Pamokslai

Džiaukitės Viešpačiu Karaliumi!

Ronald Shultz
2005 December 25 d.

Liūdna, tačiau dabartinė tiesa apie Kalėdas labai mažai primena tiesą iš Evangelijos pagal Luką 2 skyriaus. Prie viso šito dar pridėjus materializmą ir supasaulietinimą su Santa Klausu priešakyje bei visas tas politines nesąmones apie “laimingas atostogas”, tai greičiau tampa tragedija, negu tikrai šventa diena.

Karikatūra popieriuje yra labai arti tikrosios tiesos. Mama šaukia ant savo dukters už apsipirkimą jos kreditine kortele. Duktė nupirko lėlę savo mamai teisindamasi, kad jos mama seniai troško tos lėlės ir, dabar, ją pagaliau gavus, galbūt mama pajaus Kalėdų dvasią. Tuo tarpu mama atsako: “Taip, tikra Kalėdų prasmė… pirkti daiktų už pinigus, kurių mes neturime. Ačiū, kad priminei”. Liūdna, tačiau daugeliui krikščionių, visa tai taip pat tapo didžiąja Kalėdų prasme: pirkti įvairių daiktų, vos trumpam prisiminus bažnyčią ir Jėzaus gimimą.

Po šimts pypkių, juk tai turėtų būti Jo gimtadienis, nors vis dar daugelis krikščionių mieliau perka dovanas vieni kitiems, nei aukoja bažnyčioje. O gal geriau nusiųskime dovaną meilės vardu misionieriui, ar į Gelbėjimo Misiją, ar dar kur nors, ir geriau panaudokime savo pinigus kitiems, negu sau? Jei vaikai gaus viena dovana mažiau iš brangių prekių parduotuvės, jie nenumirs. Juk žinote, kad paprasti džinsai paprastai išsilaiko ilgiau, nei su garsių firmų pavadinimais.

Pavyzdžiui, ar tetai Hildai iš tikrųjų reikia Super Deluxe daržovių ir popieriaus pjaustytuvo? Didžiąją dalį viso to šlamšto, kurį nuperkame, giminaičiai iš karto po Kalėdų išmaino, numeta į stalčių ar šiaip kur nors nugrūda iki kito išpardavimo. Kada mes pagaliau susiprotėsime?

Nors Kristaus gimimas yra tikrai unikalus įvykis žmonijos istorijoje, nei Jis nei apaštalai nemoko mūsų to prisiminti kokiu nors ypatingu būdu. Mums yra įsakyta prisiminti tik Jo mirtį per Viešpaties Vakarienę, ir tai mus moko laukti Jo sugrįžimo. Mūsų Gelbėtojas niekur net neužsiminė apie Savo gimimo dieną ar jos minėjimą. Mes patys ją paskyrėme ir apvertėme šios dienos prasmę aukštyn kojomis.

Mes žinome visiškai tikslią Prisikėlimo datą ir turime ją minėti taip dažnai, kaip galim. Ar manote, kad Jis nujautė, jog mes taip apsupsime save daiktais, kad net pamiršime šios ypatingos Kalėdų dienos tikslą, todėl tyčia tam nepaskyrė dienos? Ar manote, kad Jis žinojo, kaip žmogus tvarko tokius dalykus? Aš taip manau ir tuo tikiu.

Atkreipkite dėmesį, kad gimus Kristui ir apie tai paskelbus piemenims, atrodė, jog daugiau niekas to nepastebėjo iki tol, kol po dviejų metų pasirodė išminčiai. Šis faktas seniai užmirštas, kad nereikėtų vaidinti dviejų dalių Kalėdinio vaidinimo. Mes, baptistai, mylime tiesą, bet kol kas tai neatsispindi mūsų Kalėdinėse tradicijose. Galbūt manėte, kad visos tradicijos prasidėjo nuo piemenų. Bet taip nėra. Tai mūsų pačių išgalvotos tradicijos. Žmonės kurį laiką pasidžiaugia, o po to vėl nekalba apie Jėzų, uždarydami bažnyčios duris iki Velykų. Jie pamiršta. Džiaugsmą ir garbinimą vėl pakeičia kasdienybė.

