Pamokslai

Klaidžiojimas dvasinėje dykumoje

Jeffrey Anselmi
2005 March 30 d.

„Kaip elnė geidžia upelio vandens, taip mano siela geidžia Tavęs, o Dieve! Mano siela trokšta Dievo, gyvojo Dievo. Kada ateisiu ir pasirodysiu Dievo akivaizdoje? Ašaros buvo man duona dieną ir naktį, kai jie kasdien man sakė: „Kur yra tavo Dievas?“ Kai prisimenu tai, išlieju savo sielą, nes traukdavau su minia į Dievo namus, džiūgaudamas ir dėkodamas iškilmingoje eisenoje. Ko taip nusiminei mano siela, ir ko nerimsti manyje? Lauk Dievo, nes aš dar girsiu Jį už Jo veido pagalbą! Mano Dieve, mano siela liūdi manyje. Prisimenu Tave iš Jordano šalies ir Hermono, nuo Misaro kalno. Gelmė šaukia gelmę, vandeniui triukšmingai krintant; Tavo bangos ir vilnys per mane liejas. Dieną apreikš Viešpats savo malonę. Naktį giedosiu Jam, savo Dievui, kuris teikia man gyvybę. Tarsiu Viešpačiui, savo uolai: „Kodėl pamiršai mane? Kodėl turiu vaikščioti nuliūdęs, spaudžiamas priešo?“ Kenčiu lyg kaulus laužant, priešai tyčiojasi iš manęs, kasdien klausdami: „Kur yra tavo Dievas?“ Ko taip nusiminei, mano siela, ir ko nerimsti manyje? Lauk Dievo, nes aš dar girsiu Jį, savo veido pagalbą ir savo Dievą“. /Psalmė 42, 1- 11/

Ar kada nors buvai tokioje situacijoje, kai vaikščiojai kartu su Dievu, bet neatrodė, kad kažkur nueitum? Ar tada jauteisi lyg pasiklydęs dykumoje, vaikščiojantis ratais ir labai ištroškęs?

Būna gyvenime situacijų, kai mes jaučiamės dvasiškai tušti, nieko neverti. Atrodytų, kad mūsų nedomina dvasiniai dalykai, mes nebeturime jėgų domėtis Dievo reikalais. Mes norime būti patenkinti, norime būti susidomėję, bet tai tiesiog neįvyksta. Mes jaučiamės taip, tarsi klaidžiotumėm dvasinėje dykumoje. Mes mirštame nuo troškulio, bet niekaip negalime surasti to, ko mums reikia, kad vėl grįžtumėm į teisingą kelią.

Tai nėra nauja problema. Psalmėjė 42 kalbama apie dvasinę sausrą. Joje girdime psalmisto širdies šauksmą, jo kreipimąsi į Dievą, prašymą atnaujinti jo gyvenimą ir tą aistrą, kurią turėjo anksčiau. Mes matome žmogų, kuris beviltiškai trokšta vėl pajusti išgelbėjimo džiaugsmą.

Rašydamas 42-ąją psalmę, psalmistas buvo dvasiškai sausas. Jis tapo abejingas visiems šventiems dalykams, kurie buvo užvaldę jį. Dabar jam reikėjo laiko, kad vėl pamatytų šviesią perspektyvą.

Visi žmonės kenčia dvasinę sausrą kažkuriuo savo gyvenimo laikotarpiu. Mes visi kenčiame vienokios ar kitokios rūšies dvasinę sausrą savo dvasiniame gyvenime. 1- 4 eilutėse psalmistas rašo mums apie savo dvasinę sausrą. Jo siela geidžia Dievo taip, kaip ištroškusi elnė geidžia vandens. Psalmės autorius trokšta tikrojo Dievo, ne stabų.

3-4 eilutėse psalmistas rašo, kad jis vesdavo kitus žmones prie Dievo, o dabar jis pats nemato Dievo. Jo dvasiniame gyvenime matome kontrastą tarp praėjusios laimės ir dabartinio liūdesio.

