Pamokslai

Sukrečiantis klausimas

R.A. Torej
2007 September 21 d.

„...kaipgi pabėgsime mes, nepaisydami tokio didžio [arba tokio svarbaus] išgelbėjimo...?“ (Laiškas hebrajams 2, 3)

Tikiu, jog šiandien Viešpats davė šį stebuklą, ir, man atrodo, kad apie jį turėtų susimąstyti visi, nepriėmę Kristaus Evangelijos.

„Kaipgi pabėgsime mes, nepaisydami tokio didžio išgelbėjimo...?“ Tepadeda Viešpats, kad šie žodžiai įsirėžtų į širdį visiems, nesantiems Kristuje; teskamba jie ausyse visą naktį ir neduoda ramybės, jei jie išeis iš čia, nesusitaikę su Dievu, nepriėmę išgelbėjimo iš Jo rankų, negavę tikrumo dėl nuodėmių atleidimo per mūsų Gelbėtojo ir Atpirkėjo Jėzaus Kristaus pralietą Kraują.

„Kaipgi pabėgsime mes, nepaisydami tokio didžio išgelbėjimo...?“ Šie žodžiai kalba apie beprotybę ir nusikaltimą, kai nepaisoma tokio didžio išgelbėjimo, kurį mums siūlo Dievas Tėvas Savo Sūnuje Jėzuje Kristuje. Apie tai ir noriu pasikalbėti su jumis. Atkreipkite dėmesį, kad nepaisymas yra ne tik beprotybė, bet ir nusižengimas. Manau, daugelis sutiks su tuo, kad atmesti Kristų yra beprotybė, bet nusikaltimo čia neįžiūri. Nagrinėdamas šią eilutę, noriu parodyti jums, jog tai ne tik labai didelė beprotybė, bet ir aukščiausio laipsnio nusikaltimas.

I. Beribė išgelbėjimo didybė

Toks nusikaltimas ir beprotybė, kai nepaisoma išgelbėjimo, visų pirma sąlygojamas išgelbėjimo didybės. Pasakyta: „Kaipgi pabėgsime mes, nepaisydami tokio didžio išgelbėjimo...?“

1) Šio išgelbėjimo didybė pasireiškia tuo, kad mes žinome, kas jį mums suteikė. Dievas siuntė į pasaulį Savo vienintelį Sūnų ir per Jį pranešė mums apie šį išgelbėjimą. Apie tai pasakyta Laiško hebrajams pirmosiose eilutėse: „Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs tėvams per pranašus, o šiomis paskutinėmis dienomis prabilo mums per Sūnų, kurį paskyrė viso ko paveldėtoju ir per kurį sutvėrė pasaulius. Jis, Dievo šlovės spindulys ir Jo esybės tikslus atvaizdas, viską laikantis Savo jėgos žodžiu, pats nuplovęs mūsų nuodėmes, atsisėdo Didybės sosto dešinėje aukštybėse...“

Iš to, kas pasakyta, yra neabejotina, kad, jeigu Visagalis Dievas iš savo didžios malonės teikėsi atsiųsti į Žemę Savo Viengimį Sūnų dovanoti atleidimą žemiausiai puolusiam nusidėjėliui ir jeigu jūs ir aš paniekinsime ir nepaisysime tokio išgelbėjimo, tai tuo įžeisime Dievo Sūnų ir Jį siuntusį Tėvą. Netgi jei Viešpats mums būtų paskelbęs šį išgelbėjimą tik per Savo pranašus, tai ir tuomet privalėtume elgtis su giliu nuolankumu. Ir su dar didesniu nuolankumu reikėtų mums elgtis, jei Viešpats būtų išsirinkęs pasiuntiniais dangaus angelus ir siuntęs juos mums su Gerąja išgelbėjimo Naujiena. Kadangi Viešpats iš Savo malonės siunčia mums šią žinią ne tik per angelus, bet ir per Viengimį Savo Sūnų, o mes vis tiek žiūrime į ją paniekinamai, tai, žinoma, esame kalti dėl baisaus nepaklusnumo ir įžūlumo prieš Jį. Jeigu, atmetantis Mozės Įstatymą, paliudijus dviem ar trims liudytojams, yra negailestingai baudžiamas mirtimi, tai kokios gi bausmės verti mes, jei nepaisome tokio didžio išgelbėjimo?

