Straipsniai

Apie sanguliavimo bažnyčiose problemą

Evan Lenow
2013 September 13 d.

Daugelis mūsų norėtų tikėti, kad bažnyčia turi pastovų imunitetą dėl vis didėjančios sanguliavimo prieš santuoką arba vietoje jos tendencijos. Deja, atsižvelgiant į vis mažėjantį tikinčiųjų, kurie suvokia, kad sugyventiniai peržengia Biblijos lyčių santykių etiką, skaičių, ši nemorali praktika sėlina ir į bendruomenes.

Šventasis Raštas nedviprasmiškai smerkia paleistuvystę, kuri Biblijoje dažniausiai reiškia nesantuokinius ir ikisantuokinius seksualinius santykius. Ištvirkimas ir svetimavimas yra aprašomi kaip blogis, kaip Dievo pykčio objektas. Ištvirkėliai ir svetimautojai nepaveldės Dievo karalystės (Mt 15, 19; Apd 15, 20; 1Kor 6, 9; Hbr 13, 4).

Be to, kad Šventasis Raštas aiškiai pasisako prieš paleistuvystę, sanguliavimas taip pat peržengia vieną svarbų Biblijos etikos principą: Dievas Pradžios knygos 2 skyriuje nustatė seksualinius santykius tarp vyro ir moters, kaip santuokos sandoros ženklą. Panašiai, kaip vaivorykštė yra akivaizdžiai matomas priminimas apie sandorą su Nojumi – kad žmonija niekuomet nebus sunaikinta tvanu, - seksualiniai santykiai tarp vyro ir žmonos nurodo į išskirtinę, neišardomą santuokos vienybę. Santuokiniai santykiai numato tokius intymius dalykus, apie kuriuos Biblijoje,  Pr 2, 24 pasakyta, jog vyras ir moteris santuokoje tampa „vienu kūnu“.

Todėl tie, kurie praktikuoja sanguliavimą iki santuokos, dalyvauja „malonume“ be sandoros pasišventimo ir pareigų. O tai yra tiesioginis Dievo santuokos plano, kuris nustatytas jau Pradžios knygos 2 sk., t.y. dar prieš puolimą į nuodėmę, – peržengimas.

O kaip mes turėtume vertinti sanguliavimo bažnyčiose nuodėmę? Visų pirma, reikia prisiminti, kad sanguliavimas nėra neatleistina nuodėmė. Po 1 Kor 6, 9-10 sąrašo, kuriame sakoma, kad ištvirkėliai ir svetimautojai nepaveldės Dievo karalystės, - apaštalas Paulius pabrėžia: „Kai kurie iš mūsų buvome tokie, bet dabar esame nuplauti, pašventinti, išteisinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia“ (1Kor 6, 11).

Su tomis krikščionių poromis, kurios gyvena susidėję, būtina dirbti. Svarbu, kad jie suprastų savo nuodėmę, išpažintų ir atgailautų. Idealiu atveju tokia atgaila turėtų įvykti bažnyčioje viešai. Be abejo nereikia gadinti iškilmingos pamaldų atmosferos „plaunant nešvarius baltinius“, tačiau tie, kurie žinojo apie šią nuodėmę, kurie buvo nusidėjusios poros pažįstamų rate, turi žinoti apie nuodėmės išpažinimą. Dažniausiai apie šią nuodėmę žino visi bažnyčios nariai, todėl būtų teisinga atgailauti narių susirinkime. Svarbu prisiminti, kad vienos poros nuodėmė, gali žlugdančiai paveikti visą vietinės bažnyčios Kūną.

Antra, reikia padėti tokioms poroms laikinai išsiskirti, kad jos paliktų nuodėmingą gyvenimo būdą. Daugelis porų praktikuoja sanguliavimą, kaip savo rūšies „testą“ – ar jie tinka vienas kitam, ar galės gyventi šeimyninį gyvenimą. Tačiau tokie „bandymai“ turi tik liūdnas pasekmes. Jeigu sanguliaujanti pora ketina susituokti, reikia kurį nors iš jų įtikinti pakeisti gyvenimo vietą. Nieko nebus baisaus, jei, pavyzdžiui, moteris kelis mėnesius pagyvens pas savo tėvus arba vyras – pas savo draugus. Jeigu pora nesutinka su tokiu laikinu išsiskyrimu, reiškia, jų atgaila praranda prasmę ir yra  akivaizdu, jog jie nenori savo santuoka pagarbinti Viešpaties.

Mes negalime užmerkti akių į sanguliavimo problemą bažnyčiose. Biblijos santuokos sandora – yra perdaug svarbi Dievo nuostata, kad mes galėtume priimti šiuo klausimu pasaulietišką požiūrį: malonumą be pasišventimo ir pareigų.

Parengta pagal Baptist Press