Pamokslai

„Žinau, kad mano Atpirkėjas gyvas!“

Artūras Pučkovas
2007 April 11 d.

„O kad mano žodžiai būtų įrašyti į knygą, įrėžti geležiniu rašikliu bei švinu amžiams į uolą. Nes aš žinau, kad mano Atpirkėjas gyvas, ir kad Jis atsistos galiausiai ant žemės. Ir kai mano oda sunyks, aš savo kūne regėsiu Dievą. Aš pats Jį matysiu, savo akimis žiūrėsiu į Jį, o ne svetimomis. Mano širdis krūtinėje ilgisi Jo“ (Jobo 19, 23-27)

Senovės tikintysis Jobas pasakė šiuos žodžius būdamas apgailėtinoje būsenoje. Jis neteko viso savo turto, dešimties vaikų, galiausiai susirgo tuo metu nepagydoma liga - raupsais. Kai trys jo draugai, atėję Jobo paguosti, pamatė jo būklę, septynias paras sėdėjo šalia jo ir verkė, negalėdami ištarti nė žodžio (Jobo 2, 11-13). Jobo draugai stengėsi paguosti ir padrąsinti jį dėl užklupusių netekčių. Bet jų „paguoda“ tik dar labiau prislėgė Jobą. Jam beliko padrąsinti save Dievo Žodžiu. Šie Jobo pasakyti žodžiai yra vieni ryškiausių ir džiaugsmingiausių tikėjimo mirusiųjų prisikėlimu teiginių Senajame Testamente. Patyrinėkime išsamiau tris tiesas, kurios padrąsino ir teikė didelį džiaugsmą Jobui gyvenimo sunkumuose.

Jobas tikėjo, kad turi ypatingą, amžinai gyvą Atpirkėją. „Aš žinau, kad mano Atpirkėjas gyvas“ (Jobo 19, 25a). Hebrajiškai go'el reiškia artimą giminaitį, turintį teisę išpirkti iš vergijos ar skolų savo šeimos narį ar artimą giminaitį, jo šeimos narius, jo nekilnojamą turtą. Senajame Testamente, Rutos knygoje matome puikų atpirkėjo pavyzdį - Boozas vedė savo giminaičio Elimelecho našlę Rutą ir išpirko jos šeimai priklausiusį nekilnojamą turtą (Rutos 4, 1-13).

Nors Jobas prarado savo gyvulių kaimenes, vaikus, sveikatą, bet jam dar liko namai, žemė, tarnai ir vergai. Jam nereikėjo atpirkėjo, kuris galėtų išpirkti jį iš skolų, bet reikėjo Atpirkėjo, kuris galėjo išpirkti tai, ko joks žmogus išpirkti negali.

Psalmėje sakoma, kad joks žmogus negali išpirkti savo sielos iš bausmės už nuodėmes. „Nė vienas žmogus negalės išpirkti savo brolio nė Dievui duoti išpirką už jį. Didelė kaina už sielos išpirkimą - tiek niekad neturėsi, kad galėtum amžinai gyventi ir nematytum sugedimo“ (Psalmė 49, 7-9).

Senojo Testamento laikais žmonės aukodavo Dievui gyvulius, bet šios aukos tik pridengdavo Dievo akivaizdoje žmonių padarytas nuodėmes, kol bus paaukota tobula auka už visos žmonijos nuodėmes. Tos aukos buvo tik šešėlis, simbolis tobulos Jėzaus Kristaus aukos už mūsų nuodėmes. „Juk neįmanoma, kad jaučių ir ožių kraujas panaikintų nuodėmes. Todėl, ateidamas į pasaulį, Jis [Jėzus] sako: "Aukų ir atnašų Tu nenorėjai, bet paruošei man kūną. Tau nepatiko deginamosios atnašos ir aukos už nuodėmes. Tuomet tariau: 'Štai ateinu, kaip knygos rietime apie mane parašyta, vykdyti Tavo, o Dieve, valios!' " Anksčiau pasakęs: "Aukų ir atnašų, deginamųjų atnašų ir atnašų už nuodėmes Tu nenorėjai ir nemėgai", - jos aukojamos pagal Įstatymą, - paskui paskelbė: "Štai ateinu vykdyti Tavo, o Dieve, valios". Jis panaikina viena, kad įtvirtintų kita. Tos valios dėka esame Jėzaus Kristaus kūno auka vieną kartą pašventinti visiems laikams' (Laiškas hebrajams 10, 4-10).

