Pradžia Atsiliepimai Administravimas

Gyvenimo proza

Aš - keleivis

Kazytė Maziliauskienė
2005 June 14 d.

Ilgai klajojau aklas ir kurčias, be prasmės, be tikslo – čia atsitrenkdamas į pakelės medį, čia į šaltą sieną ir skaudžiai susižeisdamas. Širdis šaukė: “Žiūrėkite į mane, gailėkitės manęs, mylėkite mane…”

Gyvenimas – šaltas ir nedraugiškas. Trūko kažko stipraus ir mylinčio, į ką būtų galima atsiremti, pasitikėti ir sušilti.

“Tu skurdžius, tu skurdžius” – plakė širdis. Aš suklupau netekęs jėgų. Tuomet šaukiausi… Iš suspaustos ir kenčiančios širdies gelmių sklido šauksmas: “Ateik, atleisk, aš nenoriu būti vienišas ir aklas keleivis šioje žemėje – vesk, nes kelio nebematau!”

O stebukle! Ir atsivėrė staiga mano akys: jos matė Šviesą ir Saulę, jos matė žmones. Vienus – besišypsančius, meilės sklidinais veidais, kitus – liūdnus, blausiomis, nesuvokiančiomis, kur eina, akimis.

Ir atsivėrė mano ausys: jos išgirdo, ką kalba žmonių širdys. O mano širdis, kieta ir akmeninė, staiga sušilo ir suminkštėjo. Ji plakė: „Aš jus myliu, aš noriu jums padėti, aš matau, kaip jums sunku. Dabar aš galiu jus mylėti, nes su manimi gyvena nuostabus Draugas, Patarėjas ir mano gyvenimo Vadovas, kuris kursto meilės ugnį mano širdyje. Jis gali padėti ir tau, brangus drauge... Atverk Jėzui savo širdies duris!”