Straipsniai

Da Vinčio kodas: romanas

Craig Blomberg
2006 May 29 d.

Svarbiausias visos šios knygos žodis yra daiktavardis paantraštėje; tai "romanas" – grožinės literatūros veikalas. Šitai svarbu atsiminti, ypač po teiginių pirmajame puslapyje, kurie šiek tiek pastūmėja veikalą į istorinės literatūros areną, bet tik šiek tiek. Tiesa, egzistuoja tokios organizacijos kaip Siono vienuolija ir Opus Dei. Tiesa, autorius smarkiai paplušėjo, kad tiksliai aprašytų šiuolaikines Europos vietas, įskaitant didmiesčių planus, pastatus ir meno kūrinius, kur vyksta veiksmas. Tačiau teiginys, kad "visi ...dokumentų... aprašai šiame romane yra tikslūs", yra labai netikslus!

Man nereikėjo ilgai skaityti šią knygą, kad suprasčiau, kodėl ji nemažą 2003 metų dalį buvo bestseleris Nr. 1 New York Times grožinės literatūros sąraše. Ji gerai parašyta, dinamiška, su stebinančiais siužeto vingiais ir nuolat skaitytojus šokiruojančia intriga, ypač kai jie ima manyti, jog perprato dalykus. Joje yra visi gero detektyvo elementai, pakankamai gyvi aprašymai, kad galėtum įsivaizduoti vietoje pavaizduotus įvykius – ypač jei esi susipažinęs su Prancūzija ir Didžiąja Britanija, – ir kąsnio dydžio skyriai, kurie vis baigiasi įdomiausioje vietoje, kviesdami paskaityti dar. Prie to pridėkite nuolatinę numanomą organizuotos religijos kritiką - ypač tradicinės Europos katalikybės – greta aiškios feministinės ir net deivės garbinimo ideologijos, ir taps suprantama, kodėl daugelis pokrikščioniškų skaitytojų pritars jos žiniai, o jos siužetas patrauks iš esmės visų skaitytojų dėmesį. Man pačiam buvo sunku padėti knygą į šalį, nes vis norėjosi sužinoti, kas gi bus toliau.

Tai yra pirmasis per šešerius Denver Journal egzistavimo metus apžvelgtas romanas. Nesu pakankamai įžūlus, kad teigčiau esąs prityręs šiuolaikinės Amerikos grožinės literatūros kritikas. O net menkiausias siužeto aprašymas sugriautų galimų skaitytojų malonumą. Teks pasitenkinti štai kuo. Pagrindinis veikėjas profesorius Robertas Lengdonas, tariamas "simbologijos" ekspertas iš Harvardo, Paryžiuje viešintis kviestinis lektorius, planuoja susitikti su Luvro kuratoriumi Žaku Sonjeru. Prieš įvykstant susitikimui Sonjeras keistomis aplinkybėmis nužudomas, ir atrodo, kad Lengdonas bus apkaltintas jo nužudymu. Keisti nužudymo vietoje pakeverzoti kodai išveda į sceną tokią Sofi Neveu, patyrusią kriptografę, ir tie kodai, pasirodo, turi slaptų pranešimų Lengdonui, ir tai paskatina juodu pabėgti į kelionę, kuri prasideda kaip bandymas išgelbėti Lengdono gyvybę ir galiausiai įpainioja juos į garsiąsias viduramžiškas šventojo gralio paieškas, išskyrus tai, kad tas gralis yra ne taurė, iš kurios Jėzus gėrė per Paskutinę Vakarienę, bet... Na, daugiau nieko negaliu pasakoti, kad per daug visko nesugadinčiau. (Užuominos apie galimą Lengdono ir Neveu romaną iki pat knygos pabaigos tik užuominomis ir lieka, ir vienintelė sekso scena romane – trumpai aprašytas Sofi mintyse kilęs prisiminimas apie keistą ritualą, kurį ji stebėjo būdama jauna.)

