Straipsniai

Ateistės išpažintis

M. Busygina
2007 October 06 d.

Atėjo laikas ir man tarti žodį! Ilgai ir sunkiai ėjau prie Kristaus. Visas mano gyvenimas buvo susijęs su partija ir ateizmu. Nuoširdžiai tikėjau K. Markso mokymu, kuriuo buvau maitinama nuo vaikystės. Ir tikėdama pati nešiau šį tikėjimą žmonėms.
Viskas prasidėjo 1962 m., kai mane, Masandros gyvenvietės bibliotekos vedėją, pradėjo siūlyti į TSKP narius, kad jaunu kandidatu į partiją būtų papildyta Gyvenvietės tarybos teritorinė partinė organizacija. Priėmę, išsiuntė mokytis į Marksizmo-leninizmo universiteto Ateizmo skyrių. Tuo pat metu mokiausi Maskvos kultūros institute. Toliau – dar daugiau. Išrinko partinio biuro sekretore, Tarybos deputate. Dešimt metų čia dirbau visuomeninį ir, žinoma, ateistinį darbą, kaip to reikalavo partija: Masandros fabrikuose, vynuogynuose, mokykloje, klube, bibliotekoje skaičiau paskaitas apie ateizmą. 1973 m. tapau Jaltos visuomeninės draugijos „Žinija“ lektore-ateiste. Čia pasisakydavau Didžiosios Jaltos kolektyvuose.
Mane siuntė kelti lektorės kvalifikaciją į Kijevo universitetą, kur, baigusi mokslus, buvau palikta studijuoti neakivaizdinėje aspirantūroje. Pasiūlė temą: „Tikinčiųjų politinės kultūros formavimas“, paskyrė vadovą.
Jaltoje Marksizmo-leninizmo universitete dėsčiau mokslinį ateizmą, dirbau partijos miesto komiteto bibliotekos vedėja, buvau įstatymų dėl kultų priežiūros komisijos narė, miesto visuomeninės draugijos „Žinija“ mokslinio ateizmo sekcijos pirmininkė.
Esu bendraujantis ir veiklos žmogus ir jei susiejau savo gyvenimą su partija, tai visa atsiduodavau darbui ir visuomeninei veiklai. Ir ten, o ne šeimoje mačiau savo pašaukimą. Vyras paliko, vaikai užaugo patys, būdami daugiau su močiute, o ne su manimi, nes visada buvau paskendusi darbuose ir rūpesčiuose.
Skaičiau literatūrą, klausiau kitų lektorių paskaitų, viską priimdavau kaip buvo reikalaujama ir, nepažinodama tikinčiųjų, nelankydama religinių bendruomenių, iš lektoriaus tribūnos kalbėjau apie tai, kad Biblija nemoko gėrio, kad religija daro žalą, kad tikintieji – fanatikai, o imperializmas stengiasi sustabdyti mūsų vieningą visuomenę, įdiegdamas į tarybinių žmonių sąmonę religines idėjas.
Ir štai kartą mano paskaitoje pasirodė tikintysis baptistas, o kitą kartą – evangelinio tikėjimo krikščionis. Ir vienas, ir kitas po paskaitos priėjo prie manęs, ir tarp mūsų užsimezgė ilgas nelabai man malonus, bet teisingas pokalbis.
– Margarita Viktorovna, ar jūs pažįstate bent vieną tikintįjį, ar nors kartą lankėtės mūsų pamaldose? – klausė jie.
– Ne, – sąžiningai prisipažinau.
– Tai kodėl taip kalbate?
Pajutau gėdą dėl savo nemokšiškumo šiuo klausimu ir pradėjau ieškoti susitikimo su tikinčiaisiais. Apsilankiau įvairių religinių bendruomenių pamaldose ir dabar turėjau savo asmeninį supratimą, o ne įpirštą kitų, nors ir žinomų autorių.
