Pamokslai

Pergalingas gyvenimas

A.Karev
2004 November 20 d.

Manau, kad sutiksite su manimi, jeigu aš pasakysiu, jog pats didžiausias iš žemėje gyvenusių krikščionių yra tas, kuris atverė pergalingo gyvenimo paslaptį. Daugelis mėgino išsiaiškinti Sauliaus neįtikėtiną atsivertimą, bet čia, laiške galatams, mes randame jo paties paaiškinimą.

Ir jeigu mes galėtume tuometinio pasikeitusio Sauliaus (Pauliaus) paklausti apie asmeninę jo gyvenimo permainos paslaptį, esu įsitikinęs, kad jis atsakytų: „Viešpats, kuriam aš nukryžiavau save, kad Jam priklausyčiau ir Jam tarnaučiau visą savo gyvenimą, pakeitė mane“.

Apaštalas Paulius nuoširdžiai tikėjo Kristumi, todėl buvo tikras krikščionis. Jis tikėjo Jo gimimu, gyvenimu, darbais, kančiomis, mirtimi ir prisikėlimu. Dabar mes galime sutikti daug žmonių, vadinančių save krikščionimis, bet kalbančių, jog Kristus buvo tik Mokytojas, kad Jis kentėjo ir mirė už Savo mokymą, kuris buvo nepriimtinas žydams; kad Jis neprisikėlė ir po savo mirties niekam nepasirodė...

Bet netikėti tuo, kas parašyta apie Kristų, reiškia visai Juo netikėti. Mes matome, jog buvęs Saulius iki atsivertimo buvo karštas įstatymo gynėjas; jis buvo išauklėtas pagal griežtas žydų tradicijas. Ir jeigu Kristus nebūtų toks, koks yra aprašytas Biblijoje, tai kas gi tada galėjo Saulių sustabdyti jo kelyje ir visiškai jį pakeisti - iš priešo padaryti draugu ir netgi apaštalu? Iš Šventojo Rašto mes matome, jog pats Jėzus išėjo pasitikti Pauliaus ir visiškai pakeitė jo gyvenimą. Apaštalas laisva valia susitapatino su Kristumi, todėl sako: „Ir daugiau ne aš gyvenu, o gyvena manyje Kristus.“

Kada Kristaus Dvasia apsigyveno jame, Paulius susitapatino su Jėzumi ir tapo neatskiriamas. Ankstyvasis smarkuolis, išdidus Saulius mirė; gyveno nauja asmenybė; romus, nesižeminęs Paulius. Sauliaus darbai buvo visai nepanašūs i Pauliaus darbus. Paulius kovojo ne savo, bet Dievo jėga, nugalėdamas piktojo klastas.

Mums reikia suvokti pergalingo gyvenimo paslaptį, kuri gali būti suprasta tik tuomet, kai galėsime pasakyti taip, kaip Paulius: „esu nukryžiuotas su Kristumi.“ Sprendimas sekti Kristų yra geras dalykas, bet tai tik pirmoji krikščionybės stadija. Daugelis, neaugdami Kristaus pažinime pasilieka dvasiniais kūdikiais, ir tokių kūdikių Kristaus bažnyčioje yra daug, jie yra silpni ir bejėgiai prieš savo priešą velnią. Paulius suprato, kad jis pats nesugebės įveikti priešo, todėl nukryžiavo save Kristui, kad priklausytų Jam ir Jo jėga įveiktų gundytoją, ir savo Gelbėtojo jėga vykdytų Dievo valią. Paulius visas savo ankstesnes vertybes laikė sąšlavomis dėl Kristaus, jis gyveno Dievui ir tarnavo Jam.

Ir mes turime pasekti apaštalo Pauliaus pavyzdžiu – nukryžiuoti save Kristui, kad taptume Jo nuosavybė, priklausytume Jam savo kūnu ir širdimi, kol esame kūne. Mums reikia mokytis gyventi pagal Dievo valią, tobulėti, stiprėti, augti malonėje ir Dievo tiesos pažinime. Mes visi esame pašaukti tarnauti mūsų Gelbėtojui. Kiekvienas iš mūsų turi pasitarnauti Dievo darbams. Mes privalome būti geru pavyzdžiu aplinkiniams, kad mūsų žodžiuose, darbuose ir gyvenime žmonės galėtų matyti tikrus krikščionis. Kristus sako: „Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų jūsų gerus darbus ir šlovintų jūsų Tėvą kuris danguje“ (Mato 5:16).

Krikščionio gyvenimas yra nuolatinė kova su senąja prigimtimi, nereikalingais kūno troškimais, senais mūsų įpročiais, kurie nedera krikščioniui; taip pat su įvairiais pagundymais, kurie supa mus kasdienybėje. Mūsų Gelbėtojas savo pasekėjams nežadėjo ramaus gyvenimo, bet perspėjo: „Pasaulyje jūs turėsite priespaudą, bet bukite drąsūs: Aš nugalėjau pasaulį!“ (Jono 16:23). Toliau sako: „Kas norite eiti paskui mane, teima savo kryžių ir teseka paskui Mane“.

Čia neturima omeny kryžiaus kaip daikto, kaip kai kurie kūniški krikščionys mano. Kryžius, apie kurį kalba Kristus, reiškia: „nešti visas tas kančias, kurios gali pasitaikyti kelyje, ir netgi pasiruošti mirčiai dėl Viešpaties, kaip pasakyta: „Būk ištikimas iki mirties ir Aš tau duosiu gyvenimo vainiką“ (Apreiškimo 2:10).

Dievo pažadai yra duoti ne tiems, kurie nerūpestingai ir ramiai ilsisi patogiai gyvendami, nieko nenuveikdami dėl Viešpaties, bet tiems, kurie kantriai neša savo kryžių – tarnauja Dievui ir artimui. Mūsų žemiškame gyvenime patiriame daug nemalonumų, kuriuos turime pakęsti kantriai ir nemurmėdami. Gelbėtojas pasakė, kad krikščionys bus kankinami, žudomi ir, kad bus nekenčiami visų tautų, dėl Jo vardo... ir daugelis pasiduos. Pasakyta: „Savo išverme gelbėkite savo sielas“. Mums reikia būti kantriems, romiems ir nuolankiems. Mums būtina stengtis pergalingai gyventi. Viešpats dar pradžioje pasakė: „nuodėmė tyko prie durų, tačiau tu turi viešpatauti jai“ (Pradžios 4:7).

Pergalei prieš nuodėmę yra būtinas atsargumas ir stipri valia. Padedant Šventajai Dvasiai, tai įmanoma turėti. Apie tai apaštalas Paulius sako: „Aš visa galiu Kristuje, kuris mane stiprina“ (Filipiečiams 4:13). Ir evangelijoje kalbama: „Nuo Jono krikštytojo dienų iki dabar dangaus karalystė grobiama, ir stiprieji ją jėga ima“ (Mato12:11).

Jeigu paklaustume apaštalą Paulių, kaip jis pasiekė pergalingo gyvenimo, jo atsakymas greičiausiai būtų toks: aš gyvenu tikėjimu padedamas Dievo Sūnaus, kuris mane myli ir paaukojo Save už mane. Jis giliai tikėjo ir kovojo prieš nuodėmę padedamas Šventosios Dvasios. Tai, ką apaštalas Paulius įgijo, yra įmanoma ir kiekvienam nuoširdžiam krikščioniui.

Iš rusų kalbos vertė Regina Vasiliauskienė