Dievas dėl mūsų motyvų neklysta. Kai mes esame neteisūs, mūsų maldos neturi galios. Jokūbo laiške (4, 3) pasakyta: „Jūs prašote ir negaunate, nes blogo prašote – savo užgaidoms išleisti“.

Kartais būna sunku atpažinti net savo pačių ketinimus. Iš savo patirties aš žinau du bruožus, kurie greitai atskleidžia klaidingus ketinimus:

1.   Planas, kuris pranoksta mūsų galimybes. Dideli projektai – tie, kurie priverčia mus šokti aukščiau galvos, - priverčia mus susimąstyti, kodėl mes jų imamės. O šis procesas atskleidžia mūsų motyvus. Pagalvokite apie Nojų. Dievas paprašė, kad jis pastatytų arką tuo metu, kai žemėje dar nebūdavo lietaus. Tai buvo planas, kuris, be abejo, buvo ne jo jėgoms. Kai kaimynai ateidavo, kad pasišaipytų iš jo, Nojus, tikriausiai, save patikrino, kodėl jis užsiima tokiu darbu. Ir tai jam priminė, kad jis yra atsakingas prieš Dievą.

2.   Malda. Kai mes meldžiamės, Dievas kalba ir parodo mums mūsų ketinimus. Jeigu mes veikiame iš išdidumo, baimės, priklausomybės, pasitenkinimo savimi, patogumo ir t.t., Dievas tai mums parodys, jei tik mes klausysimės. Ir, jei mes norėsime, Jis pakeis tuos ketinimus. Aš visuomet noriu, kad mano ketinimai būtų tyri, todėl aš prašau savo asmeninio maldos partnerio, kad jis man užduotų klausimus dėl sąžiningumo. Vienas iš  klausimų, kurį jis visuomet man užduodavo, kai aš tarnavau Skailaine vyresniuoju pastoriumi, buvo: „Ar nepiktnaudžiaujate valdžia, kurią turite bažnyčioje?“ Aš privalėjau būti sąžiningas. O žinojimas, kad aš turiu kas mėnesį susitikti su Bilu ir atsakyti į šį klausimą, skatino mane nuolatos tikrinti savo ketinimus, kad jie būtų tyri ir atitiktų Dievo ketinimus mano atžvilgiu.

7 maldos kliūtis: stabai mūsų gyvenime

Kai daugumas žmonių galvoja apie stabus, jie įsivaizduoja statulas, kurios yra garbinamos kaip dievai. Tačiau mūsų gyvenime stabas gali būti kas tik nori, kas stoja tarp mūsų ir Dievo. Stabai gali turėti įvairią formą: pinigai, karjera, vaikai, malonumai. Ir vėl tai yra širdies būklės klausimas. Pranašo Ezechielio knygoje (14, 3) aiškiai parodoma visko, kas atsiranda tarp žmogaus ir Dievo, neigiamą įtaką. Ten pasakyta: „Žmogaus sūnau, šitie vyrai pasistatė stabus savo širdyse ir tai, kas veda į nusikaltimą, yra prieš jų akis. Argi klausiamas turėčiau jiems atsakyti?“ Iš šios ištraukos Dievo pasibjaurėjimas stabais yra labai akivaizdus. Jis net nenori, kad į Jį kreiptųsi žmogus, kuris garbina stabus. Kita vertus, pašalindami stabus iš mūsų gyvenimo, mes subręstame asmeniniam prabudimui.

Atkreipkite dėmesį į savo gyvenimą. Ar jūsų gyvenime yra kažkas, kas jums yra svarbesnis už Dievą? Kartais sunku atsakyti. Vienas iš būdų sužinoti, ar kas nors yra stabas jūsų gyvenime – užduoti sau klausimą: „Ar aš to atsisakyčiau, jeigu Dievas manęs paprašytų?“ Sąžiningai pasižiūrėkite į savo karjerą, turtą ir šeimą. Jeigu yra kažkas, ko jūs dar nesate atidavę Dievui, reiškia, jog tai užtveria jums kelią pas Jį.