Biblijoje yra pavyzdžių, kai taip nutiko Karaliui Dovydui, Karaliui Sauliui, Elijui, Jobui, Jonai ir daugeliui kitų.

Elijas yra pavyzdys žmogaus, kuris darė didžius darbus Dievo jėga. Susitikęs su Baalo pranašais ir nugalėjęs juos, Elijas išsigando karalienės Jezabelės. Jis klaidžioja aplinkui, gailėdamasis savęs, manydamas, kad yra vienintelis žemėje likęs tikintysis. Vėliau Dievas parodo, kad jis mąstė neteisingai.

1 Karalių 19, 10 Elijas tarė Dievui: „Aš buvau labai uolus dėl Viešpaties, kareivijų Dievo, nes izraelitai sulaužė Tavo sandorą, išgriovė Tavo aukurus ir išžudė Tavo pranašus. Aš vienas likau, ir jie ieško mano gyvybės“.

Elijas turėjo sunkumų savo dvasiniame gyvenime. Jis buvo kalno viršūnėje, o dabar slėpėsi urve, svarstydamas, kodėl Dievas taip akivaizdžiai jo išsižadėjo.

Mes taip pat gailime savęs, kai kenčiame nuo dvasinės sausros priepuolių. Mums tada būna gėda. Tuomet kiekvienas jaučiamės taip, lyg būtume vienintelis krikščionis, kuriam tenka iškęsti tokią „ligą“.

Kaip jau sakiau, kiekvienas išgyvena dvasinę sausrą kažkuriuo savo gyvenimo laikotarpiu. Tačiau svarbiausia yra tai, ką mes darome, kai mus užklumpa ši sausra.

Mes žinome apie Dovydą, Eliją ir apaštalus, kuriems pavyko nugalėti dvasinę sausrą. Žinome ir tokių, kaip karalius Saulius, kuris leido problemai sunaikinti jį.

Žvelgiant į šios problemos priežastis turime suprasti, kad dažniausiai ši bėda užklumpa tuos, kurie sunkiai įsitraukia į tarnystę.

Nepabrėžiant to, kad mes turėsime galimybę ištrūkti iš dykumos, turime suvokti, kad visais laikais krikščionys kentėjo ir kenčia dvasinę sausrą.

Kokia yra dvasinės sausros priežastis?

Yra daug galimų priežasčių, kurios sukelia dvasinę sausrą. Pateiksiu aštuonias, kurios pasitaiko dažniausiai. Jeigu mūsų gyvenime pasitaikys toks klaidžiojimo momentas, turime susimąstyti, kodėl taip yra.

Fizinis išsekimas

Būna situacijų, kai mes taip save nuvarginam, kad net pakenkiame savo dvasinei būklei.

Keliautojas ilgai keliavo pėsčiomis Afrikos džiunglėse. Iš vienos genties buvo pasamdyti darbininkai, kurie nešė jo krovinius. Keliautojas tikėjosi greitai pasiekti tikslą. Tačiau jau antrą rytą džiunglių genties vyrai atsisakė keliauti pirmyn. Dėl neaiškios priežasties jie tiesiog susėdę ilsėjosi. Keliautojui siekiant išsiaiškinti tokio keisto elgesio prižastį, jam buvo pranešta, kad pirmąją kelionės dieną jie ėjo per greitai, todėl dabar krovinių nešėjai laukė kol jų sielos pasivys jų kūnus.

Kai mes atsiduriame ant išsekimo ribos, pamatome, kad visą laiką bėgome su tuščiu dvasiniu baku. Kai taip nutinka, mums reikia sulėtinti tempą ir leisti sielai pasivyti mūsų kūną. Kai kurie taip įsitraukia į Viešpaties darbus, kad pamiršta skirti laiko pasipildyti, pasikrauti.

„Šalta“ dvasinė aplinka

Kartais mūsų sausros priežastis gali būti „šalta“ dvasinė aplinka.