Daug kas iš to, kas galėtų suklaidinti nerūpestingą skaitytoją, apima dviejų bendrijų, Siono vienuolijos ir Opus Dei, istoriją ir šiuolaikinius jų pasireiškimus Browno pasakojime – čia jos pasirodo esančios viena kitai priešiškos. Išskyrus labai bendrus religinius tikslus ir kelis garsius pastarosios vadovų vardus, beveik viskas, kas dėl šių dviejų grupių siužeto linijai yra esminio, yra išgalvota. Tačiau vietomis reikia kompetentingo Bažnyčios istoriko, kad padėtų žmonėms suprasti, kur būtent peržengiama riba tarp fakto ir prasimanymo. Bet man, kaip Naujojo Testamento specialistui, ypač rūpi skaičius žmonių, kurie mano, jog visi reti komentarai apie Jėzų, jo draugus bei pirmųjų trijų krikščionybės amžių literatūrą ir įvykius yra tikslūs. Tiesiai šviesiai – jie tokie nėra, ir su tuo sutinka net labai liberalūs Biblijos specialistai (kaip, pavyzdžiui, garsiajame Jėzaus seminare).

Konkrečiai, nėra nė kiek istorinių įrodymų, kad Jėzus kada nors būtų vedęs Mariją Magdalietę (ar ką nors kitą) ar net turėjęs vaikų. Kaip neseniai pasirodžiusioje Christianity Today apžvalgoje (2004 sausis, 62) nurodo Darrellas Bockas, tokia informacija tikrai būtų įtraukta į 1 Kor 9, kur Paulius remiasi faktu, jog Petras ir daugelis kitų apaštalų, kai gavo materialią pagalbą iš bažnyčių, turėjo žmonas. Palaikydamas jo teisę gauti tokią pagalbą, Paulius, jeigu būtų galėjęs, būtų norėjęs pasiremti dar įtikinamesniu – Jėzaus – pavyzdžiu. Dar norėčiau pridurti, kad esant tokiam labai ankstyvam Marijos, Jėzaus motinos, garbinimui katalikybėje, daugiausia dėl troškimo greta Dievo Tėvo turėti pusiau dievišką moterišką figūrą, jei Jėzus būtų vedęs, tokia moteris vargu ar galėjo dingti be istorinio pėdsako. Ji būtų aukštinama ir garbinama, ypač kaip tik tuose katalikybės sluoksniuose, kuriuos Da Vinčio kodas nustato prieš "tiesos" apie Jėzaus santuoką atskleidimą. Užuot taip mąstęs, Brownas apverčia šią logiką aukštyn kojomis, kai priverčia Lengdoną nepagrįstai teigti, jog žydui vyrui būti nevedusiam buvo taip neįprasta, kad jei jis būtų viengungis, Evangelijos būtų turėjusios atkreipti į tai dėmesį. Bet tam tikra prasme jos kaip tik tai ir daro, bent jau kai Jėzus Mt 19, 10–12, neigdamas tradicinę, pritaria viengungiškai gyvensenai, nors atvirai sau to ir netaiko. Taip pat gausūs kiti bruožai Evangelijose atkreipia dėmesį į tam tikras asketiškas tendencijas Jėzaus gyvenime, padarydami jo viengungystę ne tokią stebinančią. Negana to, netiesa, kad pagal žydų paprotį viengungystė buvo smerkiama – iš tiesų žydų sektos, žinomos kaip terapeutai, ir bent kai kurie iš esėjų skatino celibatą kaip dvasinį idealą.

