Straipsniai

Pritrenkianti vienintelio žmogaus, išgyvenusio 9/11 košmarą, istorija

blog.godreports.com
2013 September 18 d.

Jungtinių Amerikos valstijų komisija „9/11“, kuri tyrė siaubingą Pasaulio prekybos centro tragediją, įvykusią 2001 m. rugsėjo 11 d., mano, jog Stenlis Praimnatas (Stanley Praimnath) yra vienintelis oficialiai žinomas žmogus, išgyvenęs tarp tų, kurie teroristų atakos metu buvo Pasaulio prekybos centre. Pats Praimnatas mano, jog buvo išgelbėtas per Dievo malonę. Jo gniaužianti kvapą istorija yra aprašyta knygoje „Išplėštas iš ugnies“ (Plucked from the Fire).

Praimnatas gimė Gajanoje. Vaikystėje mama jį versdavo lankyti bažnyčią, tačiau berniukas nenorėjo ir maištavo. Persikėlęs į Ameriką, jis, vis dėlto, ėmė lankyti bažnyčią ir netrukus (1983 m.) patyrė dvasinį atgimimą. Po kelių metų Praimnatas vedė pastoriaus dukterį ir pradėjo naują karjerą „Fudži Banke“ (Fuji Bank). Tuo metu jis padėjo savo uošviui steigti naują bažnyčią Kvinse, kuris buvo prastos reputacijos Niujorko rajone.

Per penkis metus Praimnatas padarė karjerą nuo paprasto tarnautojo iki viceprezidento padėjėjo. Jis vadovavo visoms Pasaulinio Prekybos Centro (pietinio bokšto) 81 aukšte esančio banko operacijomis. Tarp jo bendradarbių dauguma buvo budistai ir sintoistai. Krikščionių buvo tik maža saujelė. Praimnatas mėgino liudyti savo kolegoms, tačiau tik nedaugelis norėjo jo klausytis.

Tuo metu, kai teroristų lėktuvas rėžėsi į šiaurinį Pasaulio prekybos centro bokštą, Praimnatas kėlėsi liftu į savo kabinetą. Todėl nieko nematė ir negirdėjo. Tačiau jis nespėjo įeiti į savo biurą, kai pasipylė skambučių kruša. Visi klausė, ar jam viskas gerai. Tai labai jį nustebino. Paskui jis pažvelgė pro langą... ir nustėro – iš šiaurinio bokšto krito ugnies apimtos nuolaužos. Apačioje jų buvo visas kalnas. Fudži Banko centrinis biuras buvo šiauriniame bokšte. Praimnatas mėgino prisiskambinti savo bosui, bet nesėkmingai. Tačiau jam ir į galvą nešovė, kad į gretimą bokštą įsirėžė lėktuvas, ir, kad jis netrukus sugrius.

Praimnatas norėjo išeiti iš pastato, bet apsauga jį sustabdė. „Pastatas saugus, - pasakė jam. – Grįžkite į savo darbo vietą. Iškarto per dvipusį ryšį buvo paskelbta: „Pavojaus nėra. Jokios evakuacijos nebus“.

Po minutės Praimnatas jau kėlėsi liftu. Drauge su juo kėlėsi ir bendradarbiai. Žmonės juokavo, buvo atsipalaidavę. Atvykęs į reikalingą aukštą, Praimnatas išėjo iš lifto nežinodamas, jog šiuos žmones mato paskutinį kartą. Vos tik jis spėjo įeiti į savo biurą, jam paskambino kažkokia moteris iš Čikagos: „Stenai! Skubiai nešdinkis iš pastato! Skubiai!“ Praimnatas pamėgino ją nuraminti: „Man viskas gerai“.

