Pamokslai

Dievas, kuris mane mato

Artūras Pučkovas
2006 March 08 d.

Ir Viešpatį [Jahvę], kuris su ja kalbėjo, Hagara pavadino: "Tu esi Dievas, kuris mane matai". Nes ji sakė: „Aš tikrai mačiau Dievą, kuris mato mane“. Todėl tą šulinį pavadino Ber-lachai-ro'i – Gyvojo ir Matančiojo šuliniu (Pradžios 16, 13-14).

Hagara buvo egiptietė vergė, kurią, Abraomas matyt įsigijo ar gavo dovanų Egipte už savo žmonos, tariamos jo sesers, atidavimą į faraono haremą. [Sarają] pamatę, faraono kunigaikščiai kalbėjo apie jos grožį faraonui. Moteris tuojau buvo paimta į faraono namus, o su Abramu jis gerai elgėsi dėl jos: jis turėjo avių, galvijų, asilų, tarnų, tarnaičių, asilių ir kupranugarių (Pradžios 12, 15-16).

Mes nežinome kaip Hagara tapo verge, bet tikriausiai tokia ji tapo dar būdama jauna mergaitė. Abraomo namuose Hagara tapo asmenine jo žmonos Sarajos tarnaite. Abramo žmona Saraja neturėjo vaikų. Ji turėjo tarnaitę egiptietę, vardu Hagara (Pradžios 16, 1). Jos darbas buvo asmeniškai patarnauti Sarajai. Jas turėjo sieti artimas ryšys, nes jei Hagara būtų neįtikusi Sarajai, ji būtų pakeista kita verge mergina. Hagarai teko didelė Dievo malonė turėti tikinčią ir malonią ponią, kuriai ji tarnavo.

Daug metų gyvendama Abraomo šeimoje Hagara išgirdo apie Gyvąjį Dievą, kurį garbino Abraomas ir visa jo šeimyna. Nemanau, kad Abraomas būtų leidęs savo vergams ir tarnams garbinti įvairius stabus.

Taip pat Hagara šioje šeimoje turėjo išgirsti ir apie Dievo Abraomui duotąjį pažadą – duoti jam ypatingą sūnų, per kurį būtų palaimintos visos žemės tautos. Abraomui atkeliavus į Kanaano šalį Dievas davė jam pažadą: "Tavo palikuonims [pažod. Sėklai] duosiu šitą šalį" (Pradžios 12, 7). Šiek tiek vėliau Abraomas, skųsdamasis Dievui tarė: "Viešpatie Dieve! Ką Tu man duosi? Aš neturiu vaikų, mano namų paveldėtojas bus damaskietis Eliezeras. Man nedavei vaikų, ir štai tarnas, gimęs mano namuose, yra mano įpėdinis". Viešpats atsakė jam: "Ne šitas bus tavo paveldėtojas, bet tas, kuris gims iš tavęs". Ir, išvedęs jį laukan, tarė: "Pažvelk į dangų ir, jei gali, suskaičiuok žvaigždes! Tiek bus tavo palikuonių!" . Abramas patikėjo Dievu, ir tai jam buvo įskaityta teisumu (Pradžios 15, 2-6).

Tačiau laikui bėgant Dievo pažadėtasis sūnus vis negimė. Praėjus maždaug 10 metų nuo atėjimo į Kanaaną ir gavus pažadą Saraja iš nevilties (jai jau buvo apie 75 metai) pasiūlė savo vyrui Abraomui pasielgti kaip įprastai tuo metu elgdavosi turtingi vyrai, kurių žmonos buvo nevaisingos – paimti sau jos vergę Hagarą sugulove. Sugulovė buvo lyg žemesnės rūšies žmona, dažniausiai vergė ar žemesnio luomo moteris. Saraja tarė Abramui: "Viešpats nedavė man vaikų gimdyti. Prašau, įeik pas mano tarnaitę, galbūt per ją aš turėsiu vaikų". Abramas paklausė Sarajos. Abramui išgyvenus dešimt metų Kanaano šalyje, Saraja, Abramo žmona, savo tarnaitę egiptietę Hagarą davė savo vyrui Abramui už žmoną (Pradžios 16, 2-3). Vergės vaikas būtų teisiškai priklausęs Sarajai, o Abraomas būtų turėjęs ilgai lauktą sūnų.

