Pradžia Atsiliepimai Administravimas

Pakeisti gyvenimai

Akvilė Širvaitytė

2010 May 13 d.

„Gana tau mano malonės, nes mano galybė tampa tobula silpnume.“ (2 Kor 12, 9)

Gimiau netikinčioje šeimoje, tik per didžiąsias šventes nueidavome į bažnyčią. Šeimoje buvau jauniausia. Materialiai buvome aprūpinti, tačiau bendražmogiškų vertybių įdiegimo, ryšio su tėvais trūko. Teko matyti geriantį tėtį, smurtą, dėl ko vėliau išsiskyrė tėvai. Patyriau skausmingų, bet užgrūdinančių dalykų.

Išsiskyrus tėvams persikėlėme gyventi pas senelius. Pasikeitė aplinka, draugai. Netrukus mama išvyko dirbti į kitą miestą, likau gyventi su seneliais. Brolis ir sesės jau buvo suaugę. Prasidėjo paauglystė, kurioje buvo labai daug maišto ir savęs ieškojimo. Vakarėliai, alkoholis, draugystės su vaikinais, noras būti geriausia, dėmesio reikalavimas, konkurencija, melas, veidmainystė… Nesijaučiau laiminga. Kad ir ką daryčiau, širdy jaučiausi vieniša, pasimetusi. Pradėjau klausti: kas aš esu? Kas gyvenime tikra? Tikybos pamokos paskatino mąstyti ir apie Dievą. Pradėjau skaityti Bibliją, domėtis krikščioniškais renginiais, lankyti vietinę katalikų bažnyčią. Tačiau ji kaip gyva tikinčiųjų bendruomenė neegzistavo. Dievo žodis man nebuvo gyvas, tikėjimą įsivaizdavau kaip kažką, ką galima savo jėgom įsigyti, pasiekti.

Aktyviai dalyvavau įvairioje mokyklos veikloje, tačiau viduj jaučiausi tuščia, apleista, ieškanti, bet nerandanti. Joks žmogus negalėjo to užpildyti. Taip ir gyvenau keletą metų, būdama “drungna”, tai užsideganti, tai vėl užgęstanti. O praeities bagažas vis didėjo. Dievas jau ir per tą laiką keitė širdį, elgesį, mąstymą. Tačiau tik dvyliktoje klasėje susimąsčiau, o kas man yra Jėzus? Koks turėtų būti asmeninis santykis su Juo? Jutau vidinį alkį, ilgėjausi dvasinės ramybės. Jaučiau, kad Dievas vis labiau kviečia, tačiau tam, kad visa širdimi į Jį atsigręščiau, privalėjau atidengti visa, ką nesąmoningai nuo Jo slėpiau, ko net sau pačiai nenorėjau pripažinti. Dalyvaudama katalikiškose jaunimo rekolekcijose susimąsčiau apie šią Evangelijos eilutę: “Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus (Jn 8,32 b).

Supratau: nesu laiminga, nes bėgu nuo tiesos, nesu laisva, nes nuolat kartoju tas pačias klaidas. Nutariau imtis kokrečių veiksmų ir atsisakyti to, kas mano gyvenimą daro nelaisvą, palikti praeitį. Nebuvo lengva, tačiau jaučiau nebuvo kito kelio, išskyrus pasitikėjimą Dievu. Išgyvenau ilgą atgailos laiką, per kurį permąsčiau savo praeitį. Buvo gundymų grįžti atgal, atsivėrė vaikystės žaizdos. Atrodė, kad net Dievas tyli. Bet tai ir buvo pats didžiausias stebuklas – iš savo vienatvės ir apleistumo, iš kančios ėmiau šauktis Dievo, prašiau Jėzaus būti mano Viešpačiu ir paimti visa ant savo pečių, nes nebepajėgiau tiek pakelti. Prašiau atleisti, gydyti visas žaizdas, atstatyti mano vertę, išlaisvinti ir išgydyti praeitį, padėti atleisti sau ir kitiems… Tada dar nesupratau, bet dabar suprantu, jog tai buvo atsigręžimas į Dievą ir savo gyvenimo pavedimas Jam pasikliaujant tik Jėzaus auka, išgydymu per Jo žaizdas. Tai buvo mano “taip” Dievui. Ir Dievas išvedė, davė jėgų ir drąsos. Tai Jis pavertė mano liūdesį džiugesiu, nuvilko ašutinę, apjuosdamas savo džiaugsmu, kad Jam vienam giedočiau (Ps 30, 11-12).

Naują gyvenimo etapą patvirtino ir prasidėjusios studijos, nauji žmonės, aplinka. Rugsėjį pradėjau lankyti LKSB – Lietuvos krikščionių studentų bedriją. Kiekvieną pirmadienį turėjome Biblijos studijas, drauge meldėmės. Sutikau jaunus žmones, gyvenančius gyvu Dievo žodžiu. Pajutau, jog ir aš trokštu taip gyventi ir tarnauti. Blaškiausi ieškodama tikinčiųjų bendruomenės. Dievas paragino priimti sprendimą: arba toliau lankyti Katalikų bažnyčią, kurioje jaučiausi svetima, arba pasikliauti Juo ir eiti ten, kur ves Dvasia, kur Jis nori mane matyti. Užtariama LKSB studentų ir pati melsdamasi leidausi vedama. Ir štai sausį atėjau į Kauno baptistų bažnyčią „Geroji Naujiena“. Išgirdau aiškiai skelbiamą Dievo žodį ir supratau, jog čia mano vieta. Pajutau ir kitą Dievo raginimą – savo naują gyvenimą ir tikėjimą paliudyti Krikštu, tokiu būdu prisijungiant prie bendruomenės.

Šiandien norisi dėkoti Dievui, kad Jis visus mano gyvenimo kelius ir klystkelius panaudojo savo darbui. Norisi dėkoti už Jo Sūnaus Jėzaus auką, per kurią Jis atpirko mus ir taip asmeniškai parodė savo meilę ir gailestingumą man. Dėkoti, kad paėmė visas mano nuodėmes, nuodėmių žaizdas, vienišumą, visą mano skurdą ir varganumą ir leido pajusti, ką reiškia silpnumo džiaugsmas Dieve. Norisi dėkoti, kad perkeitė ir vis dar keičia mano širdį. Iš savo Malonės Jis atvedė mane į bendruomenę, davė tvirtai tikinčius ir atgimusius draugus, leido pajusti, kokia galinga yra tikinčiųjų malda ir netgi ragina dalintis tikėjimu su netikinčiais.

„Taigi kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena, praėjo, štai atsirado nauja.“ (2 Kor 5,17)