Aš pats kartą aptikau save bepradedantį klaidžioti, nes leidau atšalti savo dvasinei aplinkai. Aš domiuosi sportu, klausau sporto žinias, žiūriu sporto varžybas, skaitau straipsnius apie sportą. Dirbant savo kabinete visada kyla pagunda isijungti radiją ir dažnai klausytis laidų, kur kalbama apie sportą. Ir aš pastebėjau, kad kai pasiduodu šiai pagundai, imu džiūti. Bet tuo pačiu metu teisinu save, jog vos tik pasitaikius progai klausausi krikščioniškos muzikos ir krikščioniškos radijo stoties.

Kai dirbau fabrike, mums buvo leista klausytis muzikos per ausines. Didelis dvasinis padrąsinimas man buvo tai, kad darbo metu ištisomis naktimis klausydavausi krikščioniškos muzikos.

Taigi jei tavo aplinka „atvėso“ dvasiniams dalykams, pasistenk ką nors pakeisti ir iš karto pamatysi skirtumą.

Didelis dvasinis išsekimas

Tai labai panašu į pirmąją problemą, tik čia daugiau kalbama apie nuolatinį išsekimą, iš naujo nepripildant savo dvasinio bako.

Ar žinote, kad netgi degalinės turi būti periodiškai papildomos kuro atsargomis? Dieną ir naktį žmonės atvažiuoja čia užsipilti degalų. Kas nutiktų, jei didžiulis benzovežis neatvyktų į degalinę pripildyti cisternų? Tai reiškia, kad mes neturėtume degalų.

Jei tu mokai, pamokslauji, ar vadovauji nedidelei tikinčiųjų grupei bažnyčioje, prašau, įsitikink, ar pasidalini su kitais savo dvasinių žinių pertekliumi. Nemėgink bėgti su tuščiu dvasiniu baku, nes tai bus tavo nevaisingo klaidžiojimo dykumoje pradžia.

Opozicija

Mano nuomone, tai vienas iš labiausiai sekinančių dalykų. Jei darai kažką dėl Dievo ir tuo labai džiaugiesi, atsiranda vienas du, ar keletas, kurie nusprendžia, kad jų darbas yra sutrukdyti tau atlikti Viešpaties darbą.

Mačiau žmonių, kurie stengėsi darbuotis bažnyčioje, jie džiaugėsi tuo, tarnavo su dideliu užsidegimu. Bet staiga atsirado kažkas su kibiru vandens, kuris labai greitai užgesino visą ugnį.

Kai matai žmogų, dirbantį Viešpaties garbei Jo bažnyčioje, labai gerai pagalvok prieš išpildamas ant jo kibirą vandens! Dalykiška kritika yra gerai, bet įsitikink, ar tai nėra tik mėginimas sugriauti sunkų kito žmogaus darbą.

Gyvenimo vingiai

Gyvenimo vingiai gali sukelti mums problemų. Pavyzdžiui, mes galime kęsti tuščio lizdo simdromą; mūsų gyvenime gali vykti ir kitų psichologinių pakitimų, kurie daro mums įtaką.

Išsiblaškymas

Mūsų dvasinio augimo kelyje labai greitai gali atsirasti pasaulietinių malonumų – sportas, pasilinksminimai, televizija, hobis ir t.t. Visa tai atitraukia mūsų dėmesį nuo disciplinos ir mes įklimpstame.

Didelės pagundos

Kartais mūsų gyvenime būna didelių pagundų metas, kuris gali mus labai išsekinti. Mes galime išeikvoti visą savo energiją, siekdami įveikti pagundą, ir galiausiai pasijusti esą dvasiškai tušti. Jei šiandien esi tokioje situacijoje, daryk viską, ką gali, kad atsilaikytum prieš pagundą! Pavyzdžiui, jei turi problemų su alkoholiu, neik į alkoholio parduotuves, ar ten, kur reklamuojamas alkoholis.

