Pamokslai

Teisingi prioritetai

Artūras Pučkovas
2005 March 11 d.

Leiskime Jėzui patarnauti mums pirmiau, nei mes tarnausime Jam.

„Jiems keliaujant toliau, Jėzus užsuko į vieną kaimą. Ten viena moteris, vardu Morta, pakvietė Jį į savo namus. Ji turėjo seserį, vardu Marija. Ši, atsisėdusi prie Viešpaties kojų, klausėsi Jo žodžių. O Morta rūpinosi visokiu patarnavimu ir stabtelėjusi pasiskundė: „Viešpatie, Tau nerūpi, kad sesuo palieka mane vieną patarnauti? Pasakyk jai, kad man padėtų“. Tačiau Viešpats atsakė: „Morta, Morta, tu rūpiniesi ir nerimauji dėl daugelio dalykų, o tereikia vieno. Marija išsirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta“ (Evangelija pagal Luką 10, 38-42)

I. Mortos problema

A. Morta galėjo būti pasiturinti jauna našlė, paveldėjusi savo mirusiojo vyro turtą ir besirūpinanti savo jaunesniaja seserimi Marija bei jaunesniuoju broliu Lozoriumi, kuris šioje ištraukoje neminimas.

B. Morta buvo svetinga šeimininkė – ji pasikvietė Jėzų su mokiniais į savo namus. O svečius reikėjo svetingai priimti:

* pagirdyti, nes po ilgos kelionės dienos karštyje jie buvo ištroškę;

* nuplauti jiems kojas, nes jie vaikščiojo dulkėtais keliais avėdami sandalais arba basi;

* susodinti svetainėje (pusiau gulomis). Tačiau, jei svetainė buvo nedidelė, tai buvo nelengvas darbas;

* paruošti maistą ir kitaip patarnauti;

* namuose be kviestųjų svečių galėjo būti daug kitų lankytojų, taip pat Mortos kaimynų, kurie galėjo susispiesti prie namų durų ir trukdyti moteriai atlikti jos darbą.

C. Atrodo, kad iš pradžių Morta kartu su Marija sėdėjo prie Jėzaus kojų. Lietuviškame Biblijos vertime praleistas originalus graikiškas žodis kai – 'ir, irgi, taip pat'. Todėl Luko 10, 39 turėtų skambėti taip: Ji turėjo seserį, vardu Marija. Ši taip pat atsisėdusi prie Viešpaties kojų klausėsi Jo žodžių. Gal pradžioje Morta plovė Jėzui kojas ir beplaudama užsiklausė Jo nuostabių istorijų, kuriomis Jis iliustruodavo savo mokymą. Rodos, Jėzui joks klausimas nebuvo per sunkus. Jis įdomiai ir išsamiai atsakydavo į kiekvieną užduotą klausimą. Pavyzdžiui, Luko 10, 29-37 Jėzaus papasakota istorija apie gerąjį samartietį buvo atsakymas į Rašto žinovo užduotą klausimą: „O kas yra mano artimas?“

D. Net sedėdama prie Jėzaus kojų ir Jo klausydamasi, Morta, būdama pareiginga šeimininkė, galėjo mintyse planuoti darbus, kuriuos reikėjo atlikti:

* Paruošti ėriuką iškepti;

* Užmaišyti tešlą duonai iškepti;

* Atnešti vandens ir sumaišyti jį su vynu;

* Nusiųsti ką nors į turgų nupirkti trūkstamų maisto produktų ir t. t.

* „Juk namus aplankė toks garbus svečias ir aš privalau Jį ir Jo draugus tinkamai pavaišinti! Kitaip ką pasakys kaimynai? Juk gyvename kaime!“.

E. Bet noras patarnauti Jėzui greitai virto žlugdančia įtampa – atėjo pietų metas, o dar tiek daug darbų nenuveikta. Nelengva pamaitinti 13 (o gal ir daugiau) neplanuotų svečių. Morta susirūpino ir ėmė nervintis (10, 41).

