Pamokslai

Malda - ne tik bendravimas su Dievu, bet ir tarnavimo Jam būdas

Artūras Pučkovas
2005 April 11 d.

Kas yra malda? Pirmiausia, tai yra bendravimas su Dievu. Tačiau Iš Onos pavyzdžio pamatysime, kad malda gali būti daugiau, nei tik bendravimas su Dievu.

„Ten buvo ir pranašė Ona, Fanuelio duktė iš Asero giminės. Ji buvo senyvo amžiaus. Po mergystės ji išgyveno septynerius metus su vyru, o paskui našlaudama sulaukė aštuoniasdešimt ketverių metų. Ji nesitraukdavo nuo šventyklos, tarnaudama Dievui per dienas ir naktis pasninkais bei maldomis. Ir ji, tuo pačiu metu priėjusi, dėkojo Dievui ir kalbėjo apie kūdikį visiems, kurie laukė Jeruzalės atpirkimo“(Evangelija pagal Luką 2, 36-38).

Onos gyvenimo aplinkybės

A. Ona (hebr. - Hana) buvo izraelitė iš Asero giminės (nežymios giminės iš Galilėjos), atsikėlusi gyventi į Jeruzalę.

B. Ona anksti tapo našle. Jei merginos tais laikais tekėdavo 13-15 metų (NT laikais rabinai buvo nustatę, kad merginos gali tekėti nuo 12 metų, berniukai vesti - nuo 13 metų), tai ji galėjo tapti našle būdama vos 20-22 metų. Atrodo, kad ji daugiau neištekėjo, nors pagal savo amžių galėjo. Neaišku ir tai, ar ji turėjo vaikų.

C. Sutuoktinio netektis, net ir po neilgai trukusios santuokos, yra vienas iš labiausiai traumuojančių veiksnių.

1. Tačiau Ona neužsidarė savyje, nenugrimzdo į neviltį ir liūdesį netapo niūri ir nejautri kitiems, neįkalino savęs praeities prisiminimuose, bet atsidavė Dievui ir savo skausme bei varguose glaudėsi prie Jo (Jeremijo 49, 11: „... tavo našlės tepasitiki Manimi; Psalmėje 68, 5 parašyta, kad Dievas yra našlaičių Tėvas ir našlių Globėjas).

2. Apaštalas Paulius moko, kad viena iš priežasčių, dėl ko mes patiriame sunkius išbandymus savo gyvenime, kad savo sielvartuose galėtume artimiau pažinti Dievą, būtume Jo paguosti ir vėliau galėtume guosti kitus (2 Korintiečiams 1, 3-4: „Tebūna palaimintas Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, [1] gailestingumo Tėvas ir visokios paguodos Dievas, [2] kuris guodžia mus kiekviename mūsų sielvarte, [3] kad mes galėtume paguosti bet kokio sielvarto ištiktuosius ta paguoda, kuria patys Dievo guodžiami“).

Onos tarnavimas Dievui

A. Onos pergyventas sielvartas netekus sutuoktinio nepastūmėjo jos nuo Dievo, priešingai, moteris dar labiau priartėjo prie Jo. Atradusi Jame ramybę ir susitaikymą su esamomis aplinkybėmis (nes Dievas nedaro klaidų; Jis viską daro mūsų gerovei), Ona ėmė dar uoliau ieškoti artumo su Dievu ir galimybių Jam pasitarnauti. Tokie skausmingi įvykiai kaip, pavyzdžiui, sutuoktinio netektis, yra mylinčio Dievo apvalymo būdas, kad galėtume būti labiau vaisingi ir labiau pasitarnautume Jo šlovei. Kažkas yra pasakęs, jog „Dievas nieko iš mūsų neatima, vietoj atimto neduodamas ko nors vertingesnio“.

B. Ona tapo pranaše, t.y. Dievo Žodžio skelbėja.

1. Moteriai būti pranaše yra veikiau išimtis, nei taisyklė. Iš viso Biblija mini tik devynias moteris pranašes: 4 Senajame Testamente, 4 – Apaštalų darbų knygoje, o Evangelijose mes randame minint pranašę Oną.