Vienintelė reikšminga priežastis paminėti Kristaus antrąjį gimtadienį buvo išminčių apsilankymas, tačiau tai tik privertė karalių Erodą trokšti Jo mirties. Kunigai ir šventikai tuo visai net nesidomėjo, nors jau galėjo nurodyti išminčiams kur Jo ieškoti. Ar nemanote, kad nors vienas iš jų turėjo susidomėti? Ar nenorėtumėt nueiti ir pažinti, kas buvo tas, dėl kurio tie vyrai atkeliavo iš taip toli pagarbinti Jį kaip Karalių? Tačiau jų širdys buvo per kietos, o akys aklos, kad jiems bent rūpėtų, ar tai tiesa. Per daug žmonių šiandien gerai moka Kristaus gimimo istoriją, bet neturi nė menkiausio supratimo apie šio reiškinio reikšmę jų gyvenimuose.

Kai sulaukė dvylikos, Jis buvo nuvestas į šventyklą, kaip ir kiti to meto Jo amžiaus vaikai. Ir niekas neatkreipė į Jį dėmesio. Kol galiausiai Jis neprivertė šventikų lementi ir mikčioti, bandant išsiaiškinti, iš kur Jis tiek daug žino. Nė vienam iš jų net nekilo mintis nors kartą ir trumpam prisiminti ne pagal amžių dvasiškai išsivysčiusį jaunuolį, kurio žodžio supratimas turėjo priversti juos ieškoti ir studijuoti pažadus apie Mesiją. Ne, jie buvo sužavėti, bet greitai Jį pamiršo. Daugelis šiandien yra susižavėję Kristaus gyvenimu, tačiau visiškai nesidomi mokymu iš Jo ir apie Jį.

Matote, kad ir koks nuostabus ir stebuklingas buvo Kristaus gimimas, tai tebuvo mažas ir nereikšmingas žingsnelis Jo misijoje, ir mums reikia susitelkti ties šios misijos pabaiga. Įsikūnijimas yra tiesiog nuostabus ir neužtenka žodžių tam apibūdinti. Gimimas iš Mergelės irgi yra stulbinantis stebuklas ir Dievo dovana. Bet visa tai tėra įžanga ir pasiruošimas tikrai dovanai ir stebuklui.

Apreiškimo 1, 4 – 8

4 „Jonas septynioms bendrijoms esančioms Azijoje: Malonė jums ir ramybė nuo To, kuris yra, kuris buvo ir kuris ateina, ir nuo septynių dvasių, kurios yra prieš Jo sostą“.

Aš įtraukiau šią eilutę dėl aiškumo. Po Šventosios Dvasios įkvėpimo Jonas rašo bendruomenėms ir laimina ne tik nuo savęs, bet ir nuo Viešpaties.

5 „Ir nuo Jėzaus Kristaus, ištikimojo liudytojo, mirusiųjų pirmagimio ir žemės karalių valdovo. Tam, kuris myli mus ir išlaisvino mus iš mūsų nuodėmių savo krauju“.

Šioje eilutėje matome Įsikūnijimo tikslą, į ką mes turime sutelkti savo dėmesį, apmąstydami ar švęsdami šį stebuklą. Jis įsikūnijo, kad būtų nukryžiuotas, buvo nukryžiuotas, kad būtų prikeltas ir taptų mirusiųjų pirmagimiu, karalių Valdovu, kad galėtų parodyti mums savo meilę apvalydamas mus nuo mūsų nuodėmių Savo krauju. Tai yra Malonė.

Jono 18, 37: „Pilotas jam tarė: “Tai tu esi karalius?” Jėzus atsakė: “Tu sakai, kad aš esu karalius. Aš tam esu gimęs ir tam atėjęs į pasaulį, kad paliudyčiau tiesą. Kiekvienas, kuris priklauso tiesai, klauso mano balso“.