Taip pirmą kartą man gimė abejonė: ar iš tikrųjų viskas yra taip, kaip rašoma literatūroje, ko moko mus ateistiniuose seminaruose, kuriuos lankydavau? Dabar jau ir man iškilo daug klausimų, į kuriuos bandžiau rasti atsakymus. Ieškojau, abejojau, vėl ieškojau ir rasdavau, remdamasi tuo, ką girdėjau pamaldose. Ir mano paskaitos tapo geranoriškesnės, teisingesnės. Atmintyje iškyla vienas įvykis iš mano praktikos. „Spartako“ kino teatre, prieš seansą skaitydama dešimties minučių paskaitą „Religiniai veikėjai kovoje už taiką“ (šie pasisakymai vadinosi ciklu „Ateistinis kinolektoriumas“, kuris taip pat būdavo įtrauktas į privalomą ateistinę propagandą), aš su įkvėpimu pasakojau apie bažnyčių indėlį taikos labui. Kai kurie klausytojai palaikė mane bažnyčios atstove ir pasiskundė partijos komitetui, kur kitą rytą turėjau nemalonų pokalbį.
Keturioliktus metus dirbdama partijos miesto komitete, nuolat jaučiau atvirai pabrėžiamą išdidų požiūrį į save tik kaip į „techninį“ darbuotoją, turintį žinoti savo „kartelę“, kaip svirplys iš liaudies patarlės, nors turėjau aukštąjį išsilavinimą, didelę partinę ir profesinę patirtį. Partinio draugiškumo, kurio tikėjausi čia sulaukti, deja, nejaučiau. Atvirkščiai, man draudė, netgi grasindami atleidimu iš darbo, rengti pokalbius tarp tikinčiųjų ir netikinčiųjų miesto lektoriume, neleido su Marksizmo-leninizmo universiteto klausytojais eiti į pamaldas bendruomenėse. Bet užtat privalėjau miesto vykdomajam komitetui pristatyti pažymas apie tai, kaip tikintieji pažeidžia įstatymus, pavyzdžiui, jeigu tikinčiųjų vaikai sveikindavo savo tėvus dvasinėmis eilėmis per Kalėdas, Velykas, jeigu vandens krikštas trukdavo ne dvi valandas, o ilgiau, jei maldos susirinkime pasisakydavo pamokslininkas iš kito miesto; reikėjo pristatyti duomenis apie tuos, kurie krikštijo savo vaiką bažnyčioje; atlikti individualų darbą su tikinčiaisiais, lankytis neregistruotų bendruomenių pamaldose ir t. t. Čia yra apie ką pagalvoti! Ir po to man reikėjo kalbėti auditorijai apie mūsų šalyje suteiktą sąžinės laisvę ir jos įgyvendinimą praktiškai! Mūsų įstatymų netobulumas buvo akivaizdus taip pat, kaip ir žmogaus teisių pažeidimas. Kiek kainavo tikintiesiems krikščionims baptistams, kad iškovotų leidimą bažnyčios statybai! Kokių tik „kabliukų“ neieškojo miesto vykdomajame komitete, kad atidėtų, supainiotų, neleistų šios statybos! Būdama komisijos narė ne kartą pasisakiau už teigiamą šio klausimo sprendimą, dėl to patekdavau į nemalonę.
Tarp tikinčiųjų radau daug draugų, kurie elgėsi su manimi labai geraširdiškai. Ir dvasinę literatūrą, kurią sunku buvo gauti, jie ne tik duodavo paskaityti, bet ir dovanodavo. Kai iš gyvenimo pasitraukė mano mama, jie pirmieji atėjo į pagalbą, padėjo perkraustant biblioteką.
Šiandien esu Biblijos draugijos narė, aktyviai dalyvavau registruojant šią draugiją.
Paliudysiu, kaip aš, ateistė, komunistė, turinti partinį 30-ties metų stažą, ėjau į tikėjimą Dievu.