„Atpirkėjas“ taip pat yra vienas iš Dievo vardų Senajame Testamente, parodantis, ką Dievas dėl mūsų daro. Ypač dažnai Dievą Atpirkėju vadina pranašas Izaijas:

Bet Viešpats, Izraelio karalius, jo atpirkėjas, kareivijų Viešpats, sako: "Aš esu pirmasis ir paskutinysis, be manęs nėra kito dievo“ (Izaijo pranašystė 44, 6).

„Nebijok, tu kirmėle Jokūbai, jūs Izraelio žmonės! Aš padėsiu tau", - sako Viešpats, tavo atpirkėjas, Izraelio Šventasis (Izaijo pranašystė 41, 14).

Nežiūrint į patirtus sunkius išbandymus, Jobas tikėjo amžinai gyvu Atpirkėju, kuris numatytu metu atpirks jo nuodėmes ir jį išteisins.

Antra tiesa, kuri guodė Jobą, buvo jo tikėjimas, kad vieną dieną jo Atpirkėjas „galiausiai atsistos ant žemės“ (Jobo 19, 25b).

Jobas liūdėjo, kad jo gyvenamuoju laikotarpiu nebuvo tarpininko, kuris galėtų tarpininkauti tarp jo ir Dievo. Jis [Dievas] nėra žmogus kaip aš, kad Jam galėčiau atsakyti ir abu galėtumėme stoti į teismą. Tarp mūsų nėra tarpininko, kuris galėtų uždėti ant mūsų rankas (Jobo 9, 32-33). Bet Jobas tikėjo, kad vieną dieną, ateityje, Atpirkėjas atsistos ant žemės.

Šiuos Jobo pasakytus žodžius galime suprasti dvejopai. Pirmiausiai jie galėjo išreikšti Jobo tikėjimą Atpirkėjo įsikūnijimu. Jėzaus Kristaus įsikūnijimas buvo būtina žmonijos nuodėmių atpirkimo sąlyga. Jis turėjo tapti mūsų artimu giminaičiu, kad galėtų atpirkti mūsų nuodėmes. „Nes Tam, dėl kurio ir iš kurio yra viskas, priderėjo, vedant daugybę vaikų į garbę, kentėjimais ištobulinti jų išgelbėjimo Vadovą. Juk šventintojas ir šventinamieji - visi kyla iš vieno. Todėl Jis nesigėdija juos vadinti broliais, sakydamas: "Aš paskelbsiu Tavo vardą savo broliams, vidury susirinkimo Tave šlovinsiu giesme". Ir vėl: "Aš Juo pasitikėsiu". Ir vėl: "Štai Aš ir mano vaikai, kuriuos man davė Dievas". Kadangi vaikų kraujas ir kūnas bendri, tai ir Jis lygiomis juos prisiėmė, kad mirtimi sunaikintų tą, kuris turėjo mirties jėgą, tai yra velnią, ir išvaduotų tuos, kurie, bijodami mirties, visam gyvenimui buvo patekę į vergiją. Iš tiesų Jam rūpėjo ne angelai, o Abraomo palikuonys. Todėl Jis turėjo visu kuo tapti panašus į brolius, kad būtų gailestingas ir ištikimas Dievui vyriausiasis Kunigas ir permaldautų už žmonių nuodėmes. Pats iškentęs gundymus, Jis gali padėti tiems, kurie yra gundomi“ (Laiškas hebrajams 2, 10-18).

Tikėtina, kad šie Jobo pasakyti žodžiai taip pat nurodo ir į antrąjį Jėzaus atėjimą į žemę, kai Jis atsistos ant žemės Alyvų kalne. Po savo mirties ir prisikėlimo Jėzus, apaštalams stebint, užžengė į dangų nuo į rytus nuo Jeruzalės esančio Alyvų kalno. „Tai pasakęs, jiems bežiūrint, Jėzus pakilo aukštyn, ir debesis Jį paslėpė nuo jų akių. Kai jie, akių nenuleisdami, žiūrėjo į žengiantį dangun Jėzų, štai prie jų atsirado du vyrai baltais drabužiais ir tarė: "Vyrai galilėjiečiai, ko stovite, žiūrėdami į dangų? Tas pats Jėzus, paimtas nuo jūsų į dangų, sugrįš taip pat, kaip Jį matėte žengiantį į dangų". Tuomet jie sugrįžo į Jeruzalę iš vadinamojo Alyvų kalno, esančio netoli Jeruzalės, tokiu atstumu, koks leidžiamas nueiti per sabatą" (Apaštalų darbai 1, 9-12).