Romiečiams 14, 9: “Nes tam Kristus numirė ir atgijo, kad būtų mirusiųjų ir gyvųjų Viešpats“.

Net Kristaus šlovinga atpirkimo mirtis ant Kryžiaus ir Prisikėlimo stebuklas buvo žingsniai Jo misijoje. Juk iš tiesų tai buvo taip glaudžiai tarpusavyje susiję veiksmai, kurie žmogiškajame pasaulyje užtikrino Kristui Jo karūnavimą (ir mūsų išgelbėjimą).

„Džiaukitės Viešpačiu“, - užrašė Charles‘as Wesley, remdamasis Laišku filipiečiams 4, 4. Tačiau tie žodžiai taip tinka šiam laikotarpiui, kad per Jo gimtadienį norisi juos apmąstyti.

6 „Ir padarė iš mūsų karaliją, kunigus savo Dievui ir Tėvui, - Jam tebūnie šlovė ir valdžia per amžių amžius. Amen“.

Mes buvome įvesti į amžinąją karalystę ir apdovanoti pozicijomis virš visų mūsų asmeninių vertybių ar garbės. Vargingiausio žmogaus priglaudimas ir jo įvaikinimas karališkoje šeimoje nė iš tolo negali lygintis su mūsų perėjimu į rojų, nors tai galbūt yra geriausia, ką menkas žmogus gali patirti šiame gyvenime.

Ar mes nusilenkiame Karaliui taip, kaip turėtume? Ar mes ruošiamės pereiti į karališkąją šeimą, kaip tinkamai turėtume save pristatyti? Štai apie ką mes turime pamąstyti kiekvieną dieną, ypač tyrinėdami Kristaus gimimą.

7 „Štai Jis ateina su debesimis, ir jį išvys kiekviena akis, ir tie, kurie Jį perdūrė, ir dėl Jo raudos visos žemės giminės. Taip, amen“.

Tai yra tai, kuo mes turime džiaugtis, ne vien tik jo stebuklingu gimimu. Juk Jis galėjo gimti tokiu būdu, padaryti daugybę stebuklų ir tada tiesiog grįžti į rojų. Tačiau tada mes vis dar būtume mirę savo nuodėmėse ir, stovėdami prieš Jį būtume didelėje bėdoje. Mums reikia džiaugtis visiškai išbaigta įvykių grandine ir tų įvykių galimu rezultatu.

Bet džiaugsme mes turime priimti atsakingą sprendimą. Ištrauka sako, kad ne visi džiaugsis, kai Jis ateis.

1 Korintiečiams 15, 34: „Tikrai išsiblaivykite ir daugiau nebenusidėkite, nes kai kurie neturi Dievo pažinimo. Tai sakau jums sugėdinti“.

Didžioji jų dauguma bus tokios būklės, nes Bažnyčia, tai yra mes, ir dabar tebesame per daug užsiėmę statydami savo laikinąją karalystę čia, vietoj to, kad augintume amžinąją Karalystę. Mes užsikabinome už materializmo kabliuko, nekovojame su evoliucijos teorijos skleidžiamu melu, ir pagrindas po mūsų kojomis atrodo byra į gabalus, o mes neturime nė menkiausio supratimo kodėl. Mes užmigome belipdami karjeros laiptais ir siekdami valdžios, kol šėtonas dirbo viršvalandžius. Ir tik dabar matydami pragarą aplink save, mes šaukiamės Dievo. Juk iš tiesų vienintelis dalykas, kurį darėme tobulai, buvo tobulybės naikinimas.

Dar yra laiko visa tai pakeisti, bet mums geriau reikia nueiti į gedulo, negu į linksmybės namus, kad įgytume išminties (Ekleziasto 7, 2; 4). Mes per ilgai buvome kvailiai. Kiekvienai iš septynių bažnyčių Viešpats sakė: “[Tam kuris turi ausį, leisk Jam išgirsti]”…

8 „Aš esu Alfa ir Omega, Pradžia ir Pabaiga”, - sako Viešpats, kuris yra, kuris buvo ir kuris ateina Visagalis“.