Abraomas paklausė savo žmonos Sarajos ir paėmė sau už žmoną vergę Hagarą. Bet ši pastojusi ėmė niekinti savo ponią Sarają. Jis įėjo pas Hagarą, ir ji pastojo. Hagara pastojusi su panieka ėmė žiūrėti į savo valdovę (Pradžios 16, 4). Tai pripildė kartėlio Sarajos širdį ir ji priekaištavo dėl to Abraomui. Saraja pati sugalvojo šį planą, o kai jis išsipildė, ji pirmoji buvo nepatenkinta jo pasekmėmis. Ji tikriausiai nesitikėjo, kad Hagara pastojusi ims taip elgtis.

Principas. Nebiblinis problemos sprendimas visada sukels naujų problemų ir dar labiau komplikuos padėtį. Dievo būdas spręsti problemoms – tikėti Jo žodžiu, elgtis pagal Jį ir nuolankiai bei kantriai laukti, kol Dievas išpildys savo pažadus. Bet nekantrus iš prigimties žmogus visada stengiasi padėti Dievui ir imasi spręsti problemas savo išmintimi ir jėgomis.

Abraomas leido Sarajai elgtis su Hagara taip, kaip jai atrodo tinkama. Abramas tarė Sarajai: "Tavo tarnaitė yra tavo rankose. Elkis su ja, kaip tau patinka". Kai Saraja ėmė ją spausti, ta pabėgo (Pradžios 16, 6). Saraja ėmėsi veiksmų sutramdyti Hagaros pasipūtimą ir pastatyti ją į jai priderančią vietą. Hagarai tai nepatiko ir ji pabėgo į dykumą.

Čia matome dar vieną svarbų dvasinį principą - bėgti nuo problemos nėra pats geriausias problemos sprendimo būdas. Bet nėščia Hagara pasirinko pabėgti iš savo šeimininkų namų.

Sustojusią pailsėti prie šaltinio dykumoje šalia kelio, vedančio į Šurą, t.y. link Egipto, Hagarą pasitiko Viešpaties angelas ir prabilo į ją. Viešpaties angelas, radęs ją prie vandens šaltinio dykumoje, prie kelio į Šurą, tarė: "Hagara, Sarajos tarnaite, iš kur atėjai ir kur eini?" Ji atsakė: "Bėgu nuo savo valdovės Sarajos". Viešpaties angelas jai tarė: "Sugrįžk pas savo valdovę ir nusižemink prieš ją. Aš taip padauginsiu tavo palikuonis, kad jų net suskaičiuoti nebus galima. Štai tu esi nėščia ir pagimdysi sūnų. Tu jį pavadinsi Izmaeliu, nes Viešpats išgirdo apie tavo priespaudą. Tavo sūnus gyvens kaip laukinis asilas: jis bus prieš visus ir visi prieš jį, jis gyvens šalia savo brolių" (Pradžios 16, 7-12).

Čia matome dar du svarbius dvasinius principus:

1. Dievas ieško savo prapuolusių avių (pražuvusių žmonių), jas suranda ir susigrąžina į kaimenę [šiuo atveju ja buvo tikinčiojo Abraomo šeima].

2. Taip pat Dievas tikintiesiems specialiai siunčia išbandymus, kad mus ugdytų ir keistų, todėl neturėtume Jam priešintis. „Mano broliai, laikykite didžiausiu džiaugsmu, kai patenkate į visokius išbandymus. Žinokite, kad jūsų tikėjimo išbandymas ugdo ištvermę, o ištvermė tesubręsta iki galo, kad būtumėte tobuli, subrendę ir nieko nestokotumėte. Jei kuriam iš jūsų trūksta išminties, teprašo Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja, ir jam bus suteikta“ (Jokūbo laiškas 1, 2-5).

Viešpaties angelas liepia Hagarai grįžti pas savo šeimininkę Sarają ir nusižeminti prieš ją. Ir duoda pažadą, kad tuo atveju Jis labai palaimins Hagarą ir jos įsčiose esantį sūnų, kurį angelas liepė pavadinti Izmaeliu, t. y. „Dievas girdi“.

Dievas sunkiose aplinkybėse mums liepia būti nuolankiais ir melstis, o ne bėgti nuo sunkumų. Dievas yra pajėgus išspręsti visas mūsų problemas, jei pasitikime Juo.