2. Tai, kad Ona daug laiko praleisdavo šventykloje ir dėl savo tarnavimo nebuvo persekiojama, atskleidžia, kad šventyklos kunigai ją gerbė ir pripažino jos tarnystę kaip tikros Dievo pranašės.

C. Be Dievo žodžio skelbimo ši moteris buvo žinoma dėl savo maldos gyvenimo – ji tarnavo Dievui (gr. Latreusa – šiuo žodžiu apibūdinamas kunigo tarnavimas Dievui šventykloje) pasninkais ir maldomis [arba tiksliau maldavimais, gr. deysesi] dieną ir naktį.

1. Ji tarnavo Dievui maldomis ir pasninku šventykloje, o ne namuose. Šventykloje kasdien ryte ir vakare buvo smilkoma, o tikintieji lauke melsdavosi (Luko 1, 10; Apaštalų darbai 3, 1). Tačiau Ona likdavo šventyklos teritorijoje melstis net ir per naktis, ir kunigai leisdavo jai tai daryti.

2. XIX a. antroje pusėje Londone dvasinio nuosmukio metu gyveno neįgali krikščionė. Dievas uždėjo jai melstis už savo bendruomenės dvasinį atgijimą. Ši moteris išmeldė pas Dievą, kad Jis atsiųstų iš JAV pamokslininką D.L.Mudį skelbti Dievo Žodį Londone, ir per tai bendruomenė atgytų. Viešpats po ilgų sesers maldavimų atsakė į jos maldą. Netrukus D.L.Mudis atvyko į Londoną ir pamokslavo tos moters bendruomenėje. Po ugningo pamokslo beveik visi klausytojai, kurių buvo apie 500 žmonių, panoro priimti Jėzų kaip savo Gelbėtoją ir Viešpatį. Pamokslininkas iš pradžių net sutriko, bet po to šlovino Dievą. Po to jis išvyko pamokslauti į Airijos sostinę Dubliną. Tačiau netrukus gavo laišką iš Londono bendruomenės su prašymu grįžti pamokslauti į Londoną, nes minios žmonių užplūdo bažnyčią ir nori išgirsti, kaip jie galėtų būti išgelbėti. D.L.Mudis grįžo į Londoną ir ten kurį laiką vaisingai pamokslavo. Jis stebėjosi savo širdyje, kodėl Londone vyksta toks prabudimas. Vieną dieną sesuo iš bendruomenės, kur D.L.Mudis pamokslavo, paprašė jį aplankyti minėtą neįgalią maldininkę. Apsilankęs pas ją, D.L.Mudis suprato, kad šis Londone išsiliejęs palaiminimas buvo Dievo atsakas į šios iš pirmo žvilgsnio nelaimingos ir gyvenimo nuskriaustos moters maldą. (“Sejetsia semia” Nr. 511)

3. Du prašiniai už kuriuos Naujojo Testamento tikintieji raginami ištvermingai melstis ir maldauti:

* Už netikinčiųjų išgelbėjimą (1 Timotiejui 2, 1-4: Taigi visų pirma prašau atlikinėti prašymus [deyseis - maldavimus], maldas, užtarimus ir dėkojimus už visus žmones, už karalius bei visus valdininkus, kad tyliai ir ramiai gyventume visokeriopai dievotą ir kilnų gyvenimą. Tai gera ir priimtina akyse Dievo, mūsų Gelbėtojo, kuris trokšta, kad visi žmonės būtų išgelbėti ir pasiektų tiesos pažinimą“).

* Už kitus tikinčiuosius ir jų vaisingą tarnavimą Dievui (Efeziečiams 6, 18-20: „ ...visada melsdamiesi Dvasioje visokeriopomis maldomis ir prašymu [deyseos - maldavimu]. Ištvermingai budėkite, malda užtardami [deysei – maldaudami už] visus šventuosius ir mane, kad, man atvėrus lūpas, būtų duotas žodis drąsiai atskleisti Evangelijos paslaptį, kurios pasiuntinys esu ir būdamas kalinys, - kad turėčiau drąsos kalbėti taip, kaip privalau kalbėti“).