Ne iš karto ir ne staiga tam ryžausi. Buvo abejonių, svarstymų, vėl abejonių. Kada atsirado pirmosios abejonės, neprisimenu. Man atrodo, jos buvo visada, taip jau sutvertas žmogus. Bet ypač ryškiai jos iškilo, kai dirbau rengiant dvi apybraižas apie tikinčiuosius. Apybraižos buvo rašomos pagal partijos komiteto nurodymą, ir aš jas vadinu „ateistinės ašaros“.
Po to buvo ilgas ir kruopštus darbas disertacijos tema „Tikinčiojo politinės kultūros formavimas“. Ir štai čia aš tiesiogiai susidūriau su komunistų ir tikinčiųjų kultūra. Buvo galima mąstyti, lyginti, abejoti. Susitikimai su tikinčiaisiais, jų liudijimai apie Dievą, apie tai, kad jų gyvenimai pasikeitė į gera, domėjimasis dvasine literatūra, kurią taip kruopščiai nuo mūsų slėpė partiniai ideologai, taip pat suvaidino svarbų vaidmenį apmąstant Dievo rolę mano gyvenime. O ypač svarbią reikšmę mano dvasiniam atgimimui turėjo du įvykiai mano gyvenime.
Tuomet dar dirbau „partkomo“ bibliotekoje, kai mano duktė Oksana su vyru išvyko į tolimą kelionę savo draugų automobiliu. Turėjau laisvą savaitę ir likau su dvimečiu anūku. Savaitė artėjo į pabaigą, pirmadienį reikėjo eiti į darbą, o kur palikti mažylį! Ir štai sekmadienį susergu gripu, iš gydytojo gaunu nedarbingumo lapelį. Aš išgelbėta: Dievas davė išeitį iš susidariusios padėties. Sirgusi visą savaitę, neužkrėčiau mažylio. Suvokusi tai, pradėjau melstis Dievui ir dėkoti jam. Ketvirtadienį kažkas man sutrukdė, ir meldžiausi paskubomis. O ryte sužinojau, kad naktį mašina, kuria važiavo mano dukra, pateko į avariją. Per stebuklą keleiviai liko gyvi. „Laimės kūdikiai“ – pasakė VAI inspektorius. Sužinojusi apie tai, puoliau ant kelių, džiaugsmo ašaros liejosi skruostais ir padėkos žodžiai Dievui perpildė mano širdį, nukreiptą į Viešpatį. Ir aš priėmiau Jėzų Kristų asmeniniu Gelbėtoju.
Dabar mano diena prasideda ir baigiasi su Jo vardu. Man tai visiška dvasinė laimė. Išgyvenau gilų vidinį perversmą. Jis brendo palaipsniui. Ir ši būsena yra nepaaiškinama, ją reikia pajausti ir protu, ir širdimi vienu metu. Jeigu man būtų pasakę apie tai, kai buvau ateistė, būčiau nepatikėjusi ir pradėjusi rašyti kritiškus paaiškinimus. Bet tai atsitiko su manimi ir aš tikiu apvalančiąja šio apreiškimo jėga. Sunkūs išgyvenimai yra dieviškas ginklas, kuriais Dievas valo mūsų charakterį nuo trūkumų ir nelygumų ir šlifuoja jį tarsi akmenį. Kenčiantiems ir verkiantiems Viešpats suteikia ypatingą malonę, kuri suminkština širdis ir gelbsti sielas. Ir į Bibliją žvelgiu kitomis akimis: ją studijuoju ir tyrinėju.
Biblijos tyrinėjimas, tikėjimas mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi padeda man išsivaduoti iš ateistinių polinkių. Biblijos draugijos tarnystėje matau savo naują pašaukimą: liudyti apie Jėzų Kristų, vykdyti Jo paliepimus.

Versta iš žurnalo „Vera i žizn“ 1994/1
Vertė Regina Vasiliauskienė