Kita akivaizdžiai pramanyta Da Vinčio kodo dalis yra teiginys, kad dėl Naujojo Testamento buvo svarstomos daugiau kaip aštuoniasdešimt evangelijų. Sudėkite viską, kas kada nors per krikščionybės pirmąją pusę tūkstančio metų buvo vadinama evangelija (kurių dauguma yra mažos ezoterinių Jėzui priskiriamų posakių kompiliacijos, o ne kurios nors jo gyvenimo dalies aprašymai), ir rasite maždaug du tuzinus dokumentų. Apie pusė jų žinoma tik iš ankstyvųjų Bažnyčios tėvų citatų ar atrastų mažų skiaučių ar fragmentų, ir juose maža kas yra neortodoksiška. Kiti yra aiškiai gnostinės ir lygiai aiškiai "krikščioniškos" ankstyvesnės apaštališkos tradicijos mutacijos. Vienintelė apokrifinė "Evangelija", kuria rimtai tiki pakankamai daug bet kurios teologinės pakraipos mokslininkų, yra koptiška Evangelija pagal Tomą, 114 Jėzui priskiriamų posakių rinkinys, iš kurių maždaug trečdalis turi apytikrius atitikmenis kanoninėse Evangelijose, kitas trečdalis yra aiškiai gnostiniai ir nekrikščioniški, o likęs trečdalis nėra nei būtinai neortodoksiški, nei demonstratyviai gnostiniai. Būtent šioje likusioje grupėje pirmiausia ir kyla intriguojantys klausimai apie tai, ką Jėzus galėjo būti tikrai pasakęs, kas neišsaugota kanone. Bet Browno veikėjai Evangelija pagal Tomą išvis nesiremia!

Toks pat klaidingas ir Lengdono teiginys, kad "Bibliją tokią, kokią žinome šiandien, sudarė pagonis Romos imperatorius Konstantinas Didysis". Nors istorikai diskutuoja, kiek rimtas buvo Konstantino atsivertimas į krikščionybę, pagoniu jis neabejotinai neliko. Ir jis neturėjo nieko bendra su Naujojo Testamento kanonizavimu. Tai buvo procesas, kurio šaknys patvirtintos dokumentais dar antrojo amžiaus vidury, o jo kulminacija buvo 39-asis šventinis Aleksandrijos vyskupo Atanazo laiškas, pristatytas per 367 m. po Kr. Velykas, skelbiantis, kad visos krikščionybės atšakos sutaria dėl lygiai 27 Naujojo Testamento knygų. Tiesa, nuo antrojo iki ketvirtojo amžiaus dėl įvairių priežasčių diskutuota dėl septynių Naujojo Testamento knygų (Hbr, Jok, 2 Pt, Jud, 2 Jn, 3 Jn ir Apr), bet nėra jokio įrodymo, jog kada nors siūlyta neįtraukti Evangelijų pagal Matą, Morkų, Luką ar Joną ar įtraukti kokią nors kitą Evangeliją. Dar labiau Brownas painioja tiesą užsimindamas apie Negyvosios jūros ritinius, tarsi į juos įeitų Evangelijos, kai iš tiesų juose nėra jokių krikščioniškų dokumentų – vien tik žydiški (ir keletas graikiškų).

Siekdamas įrodyti Mariją Magdalietę buvus Jėzaus žmona, Lengdonas teigia, kad "Evangelija pagal Pilypą – visada gera pradėti vieta". Vargu, nes net labai liberalūs mokslininkai sutinka, jog tai vėlyvas, trečiojo amžiaus gnostinis rinkinys. Taigi joje mažai, jei išvis yra, kas būtų panašu į istorinius faktus. Negana to, ši "evangelija" egzistuoja tik koptiškai, o ne aramėjiškai (ir jei buvo koks pirmtakas kita kalba, tai, kaip matyti iš kitos koptų gnostinės literatūros, būtų buvę graikiškai, o ne aramėjiškai), taigi neturi ryšio Lengdono teiginys, kad žodis "draugė" (angl. "companion", kuo Marija, manoma, buvusi Jėzui) aramėjiškai reiškia "sutuoktinė". Taip pat verta nurodyti, jog joks aramėjiškas ar hebrajiškas "draugą" reiškiantis žodis normaliai nereiškia sutuoktinio! Labai trumpas posakių rinkinys, žinomas kaip Evangelija pagal Mariją (dar viena lenta Langdono platformoje dėl to, kad Magdalietė buvo ištekėjusi už Jėzaus), teigia vien tai, kad Jėzus mylėjo ją labiau nei daugelį apaštalų, ir ji kilusi dar iš vėlesnio laiko (penktojo amžiaus), nors rasti šio dokumento fragmentai (bet ne šio teiginio) trečiojo amžiaus graikų kalba.