8 maldos kliūtis: nepagarba kitiems

Psalmė 33, 13 sako: „Iš dangaus žvelgia Viešpats ir stebi visą žmoniją“. Dievo perspektyva yra plati. Jis myli kiekvieną, ir Jis nori, kad mes taip pat rūpintumėmės kitais. Kai mes parodome nepagarbą kitiems, tas Jį skaudina. Šventasis Raštas pilnas eilučių, kurios patvirtina Dievo siekį, kad visi tikintieji būtų vieningi: broliai ir seserys, vyrai r žmonos, žmonės netarnaujantys pastoriais ir kitais vyresniaisiais. Pavyzdžiui, Evangelijoje pagal Joną 13, 34 Jėzus pasakė: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip Aš jus pamilau, kad ir jūs mylėtumėte vienas kitą“. Pirmas Petro laiškas 3, 7 moko vyrus ir žmonas būti supratingais vienas kitam, kad nebūtų trukdomos jų maldos. Tame pat laiške 2, 13 pasakyta: „Būkite klusnūs kiekvienai žmonių valdžiai dėl Viešpaties“.

Vienas iš papildomų maldos pranašumų yra tas, kad ji padeda mylėti kitus. Neįmanoma, kad žmogus nekęstų arba kritikuotų tą, už kurį meldžiasi. Malda išugdo kantrybę, pašalina konkurencijos jausmą. Pavyzdžiui, Bilas Klasenas (Bill Klassen) dažnai pasakoja istoriją apie save, kai jis buvo jaunas krikščionis. Jis prisiminė, jog po daugelio sekmadienio pamaldų, pietums jis turėdavo „keptą pastorių“. Jis gana žiauriai kritikuodavo savo pastorių. Tačiau, kai jis pradėjo augti maldos gyvenime, Dievas ėmė laužyti jo požiūrį į pastorius. Kritikos dvasia ištirpo ir pavirto užuojauta. Ir galiausiai jis pradėjo savo maldos tarnystę „Partneriai maldoje“, kurios tikslas – skatinti parapijiečius melstis už savo pastorius. Tai buvo kardinalus posūkis.

9 maldos kliūtis: nepagarba Dievo viršenybei

Aš tvirtai tikiu Dievo viršenybe. Aš manau, kad tikėjimas Jo viršenybe kartu su kitomis tiesomis man padėjo sunkumuose per daugelį metų nepulti. Aš žinau, kad Dievas mane visiškai pažįsta, ir žino, kas yra man geriau. Pranašas Jeremijas 1, 5 sako: „Pažinau tave prieš tau gimstant, pašventinau tave ir paskyriau pranašu tautoms“.

Kai Jėzus mokė mokinius melstis, Jis pirmiausia liepė, kad jie gerbtų Dievą tokį, koks Jis iš tikrųjų yra: „Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas, teateinie Tavo karalystė, tebūnie Tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje“ (Mt 6, 9-10). Tai pripažinimas, kad Dievas vadovauja, Jis viešpatauja. O tai nustato mūsų santykius su Juo: vaiko esančio Tėvo valdžioje santykius. Ir kaskart, kai mes nepagarbiai žiūrime į Dievo tvarką, mes išeiname už klusnumo ribų ir trukdome tarpusavio santykiams su mūsų Dangiškuoju Tėvu.

10 maldos kliūtis: valia nepavaldi Dievui

Škotijoje gyveno moteris, kuri pragyvenimui kukliai užsidirbdavo išvežiodama savo prekes šalies keliais. Kasdien ji išeidavo į kelią, o kai prieidavo sankryžą, mesdavo į orą lazdą. Į kurią pusę rodė lazda, tuo keliu ji ir eidavo. Kartą kitoje kelio pusėje, kur ji trečią kartą metė lazdą, stovėjo senis. Pagaliau jis paklausė:

-    Kam tu išmeti į orą lazdą?
-    Aš tokiu būdu leidžiu Dievui parodyti man, kokia kryptimi eiti, - atsakė ji.
-    Tai kodėl tu metei lazdą tris kartus? – paklausė senis.
-    Todėl, kad du pirmus kartus ji rodė neteisingą kryptį, - toks buvo jos atsakymas.

Galutinis maldos tikslas – gauti ne tai, ko mes norime, o išmokti norėti to, ką duoda Dievas. Tačiau taip niekada neįvyks, jeigu mes nepalenksime Jam savo valios ir neatiduosime savęs į Dievo rankas.