D. Ona šventykloje priėjo prie Juozapo, Marijos ir kūdikio Jėzaus tuo pačiu metu, kaip ir Simeonas, ir taip pat [1] dėkojo Dievui ir [2] kalbėjo apie kūdikį (pranešė, kad gimė Mesijas) visiems, kurie
Jeruzalėje laukė atpirkimo. Kažkas yra pasakęs, kad liudijimas yra žvilgsnis į Jėzų ir po to papasakojimas kitiems, ką pamatei. Būtent tai ir darė senutė Ona.

Išvados ir pritaikymai

Jei susiduri su sunkumais, žinok, kad Dievas dirba su tavimi, norėdamas tave padaryti tokį, kokį Jis nori tave matyti. Jis nori tave apvalyti, kad būtum labiau vaisingesnis tarnaudamas Jam. Jis turi nuostabų planą tau asmeniškai. Padrąsink save šiomis Biblijos ištraukomis:

Filemonui 1, 6: „ Esu tikras, kad Tas, kuris jumyse pradėjo gerą darbą, jį ir pabaigs iki Jėzaus Kristaus dienos“.

1 Korintiečiams 10, 13: „Jums tekęs pagundymas tėra tik žmogiškas. Bet Dievas ištikimas. Jis neleis jūsų gundyti daugiau, nei jūsų jėgos leidžia, bet kartu su pagundymu duos ir išeitį, kad sugebėtumėte jį atlaikyti“.

Romiečiams 8, 28: „Be to, mes žinome, kad mylintiems Dievą viskas išeina į gera, būtent Jo tikslu pašauktiesiems“.

Jokūbo 1, 2-4: „Mano broliai, laikykite didžiausiu džiaugsmu, kai patenkate į visokius išbandymus. Žinokite, kad jūsų tikėjimo išbandymas ugdo ištvermę, o ištvermė tesubręsta iki galo, kad būtumėte tobuli, subrendę ir nieko nestokotumėte“.

Pasimokyk iš Onos pavyzdžio ir pamatyk, kad Dievas nieko iš tavęs neatima, neduodamas ko nors labiau vertingo ir turinčio nepranykstančią vertę. Ona, netekusi sutuoktinio, galėjo atitolti nuo Dievo, galbūt ištekėti, susilaukti vaikų, vėliau anūkų. Mes nežinome, kaip dar galėjo susiklostyti jos likimas. Bet ar tada ji būtų tapusi pranaše, maldininke ir būtų šventykloje tuo metu, kai kūdikis Jėzus buvo įnešamas į šventyklą pašvęsti Dievui? Ji galėjo netekti daugybės palaiminimų, kuriuos patyrė tarnaudama Dievui, jei būtų nepasitikėjusi Dievu ir savo sielvarte nuo Jo atitolusi.

Tu gali neturėti ypatingo pašaukimo maldai, kaip Ona, bet Dievo žodis ragina tave skirti laiko bendrauti su Dievu maldoje. Ir kai šis bendravimas atneš tau džiaugsmą ir palaiminimą, tu trokši, kad Dievas tokiu pat būdu palaimintų daugybę žmonių tiek tikinčiųjų, tiek netikinčiųjų. Tada nebegalėsi sustoti ir nesimelsti.

Ona skelbė Dievo Žodį žmonėms. Ji savo akimis matė kūdikį Jėzų ir visiems laukiantiems žmonijos atpirkimo pranešė, kad Dievas ištesėjo praeityje duotus pažadus, nes Mesijas gimė, kad savo laiku mirtimi ant kryžiaus atpirktų žmoniją, tave ir mane.

„ ... Marijos ... vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys Sūnų, kuriam tu duosi vardą Jėzus, nes Jis išgelbės savo žmones iš jų nuodėmių“. Visa tai įvyko, kad išsipildytų, kas buvo Viešpaties pasakyta per pranašą: „Štai mergelė pradės įsčiose ir pagimdys Sūnų, ir Jį pavadins Emanueliu“, tai reiškia: „Dievas su mumis“(Evangelija pagal Matą 1, 20-23).