Aš siūlau jums šią eilutę, kad ji jus padrąsintų ir suteiktų vilties. Niekas negali nustebinti Viešpaties, nes Jis yra pradžia ir pabaiga. Jis negali mums atlyginti už metus, kuriuos sunaikino vikšrai, skėriai, vabalai ir amaras (Joelio 2, 25). Mes galėsime pamatyti sielų derlių, nes Jis buvo praeities derliaus Viešpats, nes Jis yra finalinės pjūties Viešpats, todėl Jis yra ir dabartinio derliaus Viešpats, kurį mes patys auginame, kurį galima užauginti tik siekiant Jo, Visagalio.

Jei jūs dar nesate išgelbėtas šiandien, galite išgiedoti visas giesmes, galite būti pačiu dosniausiu davėju pasaulyje, bet šis Kristaus gimimo minėjimas jums nieko neduos, nebent atiduotumėt save Karaliui. Dievas sukūrė Adomą ir Ievą, jie nusidėjo, ir per juos nuodėmė įėjo į šį pasaulį. Dėl jų mes turime nuodėmingąją prigimtį, ir visi mes apgalvotai esame nusidėję prieš Dievą. Mūsų nuodėmės iššaukia mirties bausmę.

Jėzus mirė už jūsų nuodėmes ant Kryžiaus, kad jums nereikėtų mokėti šios kainos. Prisipažinkite Jam, kad esate nusidėjėlis, ir pakvieskite Jį ateiti į jūsų gyvenimą, paprašykite, kad jus išgelbėtų ir pakeistų. Būdamas Karaliaus vaikas, dėkitės prie mūsų ir sakykite: Džiaukitės Viešpačiu kuris yra Karalius! [Maranatha]!

Publikuota gavus leidimą

Džiaukitės Viešpačiu Karaliumi!
 
(Apreiškimo 1, 4 – 8)

Liūdna, tačiau dabartinė tiesa apie Kalėdas labai mažai primena tiesą iš Evangelijos pagal Luką 2 skyriaus. Prie viso šito dar pridėjus materializmą ir supasaulietinimą su Santa Klausu priešakyje bei visas tas politines nesąmones apie “laimingas atostogas”, tai greičiau tampa tragedija, negu tikrai šventa diena.

Karikatūra popieriuje yra labai arti tikrosios tiesos. Mama šaukia ant savo dukters už apsipirkimą jos kreditine kortele. Duktė nupirko lėlę savo mamai teisindamasi, kad jos mama seniai troško tos lėlės ir, dabar, ją pagaliau gavus, galbūt mama pajaus Kalėdų dvasią. Tuo tarpu mama atsako: “Taip, tikra Kalėdų prasmė… pirkti daiktų už pinigus, kurių mes neturime. Ačiū, kad priminei”. Liūdna, tačiau daugeliui krikščionių, visa tai taip pat tapo didžiąja Kalėdų prasme: pirkti įvairių daiktų, vos trumpam prisiminus bažnyčią ir Jėzaus gimimą.

Po šimts pypkių, juk tai turėtų būti Jo gimtadienis, nors vis dar daugelis krikščionių mieliau perka dovanas vieni kitiems, nei aukoja bažnyčioje. O gal geriau nusiųskime dovaną meilės vardu misionieriui, ar į Gelbėjimo Misiją, ar dar kur nors, ir geriau panaudokime savo pinigus kitiems, negu sau? Jei vaikai gaus viena dovana mažiau iš brangių prekių parduotuvės, jie nenumirs. Juk žinote, kad paprasti džinsai paprastai išsilaiko ilgiau, nei su garsių firmų pavadinimais.

