Dvasiniai skaitiniai

Dievas mūsų neužmiršo

Randy Kilgore
2013 August 21 d.

„Tačiau vyno pilstytojų viršininkas neatsiminė Juozapo ir užmiršo jį“ (Pr 40, 23).
 
Besimokydamas seminarijoje aš dirbau senelių namuose. Kai jau buvau su šiais žmonėmis praleidęs kiek laiko, aš supratau, kad kiekvienas iš jų nori pasakyti, koks jis jaučiasi vienišas. Ypač jie liūdėjo galvodami, kad jų niekas neprisimins po mirties.
 
Beje, ne vien tiktai pagyvenę žmonės jaučiasi vieniši ir užmiršti. Daugeliui žmonių yra pažįstamas jausmas, lyg kažkokia išcentrinė jėga būtų išmetusi jį į šalikelę. Kai kurie net gali save lyginti su Juozapu. Žmonės mus užmiršta, nors pagal visas taisykles turėtų prisiminti.
 
Pradžios knyga aprašo šio jaunuolio, atsidūrusio kalėjime, nelaimę. Faraono vyno pilstytojui buvo atleista ir jis sugrįžo į savo buvusį darbą, tiksliai taip, kaip jam buvo išpranašavęs Juozapas (Pr 40, 9 – 13). Kaipgi galima buvo užmiršti tokį dalyką? O juk vargšas Juozapas prašė: „Atsimink mane“ (Pr 40, 17. 23).
 
Mes kaip ir Juozapas galime jaustis užmiršti. Tačiau ar taip yra iš tikrųjų? Dievo Sūnus sėdi Dievo Tėvo dešinėje ir kiekviena mūsų malda nutrukdomai pasiekia Dangiškojo Karaliaus ausis, nes mūsų Tarpininkas yra ištikimas. Tegul mūsų širdis paguodžia Viešpaties pažadas, amžinai būti su mumis (Mt 28, 20).
 
Malda:
Dieve, padėk man, nepaisant visų išgyvenimų, tarnauti aplinkiniams, kaip Juozapas. Neduok užmiršti nė vieno vienišo ir sielvartaujančio, bet kiekvieną iš jų atnešti pas Tave  maldoje. Amen.

Išganytojas niekuomet neužmirš išgelbėtųjų.
 
Randy Kilgore
© Our Daily Bread 2013-08-19