Per šį savo patyrimą Hagara geriau pažino Dievą, o galbūt čia įvyko jos tikras atsivertimas. Anksčiau ji tik girdėjo apie Gyvąjį Dievą, bet dabar ji asmeniškai su Juo susitiko ir patyrė, kad Gyvasis Abraomo Dievas yra realus, mato ją ir ja rūpinasi. Todėl ir „Viešpatį [Jahvę], kuris su ja kalbėjo, Hagara pavadino: "Tu esi Dievas, kuris mane matai". Nes ji sakė: "Aš tikrai mačiau Dievą, kuris mato mane". Todėl tą šulinį pavadino Ber-lachai-roi – Gyvojo ir Matančio šuliniu. Jis yra tarp Kadešo ir Beredo“ (Pradžios 16, 13-14).

Hagara pakluso Dievui, pasižemino ir grįžo pas savo šeimininkus. Savo susitikimą su Dievu Hagara perpasakojo Abraomui ir Sarajai. Taip pat perdavė, kokiu vardu Dievas liepė pavadinti gimsiantį berniuką. Abraomas padarė viską taip, kaip Hagarai liepė Dievas. Abraomas ir Saraja turėjo jaustis sugėdinti dėl savo mažatikystės ir nepasitikėjimo Gyvojo Dievo pažadu, o Hagaros sugrįžimas ir pasižeminimas prieš Sarają dar labiau sustiprino jos padėtį šeimoje. Toks problemos sprendimas galbūt išgelbėjo Hagarą nuo apgailėtino gyvenimo, kurį ji būtų gyvenusi kaip vieniša motina ir pabėgusi vergė.

Praėjus 14 metų po Izmaelio gimimo, Sara, Abraomo žmona pastojo ir pagimdė Dievo žadėtąjį sūnų Izaoką (Pradžios 21, 1-3). Dievas išpildė savo pažadą po ilgų 25 laukimo metų, kai 90 metų Sara ir 100 metų Abraomas jau buvo fiziškai nepajėgūs susilaukti vaikų. Šis Abraomo sūnus gimė antgamtiniu būdu, kad visa garbė tektų Dievui.

Bet Abraomo šeimoje buvo asmuo, kuris mažiausiai džiaugėsi arba iš viso nesidžiaugė Izaoko gimimu. Tai Izmaelis, kuris 14 metų džiaugėsi visos šeimos dėmesiu ir dabar to dėmesio neteko, nes jis buvo skirtas mažajam Izaokui. Izmaelis darė tai, ką jo vietoje būtų daręs kiekvienas paauglys – jis erzino ir šaipėsi iš mažojo Izaoko. Tai nepatiko Sarai ir ji liepė Abraomui išvaryti Hagarą ir Izmaelį iš namų. Sara pamatė egiptietės Hagaros sūnų, kurį ta pagimdė Abraomui, besišaipantį iš Izaoko, ir tarė Abraomui: "Išvaryk šitą vergę ir jos sūnų! Jis nebus paveldėtojas drauge su mano sūnumi Izaoku" (Pradžios 21, 9-10).

Nors Abraomui buvo skaudu tai daryti, bet įtikintas Dievo, kad Šis pasirūpins jo sūnumi Izmaeliu, palaimins jį ir padarys iš jo tautą, jis išleido Hagarą ir Izmaelį iš savo namų, aprūpinęs juos maistu ir vandeniu. Tai labai nepatiko Abraomui dėl jo sūnaus. Tačiau Dievas tarė Abraomui: "Nesisielok dėl berniuko ir dėl vergės! Visa, ką Sara tau sako, klausyk jos! Nes iš Izaoko tau bus pašaukti palikuonys. Bet ir vergės sūnų padarysiu didele tauta, nes jis yra tavo palikuonis". Abraomas, atsikėlęs anksti rytą, ėmė duonos bei odinę vandens ir davė Hagarai, uždėdamas jai ant pečių, atidavė vaiką ir išleido (Pradžios 21, 11-14).

Bet Hagara su Izmaeliu pasiklydo dykumoje ir pasibaigus vandeniui laukė mirties. Ji išėjusi klaidžiojo Bersabėjos dykumoje. Pasibaigus vandeniui odinėje, ji paliko vaiką po vienu krūmokšniu. Paėjusi atsisėdo priešais jį lanko šūvio atstumu. Ji sakė: "Negaliu matyti mirštančio vaiko". Ir graudžiai verkė (Pradžios 21, 14-16). Atsidūrusi beviltiškoje padėtyje Hagara nusivylė ir verkė. Šiandien mes pavadintume jos būseną depresija. Bet tada antrą kartą į ją prabilo Viešpaties angelas. Dievas išgirdo berniuko balsą, ir Dievo angelas iš dangaus tarė Hagarai: "Kas tau, Hagara? Nebijok! Dievas išgirdo berniuko balsą. Kelkis, imk berniuką ir laikyk jį tvirtai savo rankose, nes Aš jį padarysiu didele tauta!" (Pradžios 21, 17-18). Kol Hagara iš nevilties verkė, jos bemirštantis sūnus Izmaelis meldėsi ir šaukėsi Dievo. Ir Dievas jį išgirdo!