Kalbėdamas telefonu, jis pažvelgė pro langą ir staiga pamatė tiesiai į jį skrendantį didžiulį keleivinį lėktuvą. Jis spėjo pamatyti ant lėktuvo uodegos U raidę. Tai buvo „United flight 175”. Nors iki lėktuvo dar buvo pakankamai toli, jis savo garso nepraleidžiančiame kabinete galėjo girdėti jo motorų riaumojimo vibraciją. „Šis garsas nuolat skamba mano ausyse“, - prisipažįsta Praimnatas.

Iš nevilties jis sušuko: „Viešpatie, aš nieko negaliu padaryti. Tiktai Tu gali!“ – ir nėrė po savo rašomuoju stalu. Lėktuvas su neįtikėtina jėga įsirėžė į pastatą. Apatinė sparno dalis perpjovė Praimnato biurą ir užstrigo už 7 metrų nuo jo.

Iš sparno šovė ugnies liepsna. Visos sienos buvo sugriautos. Kai kuriose vietose įgriuvo lubos. Išliko tik stalas, po kuriuo slėpėsi Praimnatas. Visur kabėjo sutraukyti kabeliai, įvairiose vietose traškėjo trumpo sujungimo garsai. Praimnatas bijojo, kad gali užgriūti lubos, kad jį gali užmušti elektra, arba, kad bet kuriuo metu gali sprogti lėktuvo sparnas. Kažkur viršuje siautė gaisras. Tačiau Praimnatas karštligiškai dėkojo Dievui: „Tai stebuklas! Jis išsaugojo mane po Savo sparnais!“

Praimnatas nežinojo, kad fatališkai pradėjo tiksėti laikas. Po valandos pietinis Pasaulio prekybos centro bokštas visiškai sugriuvo. Tačiau vyriškis negalėjo išsigauti iš spąstų. Lėktuvo sparnas visiškai užblokavo išėjimą.
 
Praimnatą vėl apėmė neviltis. „Viešpatie, pasiųsk ką nors, kad man padėtų! – meldėsi jis. – Aš nenoriu mirti. Kas bus su mano žmona ir dviem vaikais?“

Jo balsą išgirdo Brajanas Klarkas (Brian Clark), kuris vadovavo priešgaisrinei apsaugai ir turėjo žibintuvėlį. Tuo metu jis su keliais žmonėmis buvo vienu aukštu žemiau. Jie norėjo nusileisti vieninteliais išlikusiais laiptais žemyn, bet moteris apsaugininkė juos įtikino pasikelti ant stogo, kad neuždustų nuo degėsių.

Tačiau Klarkas nepasikėlė aukščiau 81 aukšto. Pagal jo žodžius, jis lyg prilipo ten. Jo „nepaleido“ graudus Praimnato maldavimas. Jam atrodė, jog aplink jo galvą yra deguonies pripildytas balionas, nors visi kiti skundėsi degėsiais ir vos gaudė kvapą. Galiausiai visi, kurie pasikėlė aukščiau, žuvo. Jie nežinojo, kad durys, vedančios ant stogo, tą lemtingą dieną buvo užrakintos.

Pagaliau, Klarkas per sienos skyles pamatė Praimnatą. Jis jį pašaukė, tačiau vargšas buvo visiškai apkurtęs. Tačiau Praimnatas pamatė žibintuvėlio šviesą ir ėmė šliaužti į jo pusę, suprasdamas, kad jeigu žmogus su žibintuvėliu nueis, – jis žus.

Praimnatas peršliaužė per tris biurus ir atsidūrė prieš išlikusią trijų metrų sieną. Visas vargšo kūnas buvo sutinęs, juodas ir pamėlynavęs. Už sienos jis išgirdo Klarko balsą: „Šok nuo sienos. Aš tave sugausiu kitoje pusėje“. „Aš negaliu“, - sudejavo Praimnatas. Jis pamėgino pašokti, tačiau jam nieko neišėjo. Dėl jo šoktelėjimo nugriuvo dalis lubų. Jis pakėlė rankas, kad apsisaugotų nuo krentančių nuolaužų, ir jo delnus perskrodė du dviejų colių medsraigčiai. Jis iš skausmo sušuko, pajutęs, ką ant kryžiaus patyrė jo Gelbėtojas.