Žmogus, kurio valia paklusni Dievui, turi su Juo santykius, panašius į aprašytus palyginime apie vynmedį ir šakeles. Ten pasakyta: „Jei pasiliksite manyje ir mano žodžiai pasiliks jumyse, - jūs prašysite, ko tik norėsite, ir bus jums duota“ (Jn 15, 7). Šakelė priklauso nuo vynmedžio ir gyvena darnoje su juo. Savo ruožtu vynmedis jai duoda viską, ko jai reikia, ir dėl to ji gausiai duoda vaisių. Didelis privalumas - palenkti savo valią Dievui. Vienas iš privalumų - Dievo pažadas atsakyti į mūsų maldas ir prašymus. Kitas – mes per Šventąją Dvasią galime gauti Kristaus jėgą. Kaip vynmedžio ir šakelių pavyzdyje, Jis mus pripildo, suteikia mums jėgą, duoda vaisių.

Veiksmingo pamaldaus gyvenimo raida priklauso nuo tarpusavio santykių su Dievu išsaugojimo, kad jie būtų tvirti ir nesutepti nuodėmės bei neklusnumo. Pirmajame Petro laiške 3, 12 pasakyta: „Viešpaties žvilgsnis lydi teisiuosius, ir Jo ausys girdi jų maldas, bet Viešpaties veidas – prieš darančius pikta“. Jei mes siekiame teisumo, išpažįstame klaidas, mes galime likti greta Dievo. Tačiau nenutrūkstamų tarpusavio santykių su Viešpačiu palaikymas – yra nenutrūkstamas procesas. Krikščionis negali melstis iki tol, kol jis nenugalės šių dešimties maldos kliūčių. Kiekvieną dieną mes turime ateiti pas Dievą ir Jo prašyti, kad atvertų mums viską, kas gali trukdyti mūsų maldos progresui.

Atkreipkite dėmesį į Psalmę 139, 23-24. Joje užrašyti Dovydo, žmogaus, kuris buvo pagal Dievo širdį, kuris turėjo vienus iš geriausių tarpusavio santykių su Dievu, žodžiai: „Ištirk mane, Dieve, pažink mano širdį: išbandyk mane ir pažink mano mintis. Matyk, ar aš einu nedorėlių keliu, ir vesk mane keliu amžinuoju!“  

Kad būtų su Dievu, Dovydas įveikė savo gyvenime kai kurias siaubingas nuodėmes. Jis buvo žmogžudys ir svetimautojas, tačiau nusižemino prieš Dievą ir išpažino savo nuodėmes. O tai leido jam priartėti prie Dievo ir toliau augti bei statydinti su Juo tarpusavio santykius.

Dovydas yra sektinas pavyzdys. Jeigu Dievas galėjo jam atleisti ir sukurti su juo ypatingus tarpusavio santykius, tuomet Jis gali taip pat pasielgti ir su mumis. Jeigu mes ištikimi, Dievas priartins mus prie Savęs ir atsakys į mūsų maldas.

Klausimai pamąstymui

1.    Ar jūs galite prisiminti atvejį, kada pašnekovas jūsų telefoninio pokalbio metu nutraukė pokalbį ir padėjo ragelį? Kokius jūs patyrėte jausmus?

2.    Koks skirtumas tarp pokalbio nutraukimo ir vienos užslėptos maldos kliūties? Kaip, jūsų nuomone, jaučiasi Dievas, kai jūs „numetate ragelį“?

3.    Įvairūs žmonės kovoja su įvairiomis maldos kliūtimis. Iš dešimties šiame skyriuje išvardintų kliūčių, į kokias jūs esate linkęs? Kodėl būtent jos jums sukelia ypatingus sunkumus?

1)    Neišpažinta nuodėmė
2)    Tikėjimo stoka
3)    Nepaklusnumas
4)    Nepakankamas atvirumas su Dievu ir kitais
5)    Neatleidimas
6)    Neteisingi ketinimai
7)    Stabai jūsų gyvenime
8)    Nepagarba kitiems
9)    Nepagarba Dievo viršenybei
10)    Valia nepavaldi Dievui

4.    Koks yra atviro (neturinčio dvasinių kliūčių) bendravimo su Dievu pranašumas?

5.    Ką jūs galite padaryti, kad užbėgtumėte už akių bet kuriai iš dešimties maldos kliūčių?