Yra verta mokyti savo vaikus Dievo Žodžio tiesų, melstis ir tinkamai garbinti Dievą. Galbūt vieną dieną Dievas mus išgelbės kaip Hagarą, atsakydamas į mūsų vaikų maldas. Išmintingasis Izraelio karalius Saliamonas parašė: Parodyk vaikui kelią, kuriuo jis turi eiti, tai ir pasenęs jis nenukryps nuo jo (Patarlių 22, 6).

Atsakydamas į Izmaelio maldą, Dievas atvėrė Hagarai akis ir ji pamatė šulinį. Nuėjusi prie jo ji pasisėmė vandens ir pagirdė berniuką. Išeitis iš beviltiškos situacijos buvo čia pat, tik reikėjo pakelti akis į Dievą. Bet Hagara tuo metu buvo susitelkusi į savo mirštantį sūnų ir nematė, kad čia pat buvo šulinys (Pradžios 21, 19).

Dievas ištesėjo savo pažadą Hagarai ir pasirūpino ja ir jos sūnumi dykumoje. Izmaelio palikuonys Dievo valia tapo didele tauta – arabų tauta.

Išvados ir pritaikymai

Nors Hagarai Dievas lėmė būti verge ir davė sunkų gyvenimo kelią, bet visada ją stebėjo ir rūpinosi. Dievas stebi tave ir tavimi rūpinasi.

"Ir joks kūrinys nėra paslėptas nuo Jo žvilgsnio, bet visa yra nuoga ir atidengta akims To, kuriam turėsime duoti apyskaitą" (Hebrajams 4, 13).

"Meskite ant Jo savo rūpesčius, nes Jis jumis rūpinasi" (1 Petro 5, 7).

Dievas leido Hagarai tapti verge, bet taip pat lėmė jai patekti pas tikinčius šeimininkus – Abraomą ir Sarają. To pasekmėje Hagara sužinojo apie Gyvajį Dievą ir Jį įtikėjo.

Dievas leido Hagarai patirti sunkumus – savo ponios Sarajos pavydą ir priespaudą, bet ir Pats atėjo jai į pagalbą ir nurodė, kaip jai teisingai pasielgti.

Mano broliai, laikykite didžiausiu džiaugsmu, kai patenkate į visokius išbandymus. Žinokite, kad jūsų tikėjimo išbandymas ugdo ištvermę, o ištvermė tesubręsta iki galo, kad būtumėte tobuli, subrendę ir nieko nestokotumėte. Jei kuriam iš jūsų trūksta išminties [kaip išmintingai elgtis išbandymo metu], teprašo Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja, ir jam bus suteikta (Jokūbo 1, 2-5).

Dievas leido Hagarai susilaukti sūnaus, kuris iš jos pasakojimų įtikėjo, kad Dievas yra Gyvasis ir Matantysis, ir kurio malda Dievui išgelbėjo jiems gyvybę beviltiškoje situacijoje. Dievas nori, kad tu melstumeisi kai tau yra sunku ir ieškotum pagalbos pas Jį.

„Niekuo nebūkite susirūpinę, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui. Ir Dievo ramybė, pranokstanti visokį supratimą, saugos jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje“ (Laiškas filipiečiams 4, 6-7).

Dievas apsaugojo ir aprūpino Hagarą bei jos sūnų Izmaelį dykumoje bei ištesėjo jai duotą pažadą paversti jo sūnaus palikuonis didele tauta. Izmaelis tapo arabų tautos protėviu. Visais atžvilgiais Dievas įrodė Hagarai, kad yra gyvas, matantis ir besirūpinantis Dievas, kuriam nėra neišsprendžiamų problemų. Pasitikėk Juo ir tu!

Ir Viešpatį [Jahvę], kuris su ja kalbėjo, Hagara pavadino: "Tu esi Dievas, kuris mane matai". Nes ji sakė: "Aš tikrai mačiau Dievą, kuris mato mane". Todėl tą šulinį pavadino Ber-lachai-ro'i – Gyvojo ir Matančiojo šuliniu (Pradžios 16, 13-14)