2) Antra, šio išgelbėjimo didybė tampa akivaizdi, kai žinome, kokiu būdu ji įgyta. Ji nupirkta brangia kaina – ne auksu ar sidabru, o Dievo sūnaus mirtimi ir Jo pralietu krauju. Dievas Savo nenusakomos meilės dėka paaukojo dėl mūsų patį vertingiausią ir brangiausią – atidavė Viengimį Savo sūnų nukryžiuoti, kad dovanotų mums išgelbėjimą.

O, bičiuliai, jeigu mes nepaisome tokio didžio išgelbėjimo, tai tuo tarsi mindome kojomis brangų Dievo Sūnaus Kraują. „Jei kas atstumia Mozės Įstatymą, tas be jokio pasigailėjimo turi mirti, dviem ar trims liudytojams paliudijus. Tik pagalvokite, kaip dar sunkesnės bausmės nusipelnys tas, kuris sutrypė kojomis Dievo Sūnų, nešventu palaikė Sandoros kraują, kuriuo buvo pašventintas, ir įžeidė malonės Dvasią!“ (Hebrajams 10, 28–29).

3) Šio išgelbėjimo didybė atsiskleidžia ir tuo, ką išgelbėjimas mums duoda. Jis dovanoja visų nuodėmių atleidimą, taip pat ir išlaisvinimą iš nuodėmės, bendravimą su prisikėlusiu ir pašlovintu Dievo Sūnumi, įsūnijimą į Dievo šeimą ir „nenykstančiam, nesuteptam ir nevystančiam palikimui, kuris paruoštas danguje. Dievo jėga per tikėjimą jūs (mes) esate saugomi išgelbėjimui, kuris parengtas apsireikšti paskutiniu laiku“ (1 Petro 1, 4–5).

Kai pagalvoju, kad Dievas Kristuje siūlo mums pasinaudoti visais Jo lobiais ir trokšta padaryti mus bendrapaveldėtojais su Kristumi, tai nepaisymas tokio didžio išgelbėjimo atrodo tiesiog nesuvokiamai beprotiškas ir paniekinantis Dievą.

Tarkime, kad karalius karūnavimo dieną važiuodamas gatvėmis pamato nelaimingą, apskurusį berniūkštį ir pasigaili jo. Skubiai liepia vežikui sustoti ir pasišaukia berniuką. „Tu daugiau nesibastysi gatvėmis skarmaluotas, sušalęs ir alkanas; aš pasiimsiu tave į rūmus ir įsūnysiu“, – sako. Tarkime, kad berniukas atsigręžęs šiurkščiai atsako: „Nešdinkitės iš čia, neisiu pas jus į rūmus, liksiu gyventi savo purviname rūsyje, misiu duona ir vandeniu; būti jūsų sūnumi nenoriu“. Sakysite – juk to negali būti, kaip berniukas gali taip atsakyti!

Tačiau karalių Karalius, viešpačių Viešpats – Dievo Sūnus ateina pas jus ir pas mane, mato mūsų skurdą, gėdą, nuodėmingumą, nori ištraukti mus iš šios bedugnės, nurengti nuo mūsų šiuos suteptus nuodėme skarmalus ir sako: „Noriu įsūnyti tave, padaryti Dievo paveldėtoju, bendrapaveldėtoju su Manimi“. Ir kągi? Tarp mūsų yra vyrų ir moterų, kurie galbūt jei ne žodžiais, tai elgesiu atsako: „Šalin išgelbėjimą! Man nereikia Tavo įsūnijimo. Man labiau mielesnės pasaulio malonumų sudžiūvusios plutos ir purvini skarmalai nei visos karališkos menės ir teisumu spindintys rūbai, kuriuos man siūlai“.

O, ar suvokiate visą tokių minčių ir veiksmų, atmetančių didį išgelbėjimą, įžūlumą ir nusikaltimą!

II. Kito išsigelbėjimo nėra

Mąstant toliau, pasidaro aišku, kokia beprotybė yra nepaisyti tokio didžio išgelbėjimo jau vien todėl, kad kitokio išsigelbėjimo tiesiog nėra. Apaštalas Petras Apaštalų darbų 4, 12 mums sako: „Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo turime būti išgelbėti“. Išgelbėjimas tik Kristuje, kitokio nėra! Tarkime, žmogus pabudo degančiame name. Yra du išėjimai – platūs paradiniai laiptai, kur siautėja ugnis, ir atsarginiai – sraigtiniai laiptai. Koks gi jis būtų beprotis, jeigu praeitų pro atsarginius laiptus, kad pasinaudotų paradiniais! Brangieji, jūs visi esate degančiame pastate – pražūčiai pasmerktame pasaulyje, ir kelias į išgelbėjimą tik vienas – Kristus. Per jį gali išsigelbėti kiekvienas, be Jo neišsigelbės nė vienas.

