Pamokslai

Savimeilė Biblijos šešėlyje

2004 September 20 d.

Pastaraisiais metais net evangelinės literatūros rinkoje pasirodė nemažai knygų, skelbiančių apie „meilę sau“, „savęs priėmimą“ kaip esminę savęs atsižadėjimo, meilės artimui ir Dievui prielaidą.

Tarp kitko, tokios idėjos taip giliai įsiskverbia į jaunų krikščionių sąmonę, jog retai kuris, ką nors pasakęs apie savęs atsižadėjimą ir atsidavimą, neišgirstų frazės: „Tai teisinga, bet juk Biblijoje yra parašyta, kad save mylėti reikia tam, kad mokėtum mylėti savo artimą. Prieš atstumiant save, pirmiau reikia priimti save!”.

Paprastai šalia to yra cituojamas įsakymas mylėti savo artimą (Kunigų 19, 18), kuris yra minimas keliose Naujojo Testamento vietose (Morkaus 12, 31; Luko 10, 27; Romiečiams 13, 9; Galatams 5, 14; Jokūbui 2, 18): „Mylėk savo artimą kaip save patį“.

Dr. Johnas Stottas šį reiškinį supranta pakankamai teisingai, kai rašo, jog mūsų dienomis daugiabalsis choras man gieda apie tai, jog aš turiu mylėti save, jog savimeilė, kaip įsakymas, kurio daugelis nepaiso, turi papildyti meilę Dievui ir artimui, ir jeigu aš to atsisakysiu, manęs laukia baisios pasekmės: liūdesys, nusivylimas, depresija, atitolimas, negalia ir kita.

Aš dabar nenarpliosiu humaniško „meilės sau“ tezių rezginio, nes į šią temą nesu pakankamai įsigilinęs. Tik norėčiau Biblijai padedant ištirti kai kuriuos šiuos teiginius.

1. Ar gali „meilė sau“ būti mūsų sugebėjimo mylėti Dievą ir artimą prielaida?
„Mums sunku mylėti kitus, kadangi mes nepakankamai mylime pačius save “.

Pirmiausia, mes nustatysime, jog tokios sampratos kaip „savęs mylėjimas“ Biblijoje nėra. Tiesa, joje mes randame priedėlį „savimyla“ (2 Timotiejui 3, 2), bet jis panaudotas kaip bedievių žmonių charakterio bruožas: „Nes žmonės bus savimylos...“

Priešingai, Biblija labai aiškiai ir ne vieną kartą kalba apie savęs atsižadėjimą ir jį paryškina kaip būtiną sąlygą tapti mokytiniu.

Taip pat Biblijoje mes nerasine nė vienos nuorodos į tai, jog mums reikia įtvirtinti savąjį „aš“, save.

„Mes, stiprieji, turime pakęsti silpnųjų silpnybes ir ne sau pataikauti... Nes ir Kristus gyveno ne Savo malonumui...“ (Romiečiams 15, 1-3).

„O Jis mirė už visus, kad gyvieji nebe sau gyventų, bet Tam, Kuris už juos mirė ir prisikėlė“ (2 Korintiečiams 5, 15).

Žmogus:
- miręs nusikaltimams ir nuodėmėms (Efeziečiams 2, 1);
- nėra išmanančio, nėra kas Dievo ieškotų (Romiečiams 3, 11-12);
- Dievo priešai (Romiečiams 5,10);
- pilni pykčio ir pavydo ir nekenčiantys vieni kitų (Tito 3, 3).

Ar egzistuoja įgimta savimeilė?

„Neegzistuoja jokia įgimta savimeilė, niekas iš prigimties savęs nemyli. Savimeilė gali būti įgyta arba ne. Tas, kuris neįgijo jos arba įgijo nepakankamai, nesugeba arba nepakankamai sugeba mylėti kitus. Ir šiuo atveju jis nesugeba nuoširdžiai mylėti Dievą.

Biblijos mokymas šiuo klausimu yra nedviprasmiškas: žmogus savo prigimtimi yra visiškai savanaudiška, save mylinti asmenybė, ir tik Dievo malonė per naują gyvenimą (atgimimą) įgalina jį išlaikyti šias savo senosios prigimties savybes neutralioje būklėje.

