Pradžia Atsiliepimai Administravimas

Gyvenimo proza

Tai veikia

2012 August 06 d.

Pačią įdomiausią istoriją, kokios dar neteko girdėti, man papasakojo aštuoniasdešimtmetis senukas. Mudu sėdėjome ant atsikišusios uolos Arkanzase. Štai ši istorija:

„Šioje šalyje aš buvau pilietinio karo metu. Priešais, iš kitos pusės, štai ten, stovėjo šimtai palapinių – ten buvo mūsų kareivių stovykla. Prasidėjo epidemija, ir daugelis iš mūsų narsių jaunų karių mirė. Netrukus epidemija taip išplito, kad mes kai kurias savo palapines perkėlėme toliau, žemyn į slėnį, ir pernešėme ten visus ligonius. Mane paskyrė sanitaru ten, kur gulėjo ligoniai.

Kartą naktį aš vaikščiojau palapinėje, kurioje gulėjo sunkiai sergantis jaunuolis, ne vyresnis kaip 17 metų. Jis pažvelgė į mane maldaujančiomis akimis ir pasakė: „Sanitare, aš žinau, kad mirsiu. Aš ne krikščionis, mano motina ne krikščionė, mano tėvas ne krikščionis. Manęs neauklėjo krikščioniškai. Aš niekuomet nebuvau bažnyčioje. Tik vieną kartą su savo draugu buvau nuėjęs į sekmadieninę mokyklą. Šioje mokykloje dėstė mokytoja, ji man pasirodė labai gera moteris. Ji mums iš Biblijos paskaitė apie žmogų, atrodo, vardu Nikodemas. Šis žmogus atėjo naktį, kad pamatytų Jėzų. Jam Jėzus pasakė, kad jis turi atgimti iš aukštybės. Mokytoja paaiškino, kad kiekvienas žmogus turi atgimti iš naujo, kad patektų į dangų. Aš niekada nebuvau atgimęs iš naujo ir nenoriu numirti tokioje būsenoje. Būkite geras, pakvieskite pastorių, kad jis man papasakotų, kaip atgimti iš aukštybių“.

Senas žmogus susimąstė, o po to pasakė: „Jūs žinote, tuo metu aš buvau agnostiku, – taip pats save vadinau; o iš tikrųjų aš buvau niekas kitas, kaip senas nusidėjėlis. Taigi aš jaunuoliui pasakiau: „Tau pastoriaus nereikia. Nusiramink. Nenusimink, viskas bus gerai“. Aš apėjau palatą ir maždaug po valandos grįžau prie ligonio lovos. Jis įdėmiai pažiūrėjo į mane labai liūdnomis akimis ir pasakė:

„Sanitare, jeigu jūs nenorite pakviesti pastoriaus, prašau pakvieskite bent gydytoją, aš mirtinai dūstu“. „Gerai, sūneli, aš pakviesiu gydytoją“. Aš jį radau, ir jis išvalė ligoniui gerklę, kad šis galėtų lengviau kvėpuoti. Jaunuolis padėkojo man ir gydytojui už gerumą. Po valandos aš grįžau manydamas, kad rasiu jaunuolį mirusį, bet jis vis dar kovojo. Jis pažvelgė į mane gęstančiomis akimis ir pasakė: „Niekas man nepadės, sanitare, aš mirštu, o neatgimiau iš aukštybių. Jūs tuo tikite ar ne, bet suraskite pastorių, kad jis paaiškintų man, kaip atgimti iš naujo“. Pažiūrėjau į jį ir pagalvojau: „Koks jis bejėgis mirties gniaužtuose“. „Gerai, sūneli, – pasakiau, – Aš tau pakviesiu pastorių“.

Keletą žingsnių pasitraukiau į šalį, po to sugrįžau, priėjau prie ligonio lovos ir pasakiau: „Aš nėjau kviesti pastoriaus. Aš pats tau pasakysiu, ką reikia daryti. Suprask, kad aš esu agnostikas. Aš nežinau, ar yra Dievas; aš nežinau, ar yra dangus; aš nežinau, ar yra pragaras; aš nieko nežinau. Bet aš žinau vieną dalyką. Aš žinau, kad mano motina buvo gera moteris. Aš žinau, kad, jeigu Dievas yra, tai ji pažino Jį. Ir jeigu yra dangus, tai ji tikrai yra ten. Taigi aš tau pasakysiu, ką mano motina man kalbėjo. Tu gali tai išmėginti ir pažiūrėti, ar tai veikia. Aš tave išmokysiu Evangelijos eilutę iš Jono 3, 16: „Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė Savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžiną gyvenimą“.

Mano motina sakė, kad aš pats savęs negaliu išgelbėti, bet jeigu patikėsiu, tai Jis mane išgelbės. Aš paprašiau vaikiną šią eilutę pakartoti su manimi. Aš pradėjau, ir jis paskui mane kartojo silpnu drebančiu balsu: „Nes Dievas taip pamilo pasaulį…“ Po to, mano berniuk, mano mama sakė: „Kas tiki Jėzų, tas nepražus, bet turės amžiną gyvenimą“. Aš paminėjau kitą eilutę, kurią išmokė mano mama, bet jis užsimerkė, sudėjo rankas ant krūtinės ir pašnibždomis keletą kartų kartojo kai kuriuos eilutės žodžius: „Nes Dievas taip pamilo pasaulį... Jis atidavė Savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, kuris Jį tiki...“. Staiga sustojo ir aiškiu balsu pasakė: „Ačiū Dievui, sanitare, – tai veikia, aš Juo tikiu; aš nepražūsiu. Aš turiu amžinąjį gyvenimą. Aš atgimiau iš aukštybių. Sanitare, jūsų motina buvo teisi. Kodėl jūs tuo netikite?“

Senukas šluostydamas ašaras pasakė: „Taip, jaunuolis buvo teisus – tai veikia“.

Iš rusų kalbos vertė Regina Vasiliauskienė

Publikuota gavus leidimą