Nepaklusnumas

Užsitęsęs nepaklusnumas gali išdžiovinti šulinį. Kai darome kažką tokio žinodami, jog taip nedera elgtis prieš Viešpatį, tapsime dvasiškai tušti. Jei darai kažką žinodamas, jog negerai darai, nustok tai daręs ir pasitikėk Dievu.

Kartais klaidžiojimas dykumoje gali būti Dievo planas mums.

Dievas kartais leidžia mums klaidžioti dykumoje. Yra trys galimi atvejai:

1. Dievas gali reikalauti iš mūsų naujo dvasinio augimo ir brandos. Labai lengva pasitenkinti tuo, ką dabar darome. Kartais Dievas leidžia mums pasijusti sausais, kad tai pastūmėtų mus naujai augti. Galbūt mums reikia pamokyti vaikus, kaip buvome prašyti. Galbūt mums reikia surengti Biblijos studijas, apie kurias kalbėjome jau keletą metų? Kai Dievas pašaukė mane tarnauti, aš pasijutau išdžiūvęs, nes nenorėjau paklusti Dievo reikalavimui augti ir bręsti naujuoju būdu. Ir taip jaučiausi tol, kol neleidau Jam būti mano vedliu.

2. Dievas nori padėti mums pamatyti, koks Jis yra iš tiesų; leisti mums geriau Jį pažinti. Būna akimirkų, kai Dievas nori apreikšti mums Save ypatingu būdu. Prisiminkite Mozę ir degantį krūmą. Mozė turėjo išmokti kelias sunkias pamokas. Dievas turėjo truputėlį „aplaužyti“ Mozę, kad galėtų jam apreikšti Save ypatingu būdu. Jona, kaip ir daugelis kitų, aprašomų Biblijoje, taip pat turėjo išmokti svarbių pamokų.

3. Mes esame ant slenksčio būti su Juo dėl to, kas Jis yra, o ne dėl to, ką Jis duoda mums. Ateina metas, kai mes tarnaujame Dievui ir mylime Jį dėl to, ką Jis mums duoda, bet ne dėl to, kas Jis yra. Dovydas turėjo iškęsti daug sunkumų, kad galėtų džiaugtis tuo, koks yra Dievas, o ne tuo, ką Jis jam davė. Mes patys, kaip ir Dievas, norime, kad žmonės mylėtų mus dėl to, kokie mes esame, o ne dėl to, ką mes duodame jiems.

Kaip galiu išeiti iš dvasinės dykumos?

1.Turėk viltį Dievo asmenyje! Tai yra taip paprasta. Jei mes norime išeiti iš dvasinės dykumos, mes turime nukreipti savo žvilgsnį į Dievą. Pažvelkime į 5 ir 11 eilutes. Galiausiai psalmistas suvokia, kad Dievas yra jo stiprybės šaltinis. „Lauk Dievo, nes aš dar girsiu Jį, savo veido pagalbą ir savo Dievą“.

2.Pastebėk problemą. Mes turime žinoti, ar mūsų dvasinio išdžiūvimo priežastis yra tai, ką mes darome, ar tai, ko nedarome, ar Dievas nori mus kažko išmokyti mūsų klaidžiojimo dykumoje metu. Kartais mes nenorime gerti vandens, bet kai esame ištroškę, mes jį išgersime. Jei esame ištroškę, mes išgirsime, ką Dievas nori mums pasakyti!

Jei klaidžioji dykumoje, dabar yra tas metas ateiti prie Viešpaties ir būti atgaivintam. Atmink, kad tu nesi vienintelis, kuris susidūrei su šia problema. Atsiremk į Dievą ir Jo žmones, kurie gali tave atgaivinti! Jei šiandien esi ištroškęs, mes tau siūlome gyvąjį Jėzaus vandenį! Jėzus išpildys kiekvieną tavo poreikį!

Iš anglų kalbos vertė Agnė Miškinytė

Publikuota gavus leidimą