F. Morta tikriausiai mėgino kažkokiais būdais atkreipti Marijos dėmesį, kad ši susiprotėtų ir atskubėtų jai į pagalbą. Tačiau Marija sedėjo kaip užhipnotizuota prie Jėzaus kojų ir didžiai susidomėjusi klausėsi Jo žodžių.

G. Mortos nerimas peraugo į pyktį ir kartėlį. Ji galėjo manyti: „Niekam nerūpi, kad pas mane į namus atėjo tiek svečių. Jie visi išsižioję klausosi Jėzaus, ir niekas nesirūpina man padėti“.

H. Nutaikiusi progą ir užsukusi į svetainę, Morta piktai išrėžė Jėzui, kad Jis ja nesirūpina, neliepia Marijai eiti jai padėti. Iš tikrųjų Morta apkaltino patį svarbiausią savo svečią: „Jėzau, Tu esi kaltas, kad man taip nesiseka, aš Tau visai nerūpiu!“

J. Morta tikėjosi, kad Jėzus palengvins jos naštą liepdamas Marijai jai padėti. Ir Jėzus stengėsi padėti Mortai, bet visai kitaip, nei moteris tikėjosi.

II. Jėzaus pamokymas

A. Iš Jėzaus žodžių matome, kad įtampą sukėlė ne Mortos vaišingumas ar noras pasitarnauti, bet neteisinga Mortos nuostata – pernelyg didelis susirūpinimas. Morta sumaišė prioritetus labiau rūpindamasi antraeiliais dalykais (pavyzdžiui, maisto ruošimu), o ne Dievo Žodžio klausymu.

B. Jėzus nebarė Mortos dėl jos rūpinimosi maisto ruoša, juk kažkam reikėjo tuo pasirūpinti. Maisto trūkumas nebuvo problema Jėzui – prisiminkite 5 tūkstančių žmonių stebuklingą pamaitinimą. Jėzui būtų tikęs ir paparastesnis maistas. Jam svarbiau už maistą buvo patarnauti savo pasekėjams, mokant juos Dievo Žodžio tiesų, kad tai atneštų jiems dvasinį palaiminimą. Jis pats, gundomas velnio paversti akmenis duona, yra pasakęs: „Parašyta: 'Žmogus gyvens ne viena duona, bet kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo lūpų' “ (Mato 4, 4), tuo teigdamas, kad žmogaus dvasiniai poreikiai yra svarbesni už fizinius.

C. Iš anksčiau aprašyto Jėzaus pokalbio su Rašto žinovu (Luko 10, 25-28) matome, kad visus Dievo įsakymus galime sujungti į du: 'Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela, visomis savo jėgomis ir visu savo protu, ir savo artimą kaip save patį'. Jėzus pabrėžia, kad pirmiausia mes turime mylėti Dievą. Kai tai darysime, būsime Jo paskatinti ir įgalinti mylėti savo artimuosius, o ne atvirkščiai. Tarnavimas savo artimui yra svarbus. Tačiau be sėdėjimo prie Jėzaus kojų, be artimo bendravimo su Juo, be leidimo Jėzui tave pamokyti tarnavimas artimui bus labai varginantis ir sunkus. Labiau už bet kuriuos tavo Dievo garbei daromus darbus Jėzus trokšta tavęs paties, bendravimo su tavimi: „Kaip mane Tėvas pamilo, taip ir Aš jus pamilau. Pasilikite mano meilėje!“ (Jono 15, 9). Nebendraujant neįmanoma likti įsimylėjusiais.

D. Jei tarnavimas artimui ir kitokie žemiški rūpesčiai užgožia bendravimą su Dievu, pasekmė bus nusivylimas ir susierzinimas. O kai tavo prioritetai bus teisingi - pirmiausia sieksi kasdien palaikyti artimus santykius su Dievu, - Jis įgalins tave atlikti visus būtinus tos dienos darbus su džiaugsmu, ramybe ir pasitenkinimu. Apaštalas Paulius moko Laiške filipiečiams 2, 13: „... nes tai Dievas, veikiantis jumyse, suteikia ir troškimą, ir darbą [įvykdymą] iš savo palankumo“.

Martynas Liuteris kartą yra pasakęs: „Šiandien turiu labai daug darbo, todėl šį rytą tris valandas melsiuosi“.