Pradžia Atsiliepimai Administravimas

Pakeisti gyvenimai

Gintaras Dobrovolskis

2004 September 08 d.

Gimiau ir augau katalikų šeimoje. Nuo vaikystės tėvai ir seneliai mokė, kad Dievas yra visur ir Jis viską mato, mato, kaip aš elgiuosi, ką veikiu ir t. t. Atlikau visus būtinus sakramentus, nors ir gerai nesupratau, kam jie reikalingi. Beveik kiekvieną sekmadienį eidavome į bažnyčią, nors kuo labiau brendau, tuo mažiau norėjau ten eiti, o paauglystėje visai nebereikėjo Dievo.

Visas gyvenimas buvo su draugais: pasilinksminimai, nuotykių ieškojimai, girtuokliavimai. Pradėjau negrįžinėti namo, pyktis ir maištauti prieš tėvus. Kada susipažinau su būsima žmona, reikalai truputį pasitaisė. Galvojau apie santuoką bažnyčioje, todėl vėl prireikė Dievo. Sužinojęs, kad mano mergina tik pakrikštyta ir nėra priėmusi jokių sakramentų, pradėjau beveik kiekvieną sekmadienį lankytis katalikų bažnyčioje, jaunimo pamaldose. Labai patiko muzika, bet niekas nesikeitė, liko kaip ir anksčiau, gal tik ėmiau save laikyti išoriškai geresniu, tačiau viduje likau toks pat.

Bet vieną dieną eidamas namo, sutikau žmogų, kuris skelbė Gerąją naujieną – man visai negirdėtus dvasinius dalykus. Aš laikiau save tikinčiu kataliku, bet nedaug ką žinojau. Kai gavau Šv. Raštą ir pradėjau lyginti, kuo aš tikiu ir kuo iš tikrųjų Dievas nori, kad tikėčiau, tai pasirodė du skirtingi dalykai.

Visus metus lankiausi kas sekmadienį bažnyčioje, kol supratau, ir priėmiau Jėzų Kristų į savo širdį. Prasidėjo stebuklai mano gyvenime, nustojau rūkyti, vėliau praradau norą gerti. Po to praradau visus senus draugus, ir tik tada supratau, kad žmona svarbesnė už juos. Dievas davė daug daugiau nei draugus – brolius ir seseris Jėzuje Kristuje. Aš tuo labai džiaugiuosi. Atsirado tikras džiaugsmas, nes nebijau mirti todėl, kad tikiu.