Jau nemažai metų grožinės literatūros rašytojų yra mėgstamas mįslingas "Q dokumentas". Mokslininkai jį naudoja nurodyti bendrai Matui ir Lukui medžiagai, kurios nėra Morkaus evangelijoje, ir daugelis mano, jog tai originalus graikiškas rinkinys, daugiausia Jėzaus posakių, vadinamas Q dėl vokiško žodžio "Quelle" (šaltinis), ataskaitos apie žodines paraleles tarp Mato ir Luko, kur nesekama Morkumi. Mokslininkai kelia daug kitų hipotezių dėl Q, kurių daugelis labiau spekuliatyvios. Niekas niekad neteigė, kad jį parašė pats Jėzus, bet Da Vinčio kode tai daroma. Bet net jeigu ir taip, tame nėra nieko slapto ar skandalingo; mes žinome, kas jame būtų parašyta, skaitydami atitinkamas evangelijų pagal Matą ir Luką dalis!

Keliais atvejais Browno romanas įvairiais būdais teigia, kad iki ketvirtojo amžiaus Jėzus nebuvo laikomas Dievu. Tai irgi akivaizdi netiesa – tvirtinimai apie jo dieviškumą pasirodo jau pirmojo amžiaus kanoninėse evangelijose, ir tai pripažįsta kiekvienas bet kurios pakraipos Biblijos specialistas. Žinoma, vyksta gyva diskusija, ar šie tvirtinimai buvo pagrįsti, bet tai visiškai kas kita nei įrodinėjama Da Vinčio kode. Neseniai išleista Larry’o Hurtado "Lord Jesus Christ" (Grand Rapids, Eerdmans, 2003) gausiomis detalėmis pademonstruoja, kaip stebinančiai anksti kilo tvirtinimai apie Jėzaus dieviškumą – per kelis jo gyvenimo metus, kažkas be precedento pasaulio religijų istorijoje ir kažkas nepaaiškinamo, jei Jėzus pats nedarė ir nesakė dalykų, kurie sukėlė šias perspektyvas.

Radikaliausia iš visų išgalvotų teiginių šioje knygoje yra idėja, kad Siono vienuolija išsaugojo "tūkstančius senovinių dokumentų kaip mokslinį įrodymą, jog Naujasis Testamentas yra klaidingas liudijimas". Tokių dokumentų tiesiog nėra. Tai dalis Browno prasimanymo. Egzistuojanti apokrifinė ir legendinė po Naujojo Testamento atsiradusi medžiaga yra nuodugniai ištyrinėta Biblijos specialistų ir per anglišką vertimą prieinama paskaityti visiems. Joje nėra nieko, kas pakerta Naująjį Testamentą. Nėra ten jokių slaptybių (ankstesni romanai slepiant tokius dokumentus kaltino patį Vatikaną, o ne organizaciją, kovojančią prieš Vatikaną!), nutylimų nuo plačiosios visuomenės.

Tuo tarpu mėgaukitės Da Vinčio kodu. Tai fantastiškas romanas. Aš labai patenkintas, kad jį perskaičiau. Tik skaitydami nuolat vis sau priminkite: "Tai tik romanas. Tai tik romanas".

Craig L. Blomberg, Denverio Seminarijos (JAV) teologijos dėstytojas, daugelio knygų autorius.
Versta iš: Denver Journal, Volume 7 2004, http://www.denverseminary.edu/dj

Žr. ir "Cracking the Code - Mark Greene asks how we can respond to a best-selling novel that questions the historical validity of the Bible"
http://www.licc.org.uk/articles/article.php/id/130

Publikuota gavus autoriaus leidimą.
Straipsnis paimtas iš www.lksb.lt svetainės.