Pradžia Atsiliepimai Administravimas

Pakeisti gyvenimai

Mindaugas Dikšaitis

2006 July 07 d.

Esu Mindaugas Dikšaitis, man 32 metai. Turiu žmoną ir 1,5 metų dukrą. Esu Kauno krikščionių baptistų "Gerosios Naujienos" pastorius. Taip pat dirbu pagrindinėje mokykloje anglų kalbos mokytoju, Įtikėjęs esu jau 15 metų.

Gimiau netradicinėje šeimoje. Mano tėvas buvo evangelikas liuteronas, mama - katalikė. Aš, kaip ir mano brolis bei sesuo, buvome pakrikštyti katalikų bažnyčioje. Mūsų šeima nepasižymėjo dideliu religingumu, todėl bažnyčioje lankydavomės tik du tris kartus per metus.

Manau, kad mano kelias pas Dievą prasidėjo dar vaikystėje - nuo tada, kada pusbrolis pasakė, kad mes visi mirsime. Man ši naujiena buvo siaubinga. Mirti aš labai bijojau, nes įsivaizdavau save gulintį karste. Vaikiška širdis man sakė, kad egzistencija šioje žemėje nesibaigia mirtimi.

Pirmą kartą Dievo buvimą patyriau padedamas tetos, kuri vieną vakarą mus visus vaikus parklupdė ant kelių ir kartu meldėmės „Tėve mūsų“. Apie Dievo Žodį paauglystėje sužinojau iš savo senelio, kuris buvo giliai tikintis krikščionis, prieškarinės Lietuvos metodistų bažnyčios narys. Būtent jis man nurodė kelią į gyvąjį tikėjimą. Iš jo sužinojau, kad Romos katalikų bažnyčios mokymas skiriasi nuo to, kas parašyta Biblijoje. Jis man davė Šventąjį Raštą, kurį šiek tiek skaičiau. Tačiau tuomet dar nelabai ką tesupratau.

Buvo laikas, kai buvau nustojęs domėtis Dievu, nes tuo metu labai rūpėjo linksmas, nerūpestingas jaunuolio gyvenimas. Didžiausia mano nuodėmė buvo girtuoklystė, tačiau viena po kitos mane slėgė ir kitos sunkios nuodėmės.

Baigęs vidurinę mokyklą išvykau studijuoti į Kauną. Buvau toli nuo tėvų, tad gyvenau taip, kaip norėjau. Tačiau po kurio laiko supratau, kad jei nieko nepakeisiu savo gyvenime, manęs laukia liūdna ateitis. Tėtis vis sakydavo: „Būk tikras vyras“. Deja, juo būti negalėjau. Mama, matydama mano klystkelius, nieko nebesakė, tik liejo ašaras. Mane slėgė nuodėmės, tačiau aš neįsivaizdavau, kaip galėčiau ką nors pakeisti – buvau nuodėmės vergas. Tada prisiminiau, kad yra Biblija. Tikėjau, kad tai yra Dievo Žodis, ir kas ten parašyta yra tiesa. Širdy nušvito viltis, kad galbūt Dievas gali man padėti.

Po kurio laiko mano rankose atsirado nedidelė knygelė su nuorodomis iš Biblijos, kurioje buvo aiškinama, kaip žmogus gali susitaikyti su Dievu. Pirmiausia sužinojau, kad Biblija sako, jog visi nusidėjo ir yra kalti prieš Dievą. Taip pat sužinojau, kad Dievas yra šventas ir Jis ne tik negali priimti žmogaus net su menkiausia nuodėme, bet turi nubausti nuodėmę. Sužinojau, kad nuodėmės alga yra mirtis – būti amžiams atskirtu nuo Dievo pragare. Toliau perskaičiau apie Jėzų Kristų, kuris, pats būdamas Dievas, savo mirtimi ant kryžiaus sumokėjo už mano nuodėmes. Taip pat sužinojau, kad man reikia patikėti Jėzumi ir priimti Jo auką ant kryžiaus, kad visos mano nuodėmės būtų atleistos.

Nieko nedelsdamas puoliau ant kelių ir primą kartą savo gyvenime nuoširdžiai meldžiausi prašydamas, kad Jėzus atleistų mano nuodėmes ir ateitų į mano gyvenimą, tapdamas mano Gelbėtoju ir Viešpačiu.

Tą patį vakarą pajutau, kad kažkas įvyko. Į mano širdį sugrįžo ramybė. Kitą rytą buvo sekmadienis ir aš apsilankiau krikščionių baptistų bažnyčioje “Geroji naujiena”.

Didžiausią įspūdį man padarė tai, kad kiekvienas turėjo po Bibliją ir, pamokslininkui aiškinant iš Dievo Žodžio, klausytojai skaitė Šventą Raštą. Mano gyvenimas nuo tos dienos apsivertė aukštyn kojomis. Širdyje įvyko lūžis – troškau skaityti Dievo Žodį, atsirado noras vengti nuodėmių, padėti žmonėms, daryti gera. Mane nukrėsdavo šiurpas, kai save pagaudavau save mąstant apie tai, kad reikėtų nuvažiuoti pas vieną ar kitą pažįstamą ir jiems padėti – tokių minčių pas mane nebūdavo! Po kurio laiko ne tik vidiniai, bet ir išoriniai pasikeitimai mano gyvenime tapo akivaizdūs – nustojau vartoti alkoholį, palikau netinkamus draugus, pradėjau mokytis. Labai troškau dar labiau pažinti Bibliją, norėjau pamokslauti. Taigi nutraukiau savo studijas ir įstojau į Biblijos institutą. Po metų Dievas mane nuvedė į baptistų seminariją Varšuvoje. Baigęs seminariją grįžau į Lietuvą, baigiau neužbaigtus mokslus Lietuvoje, susiradau darbą, sukūriau šeimą.

Esu laimingas, nes žinau, kad viskas mano gyvenime priklauso nuo Dievo. Turiu tai, ko iš manęs niekas niekada neatims – Jėzų Kristų, mano Gelbėtoją.