Senajame Testamente pranašas Zacharijas taip pat pranašavo, kad Mesijas nužengs ant Alyvų kalno. „Tą dieną Jis stovės Alyvų kalne, kuris yra į rytus nuo Jeruzalės. Alyvų kalnas perskils į dvi dalis - iš rytų į vakarus, ir pasidarys labai didelis slėnis. Viena kalno pusė nuslinks į šiaurę, o kita - į pietus“ (Zacharijo pranašystė 14, 4).

Trečioji Jobą drąsinusį tiesa buvo jo tikėjimas prisikėlimu iš mirusiųjų. „Ir kai mano oda sunyks, aš savo kūne regėsiu Dievą. Aš pats Jį matysiu, savo akimis žiūrėsiu į Jį, o ne svetimomis“ (Jobo 19, 26-27). Stebėti savo kūno senėjimą ir nykimą nėra malonus patyrimas. Jobas tvirtai tikėjo, kad, nors jo dabartinis kūnas nyko, prisikėlimo metu jis įgys naują fizinį kūną, kuriame stos prieš Dievą ir matys Jį veidu į veidą.

Pirmame laiške korintiečiams apaštalas Paulius teigia, kad Jėzaus Kristaus prisikėlimas iš mirusiųjų yra įrodymas ir garantas, kad savo laiku kiekvienas žmogus prisikels iš mirusiųjų. „Bet dabar Kristus yra prikeltas iš numirusių - pirmasis iš užmigusiųjų. Kaip per žmogų - mirtis, taip per žmogų ir mirusiųjų prisikėlimas. Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti, tačiau kiekvienas pagal savo eilę: Kristus - pirmasis, vėliau - priklausantys Kristui Jo atėjimo metu“ (1 Laiškas korintiečiams 15, 20-23).

Biblija nemoko apie reinkarnaciją – tai klaidingas iš Indijos kilęs pagoniškas tikėjimas. Biblija moko, kad gyvename tik vieną kartą, po to vyksta Dievo teismas. „Ir kaip žmonėms skirta vieną kartą mirti, o po to - teismas“ (Laiškas hebrajams 9, 27). Taip pat Biblija aiškiai kalba apie mirusiųjų prisikėlimą ir po to vysiantį Dievo teismą, kuriame bus apspręsta mūsų amžinybė. Jėzus sakė, kad bus dvi prisikėlimo iš mirusiųjų dalys: Nesistebėkite tuo, nes ateina valanda, kai visi, esantys kapuose, išgirs Jo [Jėzaus] balsą. Ir tie, kurie darė gera, išeis gyvenimo prisikėlimui, o kurie darė bloga - teismo prisikėlimui (Evangelija pagal Joną 5, 28-29).

Pirmieji prisikėlimą iš mirusiųjų patirs Jėzaus atpirktieji krikščionys. 1 Laiške tesalonikiečiams Paulius rašo: „Aš nenoriu, kad jūs, broliai, liktumėte nežinioje dėl užmigusiųjų ir nusimintumėte kaip kiti, kurie neturi vilties. Jeigu tikime, kad Jėzus mirė ir prisikėlė, tai Dievas ir tuos, kurie užmigo su Jėzumi, atves kartu su Juo. Ir tai jums sakome Viešpaties žodžiu, jog mes, gyvieji, išlikusieji iki Viešpaties atėjimo, nepralenksime užmigusiųjų. Nes pats Viešpats nužengs iš dangaus, nuskambėjus paliepimui, arkangelo balsui ir Dievo trimitui, ir mirusieji Kristuje prisikels pirmiausia, paskui mes, gyvieji, išlikusieji, kartu su jais būsime pagauti į debesis susitikti su Viešpačiu ore ir taip visuomet pasiliksime su Viešpačiu. Todėl guoskite vieni kitus šiais žodžiais (1 Laiškas tesalonikiečiams 4, 13-18).

Po 7 metus truksiančio Didžiojo suspaudimo Jėzus Kristus su savo atpirktaisiais ir angelais nužengs iš dangaus, kad įsteigtų savo karalystę žemėje ir ją valdytų 1000 metų. Tuo metu įvyks Senojo Testamento tikinčiųjų, tarp jų ir Jobo, bei Didžiojo suspaudimo tikinčiųjų kankinių prisikėlimas iš mirusiųjų.