Pavyzdžiui, ar tetai Hildai iš tikrųjų reikia Super Deluxe daržovių ir popieriaus pjaustytuvo? Didžiąją dalį viso to šlamšto, kurį nuperkame, giminaičiai iš karto po Kalėdų išmaino, numeta į stalčių ar šiaip kur nors nugrūda iki kito išpardavimo. Kada mes pagaliau susiprotėsime?

Nors Kristaus gimimas yra tikrai unikalus įvykis žmonijos istorijoje, nei Jis nei apaštalai nemoko mūsų to prisiminti kokiu nors ypatingu būdu. Mums yra įsakyta prisiminti tik Jo mirtį per Viešpaties Vakarienę, ir tai mus moko laukti Jo sugrįžimo. Mūsų Gelbėtojas niekur net neužsiminė apie Savo gimimo dieną ar jos minėjimą. Mes patys ją paskyrėme ir apvertėme šios dienos prasmę aukštyn kojomis.

Mes žinome visiškai tikslią Prisikėlimo datą ir turime ją minėti taip dažnai, kaip galim. Ar manote, kad Jis nujautė, jog mes taip apsupsime save daiktais, kad net pamiršime šios ypatingos Kalėdų dienos tikslą, todėl tyčia tam nepaskyrė dienos? Ar manote, kad Jis žinojo, kaip žmogus tvarko tokius dalykus? Aš taip manau ir tuo tikiu.

Atkreipkite dėmesį, kad gimus Kristui ir apie tai paskelbus piemenims, atrodė, jog daugiau niekas to nepastebėjo iki tol, kol po dviejų metų pasirodė išminčiai. Šis faktas seniai užmirštas, kad nereikėtų vaidinti dviejų dalių Kalėdinio vaidinimo. Mes, baptistai, mylime tiesą, bet kol kas tai neatsispindi mūsų Kalėdinėse tradicijose. Galbūt manėte, kad visos tradicijos prasidėjo nuo piemenų. Bet taip nėra. Tai mūsų pačių išgalvotos tradicijos. Žmonės kurį laiką pasidžiaugia, o po to vėl nekalba apie Jėzų, uždarydami bažnyčios duris iki Velykų. Jie pamiršta. Džiaugsmą ir garbinimą vėl pakeičia kasdienybė.

Vienintelė reikšminga priežastis paminėti Kristaus antrąjį gimtadienį buvo išminčių apsilankymas, tačiau tai tik privertė karalių Erodą trokšti Jo mirties. Kunigai ir šventikai tuo visai net nesidomėjo, nors jau galėjo nurodyti išminčiams kur Jo ieškoti. Ar nemanote, kad nors vienas iš jų turėjo susidomėti? Ar nenorėtumėt nueiti ir pažinti, kas buvo tas, dėl kurio tie vyrai atkeliavo iš taip toli pagarbinti Jį kaip Karalių? Tačiau jų širdys buvo per kietos, o akys aklos, kad jiems bent rūpėtų, ar tai tiesa. Per daug žmonių šiandien gerai moka Kristaus gimimo istoriją, bet neturi nė menkiausio supratimo apie šio reiškinio reikšmę jų gyvenimuose.

Kai sulaukė dvylikos, Jis buvo nuvestas į šventyklą, kaip ir kiti to meto Jo amžiaus vaikai. Ir niekas neatkreipė į Jį dėmesio. Kol galiausiai Jis neprivertė šventikų lementi ir mikčioti, bandant išsiaiškinti, iš kur Jis tiek daug žino. Nė vienam iš jų net nekilo mintis nors kartą ir trumpam prisiminti ne pagal amžių dvasiškai išsivysčiusį jaunuolį, kurio žodžio supratimas turėjo priversti juos ieškoti ir studijuoti pažadus apie Mesiją. Ne, jie buvo sužavėti, bet greitai Jį pamiršo. Daugelis šiandien yra susižavėję Kristaus gyvenimu, tačiau visiškai nesidomi mokymu iš Jo ir apie Jį.