Arba išsigelbėti Kristuje – arba pražūti! Mūsų dienomis yra žmonių, sakančių: „Meskite šalin Šventąjį Raštą, meskite Kristų!“ O aš paprieštarausiu: „Ką mums duosite vietoj Šventojo Rašto ir vietoj Kristaus?“ Iš asmeninės patirties žinau, kad Kristus suteikia nuodėmių atleidimą ir sielos ramybę; žinau, kad išvaduoja iš nuodėmės vergijos. Žinau, kad Jis suteikia begalinį džiaugsmą ir nepajudinamą tikrumą amžinuoju gyvenimu, ir tai aš pats patyriau; žinau, kad Kristus padarė mane Dievo vaiku, o jeigu vaiku, tai ir bendrapaveldėtoju su Juo Pačiu.

Ką duosite mums vietoj viso šito? Kuo pakeisite ramybę ir džiaugsmą, atleidimą? Kaip duosite tikrumą išgelbėjimu, išvaduosite iš nuodėmės valdžios? Kaip? Ar turite ką nors? Žinau, kad ne. O mes ne tokie bepročiai, kad atiduotume Gelbėtoją ir Raštą. Parodykite man nors vieną išgelbėtą žmogų, kuris būtų išgelbėtas ne per Kristų! Aš keletą kartų apkeliavau aplink pasaulį, pabuvojau beveik visose pasaulio šalyse, susitikinėjau su pačios įvairiausios padėties ir išsiauklėjimo žmonėmis, bet niekur nesutikau žmogaus, turinčio džiaugsmingą užtikrintumą dėl išgelbėjimo, kuris už tai nebūtų dėkingas Jėzui Kristui.

III. Užtenka vien nepaisyti, kad netektume išgelbėjimo

Iš aukščiau pateiktos eilutės matome, kad vien tik nepaisymo užtenka, kad netektume išgelbėjimo ir užtrauktume sau užtarnautą baisią Dievo rūstybę, nuodėmę už tokio vertingo, prakilnaus išgelbėjimo paniekinimą.

Atminkite, nereikia padaryti jokių ypatingų nusikaltimų, nereikia nei piktžodžiauti, nei ištvirkauti, netgi garsiai atmesti Jėzų Kristų, užtenka paprasčiausiai nepaisyti. Vien tai užtraukia žmogui Dievo rūstybę ir amžinąją pražūtį. Šalyse, laikančiose save krikščioniškomis, daugybė žmonių žūsta dėl to, kad nepaisė.

Tarkime, kad žmogus guli mirties patale. Šalia jo padėti vaistai, galintys jį išgydyti. Jis tai žino ir gali laisvai paimti ir išgerti juos. Jei to nepadarys, tikrai mirs, ir tam visai nereikia nusišauti, iššokti pro langą ar prakeikti daktarą – jis numirs paprasčiausiai dėl to, kad nepaisė ir neišgėrė vaistų.

Jūs, nepriėmę Kristaus, žinokite, kad visi esate pasmerkti mirčiai. Amžinoji mirtis jau veikia jūsų sąnarius, bet, sakau jums, šioje knygoje, Biblijoje, tame Kristuje, kurį ji skelbia, yra vaistas, galintis išgelbėti jus jau šiandien, jei tik Jį priimsite. Kiekvienas, čia sėdintis, gali gauti šį vaistą. Kristus yra arčiau nei šalia sėdintis kaimynas. Tam reikia tik viena – priimti Jį. „Visiems, kurie Jį priėmė, Jis davė galią tapti Dievo vaikais“ (Jono 1, 12).

Atminkite, nepaisymas neišvengiamai nuves jus į pražūtį. Ir tam visai nereikia maištauti, niekinti Dievo vardą ir Šv. Raštą. Nekreipkite dėmesio į Dievo vaistą, nepaisykite – ir to užtenka! Pražūsite negrįžtamai. Štai jums pavyzdys.