Todėl tvirtinimą, jog tam, kad mylėtume kitus, reikia mylėti save, aš traktuoju kaip neatsakingą biblinį akcentų neigimą.

Numatydamas mūsų gilų egoistinį požiūrį į asmeninį gyvenimą, Dievas iš mūsų reikalauja, kad savo meilės objektu mes pasirinktume ne save, o Jį, Dievą, ir savo artimus. Bet neišgelbėtam žmogui šis reikalavimas yra toks pat neįvykdomas, kaip ir kiti Dievo įstatymai.

Tai, kas užrašyta Romiečiams 14, 7-8, tinka tik dvasiškai atgimusio žmogaus prigimčiai: „Nė vienas iš mūsų negyvena sau ir nė vienas sau nemiršta. Jie mes gyvename, gyvename Viešpačiui, ir jeigu mirštame, Viešpačiui mirštame. Todėl, ar mes gyvename, ar mirštame, -esame Viešpaties“.

Naujajame Testamente šios meilės mąstai prasiplečia. Naujas įsakymas skelbia, kad mes mylėtume vienas kitą taip, kaip Kristus mus pamilo: „Aš jums duodu naują įstatymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte kaip Aš jus pamilau, kad ir jūs mylėtumėte vienas kitą (Jono 13, 34).

„Mes mylime Jį, nes Jis pirmas mus pamilo“ (1 Jono 4, 19). (Vokiškame Biblijos vertime: „Mylime Jį, nes Jis mus pamilo“ – Vert. Past.).

„Taigi būkite Dievo sekėjai, kaip mylimi vaikai, ir gyvenkite mylėdami, kaip ir Kristus pamilo mus“ (Efeziečiams 5, 1-2).

Ši meilė neįgyjama kaip mokymo ar treniruočių rezultatas, ji mums dovanojama kartu su atgimimu.

„...nes Dievo meilė išlieka mūsų širdyse per Šventąją Dvasią, kuri mums duota“ (Romiečiams 5, 5).

3. Ar galima „nesavanaudiška savimeilė? „Žmogus, nemylintis savęs, - egoistas“.

Turiu prisipažinti, jog man taip pat sunku įsivaizduoti nesavanaudišką savimeilę, kaip ir bedievišką Dievo meilę ar teisingą neteisumą.

Juk nesavanaudiškumo prasmė ir glūdi tame, jog ji leidžia, kad manyje neliktų savanaudiškumo. Ji mano, jog aš išsižadėsiu savojo „aš“ arba pamiršiu apie jį, kad aš labai mažai arba visai negalvoju apie save, kad mano mąstymo ir viso gyvenimo centras tampa Kristus ir Jo darbai.

„Man gyvenimas – tai Kristus“ (Filipiečiams 1, 21).
„Jam skirta augti, o man – mažėti“ (Jono 3, 30).

Kai žmogui tampa realybe tai, kad jam gyvenimas – Kristus, tuomet išsisprendžia visos problemos, kurios kyla dėl to, kad jis negali su kažkuo susitaikyti, pavyzdžiui, su savo išvaizda ar kažkuo panašaus. Ar tai nėra paslėptos egoizmo formos nepilnavertiškumo kompleksas? Kas žmogų daro gražų ir patrauklų, jeigu ne Dievo malonė, sugebanti jį keisti į Kristaus atvaizdą?

„Bet šitą turtą mes laikome moliniuose induose, kad būtų aišku, jog visa viršijanti jėga, apstybė iš Dievo, o ne iš mūsų“ (2 Korintiečiams 4, 7).

Molinis indas, žmogaus supratimu, gali būti daugiau ar mažiau patrauklus, bet vertingas jis tampa dėl to, kad jame laikomas lobis. Tokiu būdu, liepsnojanti mūsų širdyse nedaloma meilė Viešpačiui ir Jo tautai – geriausia bet kokios rūšies kompleksų ir depresijų gydymo priemonė.

Dieve, duok, kad mes visi su džiaugsmu ir dėkingumu galėtume prisipažinti: „Esu nukryžiuotas kartu su Kristumi. Ir daugiau ne aš gyvenu, o gyvena manyje Kristus. Ir dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, Kuris pamilo mane ir paaukojo Save už mane“ (Galatams 2, 20).