Visų laikų netikinčiųjų prisikėlimas iš mirusiųjų įvyks vėliau, besibaigiant tūkstantmečiui Jėzaus karaliavimui žemėje. Jie prisikels, kad būtų Jėzaus teisiami ir gautų vertą atlygį už savo poelgius. „Paskui mačiau didelį baltą sostą ir jame Sėdintįjį, nuo kurio veido pabėgo žemė ir dangus, ir nebeliko jiems vietos. Ir mačiau mirusius, didelius ir mažus, stovinčius priešais Dievą. Buvo atskleistos knygos. Ir buvo atversta dar viena, būtent gyvenimo knyga. Mirusieji buvo teisiami iš užrašų knygose pagal jų darbus. Jūra atidavė savo mirusiuosius, o mirtis ir pragaras atidavė savuosius. Ir kiekvienas buvo teisiamas pagal savo darbus. Mirtis ir pragaras buvo įmesti į ugnies ežerą. Tai yra antroji mirtis. Kas tik nebuvo rastas įrašytas gyvenimo knygoje, buvo įmestas į ugnies ežerą" (Apreiškimas Jonui 20, 11-15).

Jėzaus prisikėlimas iš mirusiųjų garantuoja, kad ir tu vieną dieną prisikelsi iš mirusiųjų, kad stotum Dievo akivaizdon. Tu turėsi galimybę matyti Jį veidu į veidą. Tu turėsi Jam atsiskaityti už visą savo gyvenimą. Kai stosi prieš Jėzų, kurį Tėvas paskyrė gyvųjų ir mirusiųjų Teisėju, ar stovėsi prieš savo Gelbėtoją, Atpirkėją ir Užtarėją, ar teisingą Teisėją, kuris teisingai įvertinęs tavo poelgius žemėje pasmerks tave už tavo nuodėmes amžinoms kančioms ugnies ežere? Kuo tau bus Jėzus teismo dieną - pasirenki pats ir tą sąmoningą pasirinkimą darai būdamas žemėje. Priimk dar šiandien Jėzų savo Gelbėtoju ir gyvenimo Viešpačiu. Pasitikėk visa širdimi Jo auka už tavo nuodėmes, mirtimi ir prisikėlimu iš mirusiųjų. Tada galėsi išvengti pasmerkimo amžinoms kančioms ugnies ežere. „Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Kas tiki Sūnų, turi amžinąjį gyvenimą, o kas netiki Sūnumi - gyvenimo nematys: ant jo pasilieka Dievo rūstybė“ (Evangelija pagal Joną 3, 16.36).

O jei esi įtikėjęs Jėzumi kaip savo Atpirkėju ir Gelbėtoju, žinia, kad Jis prisikėlė ir tu vieną dieną taip pat stosi Jo akivaizdon atsiskaityti už savo tarnavimą Jam, turėtų paskatinti tave ištirti savo atsidavimą ir paklusnumą Jėzui. Įsiklausyk į apaštalų Pauliaus ir Jono žodžius:
„Todėl mes visada užtikrinti, žinodami, kad, kol gyvename namuose - kūne, mes nesame su Viešpačiu, - mes gyvename tikėjimu, o ne regėjimu, - tačiau esame užtikrinti ir norėtume verčiau palikti kūną ir būti kartu su Viešpačiu. Todėl mes siekiame, - tiek nebūdami, tiek būdami su Juo, - Jam patikti. Nes mums visiems reikės stoti prieš Kristaus teismo krasę, kad kiekvienas atsiimtų pagal tai, ką jis, gyvendamas kūne, darė - gera ar bloga" (2 Laiškas korintiečiams 5, 6-9).

„Mylimieji, dabar mes esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė, kas būsime. Mes žinome, kad, kai Jis pasirodys, būsime panašūs į Jį, nes matysime Jį tokį, koks Jis yra. Kiekvienas, kas turi Jame tokią viltį, skaistina pats save, nes ir Jis yra skaistus“ (1 Jono laiškas 3, 2-3).

Jei atšalai, apleidai savo santykius su Jėzum, nepaklusti Jo įsakymams, ar nebūtų šiandien gera proga atgailauti ir apsispręsti leisti Jėzui vadovauti tavo gyvenimui bei gyventi siekiant šventumo. Tai būtų puikus Viešpaties pagerbimo būdas, prisimenant Jo didžią auką už tavo ir visų žmonių nuodėmes.

Tuo tarpu mes nežiūrime į tai, kas regima, bet į tai, kas neregima, nes kas regima, yra laikina, o kas neregima - amžina (2 Laiškas korintiečiams 4, 18)