Priešais Niagaros krioklį, pavažiavus toliau aukštyn, upės tėkmė beveik nepastebima. Šia vietove valtelė plaukia vos pastebimai žemyn pasroviui. Joje sėdintis žmogus galėtų paimti už irklų ir lengvai nusiirti prie krioklio ar pasukti atgal prie ežero. Bet kažkodėl jis sėdi nejudėdamas, o valtelė nešama pasroviui vis greičiau ir greičiau ir galų gale lekia kaip strėlė tiesiai prie krioklio – ir jau nebėra jokios galimybės sustoti. Irklai jau nebereikalingi... Bet štai krante žmonės pamato žūstantįjį. Jie meta jam storą lyną. Laimei, pačiu laiku. Lynas krenta tiesiai į valtį prie žmogaus kojų, ir dabar jam jau lengva išsigelbėti: tereikia sugriebti lyną ir jį ištrauks į krantą, kaip tai dažnai atsitikdavo toje vietoje. Tačiau jei nesugriebs virvės – neišvengiamai žus. Tada galingas sūkurys sugriebs jį ir, sudraskęs į gabalus, numes nuo baisaus krioklio. Taigi galutinei pražūčiai užtenka vien tik nepaisyti.

Brangieji, jei jūs dar ne Kristuje, tai žinokite, kas jums gresia šiandien. Jūs plaukiate pavojinga upe ir jūsų valtelė nešama baisios kančių bedugnės link. Nėra pasaulyje žmogaus, kuris savo jėgomis galėtų irtis prieš srovę ir išgelbėti pats save. Bet Viešpats, suvokęs jūsų beviltišką padėtį, Savo Sūnaus Evangelijoje metė jums gelbėjimo lyną. Šią minutę jis nukrito prie jūsų kojų, tereikia tik griebti už jo ir Viešpats Dievas sėkmingai ištrauks jus į nuostabų, šviesų krantą. Jei to nepadarysite, neišvengiamai žūsite. Užtenka vien tik nepaisyti, kad sūkurys, kuriame jau esate, viesulu nuneštų jus į amžinos mirties ir pražūties bedugnę.

Prisimenu, kažkas man davė nedidelę kortelę. Vienoje pusėje buvo parašyta: „Ką man daryti, kad būčiau išgelbėtas?“, o apačioje buvo atsakymas, duotas Dievo Apaštalų darbų 16, 31: „Tikėk Viešpatį Jėzų Kristų ir būsi išgelbėtas ...“. Po atsakymu parašyta: „Žiūrėk kitoje pusėje“. Apvertęs kortelę perskaičiau kitą klausimą: „Ką man daryti, kad pražūčiau?“ Apačioje parašytas atsakymas – tik vienas žodis: „Nieko“. Taip ir yra. Tam, kad pražūtum, nieko nereikia daryti. Jūs jau žūstate ir jei skubiai nesiimsite būtinų priemonių – negrįžtamai pražūsite amžiams. Atsiminkite, nepaisymas veda į pražūtį. Jei kuris nors iš jūsų niekina Gerąją Naujieną, paskelbtą Dievo Sūnaus lūpomis, nupirktą Jo mirtimi ant kryžiaus, tai žinokite – tuomet Dievo rūstybė kaip ryjanti ugnis kris ant jūsų galvos. „Kaipgi tu pabėgsi, nepaisydamas tokio didžio išgelbėjimo...?“

Visi jūs šiandien esate degančiame pastate – pražūčiai pasmerktame pasaulyje. Bet, ačiū Dievui, yra išėjimas, yra kelias į išgelbėjimą. Tas vienintelis kelias yra Kristus. Niekas nežino, kiek ilgai bus atviras šis kelias, todėl jus ir maldauju, nežiūrėkite į tai atsainiai. Neduok Dieve, kuriam nors patekti į pavėlavusiojo siaubingą padėtį. Tuomet galbūt nusitversi kokios nors filosofinės minties. Bet kam gi? Išsilaikysi tik minutę, o po to nutrūksi ir nukrisi į siaubingą amžinų kančių bedugnę!

„Kaipgi pabėgsime mes, nepaisydami tokio didžio išgelbėjimo...?“

Versta iš žurnalo „Vera i žizn“ 1994/1

Iš rusų kalbos vertė Regina Vasiliauskienė