Praimnatas labai sunkiai išlaisvino delnus nuo medsraigčių. Iš karto rankos sutino. Klarkas už sienos jį įtikinėjo toliau mėginti persiropšti per sieną, tačiau Praimnatas jautė, kad negalės to padaryti. „Viešpatie, jeigu Tu nori, kad aš mirčiau, kodėl leidai man išgyventi mano kabinete?“ – meldėsi jis. Klarkas per sieną  girdėjo jo maldą.

Dėl dūmų ir dujų Praimnatas ėmė dusti. Jis buvo per plauką nuo mirties. Pagaliau, jis įtempė visas jėgas ir šoko taip aukštai, kaip tik galėjo. Ir, o stebukle, jis sugebėjo pasiekti viršutinę sienos dalį ir net užsitverti už priešinės sienos krašto. Jo rankas iškarto sugriebė pašokęs Klarkas. Jis taip stipriai patraukė jį į save, kad abu kūliais nusirito laiptais. „Sustojo“ tik aukštu žemiau.

Jie sunkiai atsistojo. Klarkas pažvelgė Praimnatui į akis ir tarė: „Aš niekuomet neturėjau brolio. Dabar tu būsi mano kraujo brolis“. Jie viens kitam paspaudė rankas... kruvinas rankas.

Pakeliui jie pamatė kelias baisias scenas. Vienas mirštantysis su sulaužytu stuburu ir baisia žaizda galvoje, jų prašė: „Pasakykite mano žmonai, kad aš ją labai myliu. Mes neseniai susituokėme“. Kitoje vietoje jie norėjo padėti žmogui išsigauti iš nuolaužų, bet apsaugininkas juos sustabdė. „Tuoj atvyks gelbėtojų komanda“, - pasakė jis. Jis nežinojo, jog pastatas tuojau sugrius ir nebus jokios gelbėtojų komandos. Apsaugininkas galėjo išsigelbėti, bet liko drauge su tuo vargšu, paaukodamas patį brangiausią turtą – savo gyvybę.

Praimnatui ir Klarkui pasisekė nusigauti iki pirmojo aukšto vestibiulio. Jis buvo pilnas policininkų, greitosios pagalbos gydytojų ir gaisrininkų. Jiems šūktelėjo: „Bėkite į gatvę! Praleiskite! Greitai!

Tačiau abu bėgo prie Trejybės bažnyčios. Nesuspėjus prie jos pribėgti, pajuto baisų dundesį ir žemės drebėjimą. Atsigręžę, jie pamatė, kaip griuvo pietinis Pasaulio prekybos centro bokštas. Dulkių ir nuolaužų sūkurys užklojo juos. Jie vienas kitą pametė iš akių...

Kai bejėgis, visas kruvinas Praimnatas nusigavo iki žmonos biuro, jos ten nebuvo. Ji jau buvo namuose, įsitikinusi, kad įvyko blogiausia. Todėl, kai jis jai paskambino, ji ne iš karto patikėjo. „Taip nejuokaukite, - pasakė ji. – Mano vyras yra miręs“.

„Tu, kaip Danieliaus draugai, buvai įkaitintoje krosnyje, - vėliau jam pasakė ji. – Esu įsitikinusi, jog Dievas tave apvalė nuo visokios nešvaros“.

„Aš nežinau, kodėl Dievas ne visuomet atsako į maldas, tačiau tuomet, pietiniame bokšte, Jis atsakė neįtikėtinu būdu, - liudija Praimnatas. – Mes paskui sužinojome, jog paskutinę akimirką lėktuvas truputį pakrypo. Tai išgelbėjo man gyvybę. Aš tikiu, kad tai įvyko dėl mano ir mano žmonos maldos“.

Parengta pagal blog.godreports.com