Matote, kad ir koks nuostabus ir stebuklingas buvo Kristaus gimimas, tai tebuvo mažas ir nereikšmingas žingsnelis Jo misijoje, ir mums reikia susitelkti ties šios misijos pabaiga. Įsikūnijimas yra tiesiog nuostabus ir neužtenka žodžių tam apibūdinti. Gimimas iš Mergelės irgi yra stulbinantis stebuklas ir Dievo dovana. Bet visa tai tėra įžanga ir pasiruošimas tikrai dovanai ir stebuklui.

Apreiškimo 1, 4 – 8

4 „Jonas septynioms bendrijoms esančioms Azijoje: Malonė jums ir ramybė nuo To, kuris yra, kuris buvo ir kuris ateina, ir nuo septynių dvasių, kurios yra prieš Jo sostą“.

Aš įtraukiau šią eilutę dėl aiškumo. Po Šventosios Dvasios įkvėpimo Jonas rašo bendruomenėms ir laimina ne tik nuo savęs, bet ir nuo Viešpaties.

5 „Ir nuo Jėzaus Kristaus, ištikimojo liudytojo, mirusiųjų pirmagimio ir žemės karalių valdovo. Tam, kuris myli mus ir išlaisvino mus iš mūsų nuodėmių savo krauju“.

Šioje eilutėje matome Įsikūnijimo tikslą, į ką mes turime sutelkti savo dėmesį, apmąstydami ar švęsdami šį stebuklą. Jis įsikūnijo, kad būtų nukryžiuotas, buvo nukryžiuotas, kad būtų prikeltas ir taptų mirusiųjų pirmagimiu, karalių Valdovu, kad galėtų parodyti mums savo meilę apvalydamas mus nuo mūsų nuodėmių Savo krauju. Tai yra Malonė.

Jono 18, 37: „Pilotas jam tarė: “Tai tu esi karalius?” Jėzus atsakė: “Tu sakai, kad aš esu karalius. Aš tam esu gimęs ir tam atėjęs į pasaulį, kad paliudyčiau tiesą. Kiekvienas, kuris priklauso tiesai, klauso mano balso“.

Romiečiams 14, 9: “Nes tam Kristus numirė ir atgijo, kad būtų mirusiųjų ir gyvųjų Viešpats“.

Net Kristaus šlovinga atpirkimo mirtis ant Kryžiaus ir Prisikėlimo stebuklas buvo žingsniai Jo misijoje. Juk iš tiesų tai buvo taip glaudžiai tarpusavyje susiję veiksmai, kurie žmogiškajame pasaulyje užtikrino Kristui Jo karūnavimą (ir mūsų išgelbėjimą).

„Džiaukitės Viešpačiu“, - užrašė Charles‘as Wesley, remdamasis Laišku filipiečiams 4, 4. Tačiau tie žodžiai taip tinka šiam laikotarpiui, kad per Jo gimtadienį norisi juos apmąstyti.

6 „Ir padarė iš mūsų karaliją, kunigus savo Dievui ir Tėvui, - Jam tebūnie šlovė ir valdžia per amžių amžius. Amen“.

Mes buvome įvesti į amžinąją karalystę ir apdovanoti pozicijomis virš visų mūsų asmeninių vertybių ar garbės. Vargingiausio žmogaus priglaudimas ir jo įvaikinimas karališkoje šeimoje nė iš tolo negali lygintis su mūsų perėjimu į rojų, nors tai galbūt yra geriausia, ką menkas žmogus gali patirti šiame gyvenime.

Ar mes nusilenkiame Karaliui taip, kaip turėtume? Ar mes ruošiamės pereiti į karališkąją šeimą, kaip tinkamai turėtume save pristatyti? Štai apie ką mes turime pamąstyti kiekvieną dieną, ypač tyrinėdami Kristaus gimimą.

7 „Štai Jis ateina su debesimis, ir jį išvys kiekviena akis, ir tie, kurie Jį perdūrė, ir dėl Jo raudos visos žemės giminės. Taip, amen“.

Tai yra tai, kuo mes turime džiaugtis, ne vien tik jo stebuklingu gimimu. Juk Jis galėjo gimti tokiu būdu, padaryti daugybę stebuklų ir tada tiesiog grįžti į rojų. Tačiau tada mes vis dar būtume mirę savo nuodėmėse ir, stovėdami prieš Jį būtume didelėje bėdoje. Mums reikia džiaugtis visiškai išbaigta įvykių grandine ir tų įvykių galimu rezultatu.

Bet džiaugsme mes turime priimti atsakingą sprendimą. Ištrauka sako, kad ne visi džiaugsis, kai Jis ateis.

1 Korintiečiams 15, 34: „Tikrai išsiblaivykite ir daugiau nebenusidėkite, nes kai kurie neturi Dievo pažinimo. Tai sakau jums sugėdinti“.

Didžioji jų dauguma bus tokios būklės, nes Bažnyčia, tai yra mes, ir dabar tebesame per daug užsiėmę statydami savo laikinąją karalystę čia, vietoj to, kad augintume amžinąją Karalystę. Mes užsikabinome už materializmo kabliuko, nekovojame su evoliucijos teorijos skleidžiamu melu, ir pagrindas po mūsų kojomis atrodo byra į gabalus, o mes neturime nė menkiausio supratimo kodėl. Mes užmigome belipdami karjeros laiptais ir siekdami valdžios, kol šėtonas dirbo viršvalandžius. Ir tik dabar matydami pragarą aplink save, mes šaukiamės Dievo. Juk iš tiesų vienintelis dalykas, kurį darėme tobulai, buvo tobulybės naikinimas.

Dar yra laiko visa tai pakeisti, bet mums geriau reikia nueiti į gedulo, negu į linksmybės namus, kad įgytume išminties (Ekleziasto 7, 2; 4). Mes per ilgai buvome kvailiai. Kiekvienai iš septynių bažnyčių Viešpats sakė: “[Tam kuris turi ausį, leisk Jam išgirsti]”…

8 „Aš esu Alfa ir Omega, Pradžia ir Pabaiga”, - sako Viešpats, kuris yra, kuris buvo ir kuris ateina Visagalis“.

Aš siūlau jums šią eilutę, kad ji jus padrąsintų ir suteiktų vilties. Niekas negali nustebinti Viešpaties, nes Jis yra pradžia ir pabaiga. Jis negali mums atlyginti už metus, kuriuos sunaikino vikšrai, skėriai, vabalai ir amaras (Joelio 2, 25). Mes galėsime pamatyti sielų derlių, nes Jis buvo praeities derliaus Viešpats, nes Jis yra finalinės pjūties Viešpats, todėl Jis yra ir dabartinio derliaus Viešpats, kurį mes patys auginame, kurį galima užauginti tik siekiant Jo, Visagalio.

Jei jūs dar nesate išgelbėtas šiandien, galite išgiedoti visas giesmes, galite būti pačiu dosniausiu davėju pasaulyje, bet šis Kristaus gimimo minėjimas jums nieko neduos, nebent atiduotumėt save Karaliui. Dievas sukūrė Adomą ir Ievą, jie nusidėjo, ir per juos nuodėmė įėjo į šį pasaulį. Dėl jų mes turime nuodėmingąją prigimtį, ir visi mes apgalvotai esame nusidėję prieš Dievą. Mūsų nuodėmės iššaukia mirties bausmę.

Jėzus mirė už jūsų nuodėmes ant Kryžiaus, kad jums nereikėtų mokėti šios kainos. Prisipažinkite Jam, kad esate nusidėjėlis, ir pakvieskite Jį ateiti į jūsų gyvenimą, paprašykite, kad jus išgelbėtų ir pakeistų. Būdamas Karaliaus vaikas, dėkitės prie mūsų ir sakykite: Džiaukitės Viešpačiu kuris yra Karalius! [Maranatha]!

Iš anglų kalbos vertė Aurelija Gineikaitė

Publikuota gavus leidimą